Apie Italijos politikos serialą rašantys apžvalgininkai šią savaitę juodraštį turėjo taisyti kas kelias valandas.
Kol penktadienį pagaliau prisiekė Giuseppe Conte vedama vyriausybė, per keturias dienas Italijos prezidentui Sergio Mattarellai svarstyti premjerų kandidatūras teko net triskart.
Pirmasis G.Conte bandymas žlugo dėl euroskeptiko finansų ministro Paolo Savonos. Tad prie ministrų kabineto vairo iki pirmalaikių rinkimų stoti pasiūlyta technokratui Carlo Cottarelli.
Dėl to supyko kovą rinkimus laimėjusios populistinės Penkių žvaigždučių judėjimo ir „Šiaurės lygos“ partijos. Jų lyderiai pradėjo grasinti demonstracijomis ir net prezidento apkalta.
Tačiau trečiadienį karuselė vėl pasisuko – koalicija vėl pranešė pradedanti derybas, o C.Cottarelli atsiėmė kandidatūrą.
Supyko dėl ministro
Drama baigėsi tik penktadienį: G.Conte vėl pasiūlytas premjeru, o šįkart tam pritarė ir S.Mattarella.
Nors „Šiaurės lygos“ vadovas Matteo Salvini per demonstraciją trečiadienį šaukė, kad Vokietija nenurodinės, kokį finansų ministrą italai turi išsirinkti, pirminiam prezidento veto kitą dieną jau pakluso.
Naujojoje vyriausybėje – jau 65-ojoje nuo Antrojo pasaulinio karo – išeiti iš euro zonos siūliusiam P.Savonai skirtas ne finansų, bet Europos reikalų ministro portfelis.
Tad pagarsėjusio euroskeptiko keliamos bangos dar tikrai gali sujudinti Briuselį ir Strasbūrą.
Europos Parlamente apie Italijos politinę padėtį šią savaitę paklaustas buvęs Padujos meras ir ekonominės plėtros ministras Flavio Zanonato pirmiausia griebėsi už galvos.
„Esu politikoje labai seniai, tačiau tai pirmas kartas, kai matau tokią Italiją. Situacija labai pavojinga, nes kaunasi dvi skirtingos institucijos – partijos ir prezidentas“, – „Lietuvos rytui“ teigė europarlamentaras.
Užmynė ant senos žaizdos
Kairiųjų pažiūrų italams baimę sukėlė ir tai, kad „Šiaurės lygos“ vadovas M.Salvini šią savaitę kone peržengė nematomą liniją paraginęs savo rėmėjus žygiuoti į Romą ir ten surengti protesto akciją prieš šalies prezidentą.
M.Salvini pasiūlymas sužadino itin pavojingus Italijos praeities vaizdinius – 1922-aisiais surengtą Benito Mussolini žygį į sostinę, po kurio fašistų partija perėmė valdžią.
„Bet nemanau, kad demonstracijos Romoje gali būti svarbios. Už populistus balsuoja daug žmonių, bet aršiausių rėmėjų ir narių partijose mažai“, – teigė europarlamentaras.
Anot jo, Briuselio ir Romos kivirčą labiausiai skatina melagingos žinios.
„Populistai plėtoja istoriją, kad Bendrija paliko pietines šalis vienas kovoti su migracija, – aiškino F.Zanonato. – Bet juk tai yra valstybių, o ne pačios Europos Sąjungos sprendimas.
Juk net ir Europos Parlamente nusprendėme, kad gelbėti pietines šalis būtina. Tačiau valstybės nenorėjo prisidėti.“
Pasak jo, daug italų mano, kad ES gali spręsti smulkiausius Italijos gyvenimo klausimus, bet tai netiesa: „Italija turi didžiulę valstybės skolą.
Tokioje situacijoje sunku ką nors padaryti, bet Europa čia niekuo dėta.“
Susiję straipsniai
Europą kaltins ir toliau
F.Zanonato žodžių, kad Italijos populistai dėl visų negerovių kaltina Europą, įrodymo ilgai ieškoti nereikia.
Apsnūdusias Europos Parlamento diskusijas apie Bendrijos ateitį Strasbūre šią savaitę nekart budino populistinių Europos partijų narių replikos.
„Italija pristatoma kaip barbarų valstybė, norinti sunaikinti Europą.
Taip, rizika jai sugriūti yra didžiulė, tačiau ne dėl mūsų, bet dėl jūsų kaltės – jūs neišklausote paprastų piliečių“, – nepaisydama kolegų šurmulio šaukė Penkių žvaigždučių judėjimo narė Laura Agea.
O Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris pasiūlė italams nekaltinti Briuselio, o patiems kuoptis savo arklidėse: „Italija turi pati rūpintis skurdžiausiais regionais. Pradžioje tam reikia daugiau darbo ir mažiau korupcijos.“