Pavargo slėpti? Rusijoje dygstantys paminklai įrodo valdžios melą

Tiesa, karių motinos ir našlės iki šiol atsisako kalbėti apie jų mirtį.

Prie Pskovo esančios kapinės nuo 2014-ųjų kiek pasikeitė. Tuo metu į akis krito ką tik atsiradę nenurodytų asmenų kapai. Jie „išdygo“ toje vietoje, kur įprastai laidojami savižudžiai.

Lenteles su žuvusiųjų vardais nuimti nurodyta kariškių uniformas dėvintiems žmonėms. Jie taip pat pašalino juostas su užrašais nuo vainikų. Visa tai buvo daroma tam, kad niekas nesuprastų, jog į šiuos kapus atgulė kariai.

„Mūsų desantininkų brigadoje visi gyvi ir sveiki“, – tikino tuo metu Rusijos oro desantininkų pajėgų vadas generolas Vladimiras Šamanovas.

Tuo metu patys desantininkai sukandę dantis laidojo savo „gyvus ir sveikus“ draugus.

2014 m. rugpjūtį pirmosios žinios apie Ukrainoje žuvusius rusų desantininkus prie Luhansko pasklido ukrainiečių socialiniuose tinkluose. Tačiau Rusijos Gynybos ministerija šią informaciją karštligiškai neigė.

„Pas mus visi buvo įsitikinę, kad desantininkus palaidus pagarbiai didelėse kapinėse netoli Pskovo. Ten yra desantininkų alėja, kurioje palaidoti žymiosios 6-osios brigados desantininkai, 2000 , kovoję su čečėnais. Tačiau vėliau sužinojome, kad dabar desantininkai bus laidojami tikrai ne ten“, – kalbėjo laikraščio „Pskovskaja gubernija“ korespondentas.

Praėjus ketveriems metams nedidelėse kapinėse šalia Pskovo vaizdas jau kitoks. Vietoje kryžių su pašalintomis lentelėmis stovi didžiuliai paminklai. Dabar jau nurodyti čia palaidotų desantininkų vardai, portretai ir net desantininkų simbolika. It niekas nieko nebeslėptų.

Didžiausias paminklas stovi ant Leonido Kičatkino kapo. Apie jo mirtį sutuoktinė Oksana Kičatkina parašė savo socialinio tinklo paskyroje 2014-ųjų rugpjūčio 23 dieną. Ten pat ji nurodė ir savo telefono numerį.

Tačiau jau kitą dieną, kai jai skambino žurnalistai, atsiliepdavo pakilus moteriškas balsas, tvirtinęs, kad Leonidas sėdi šalia ir geria kavą.

„Į mano paskyrą buvo įsilaužta“, – tikino moteris perdavusi šalia esančiam vyriškiui telefoną. Vyras prisistatė esąs L.Kičatkinas ir teigė esantis gyvas ir sveikas.

Tačiau praėjus dviem dienoms „Novaja gazeta“ žurnalistė apsilankė kapinėse netoli Pskovo ir pamatė kapą su kryžiumi, nuo kurio dar nespėta nuimti lentelės. Ji skelbė, kad čia palaidotas rugpjūčio 20-ąją miręs L.Kičatkinas.

Praėjus beveik ketveriems metams nuo to įvykio, „Novaya gazeta“ žurnalistė vėl pabandė paskambinti O.Kičatkinai. Tačiau ši paprašė daugiau niekada jos neieškoti ir netrukdyti. Šį kartą moters balsas buvo visai kitoks.

Prieš ketverius metus ji nemelavo žurnalistams teigdama, kad jos vyras yra gyvas. Ji apskritai tuo metu nekalbėjo su žurnalistais. O.Kičatkinos telefoną atėmė ir į skambučius nurodė atsakinėti kitiems žmonėms.

Galiausiai Rusijos Gynybos ministerija prisidėjo statant paminklą L.Kičatkinui, o tai reiškia, kad jis iš esmės buvo pripažintas „savu“. Mat parama skiriama tik veteranams, tarnavusiems mažiausiai 20 metų arba dalyvavusiems kariniuose veiksmuose.

2014-ųjų metų rugpjūtį Rusijos Gynybos ministerija bandė nuslėpti apie šių karių žūtį. Juolab apie tai, kaip jie iš vis atsidūrė ten, kur neteko gyvybės.

„Novaya gazeta“ aptiko dviejų desantininkų kapus Pskovo centre esančiose kapinėse, dar tris – netoli Pskovo esančio kaimo kapinėse.

Oro desanto pajėgų majoras, vienas iš žuvusiųjų tėvas, prasitarė, kad sūnus žuvo prie Luhansko.

Pskovo politikas, priklausantis partijai „Jabloko“ Levas Šlosbergas, tuomet kreipėsi į generalinį karo prokurorą Sergejų Fridinską. Taip išaiškėjo 12 karių iš Pskovo, žuvusių ne nuolatinio dislokavimo vietoje, pavardės. Tačiau jų artimieji vengė bendrauti su žiniasklaida.

Kai kurie tiesiai prisipažindavo sulaukę nurodymo tylėti. Kai kurie iš pradžių papasakodavo apie žuvusį sūnų ar anūką, tačiau vėliau skambindavo žurnalistams ir aiškini viską supainioję.

Kapinėse, atrodo, niekas nebeslepiama. Čia ne tik L.Kičatkino kapas, bet ir kitų desantininkų, kuriems buvo vos 20 m. Akivaizdu, kad jokiuose ankstesniuose mūšiuose jie dalyvauti negalėjo. Be to, sutampa ir jų mirties datos – 2014-ųjų liepa, rugpjūtis.

Tačiau žuvusiųjų artimieji į žurnalistų skambučius reaguoja panašiai kaip ir O.Kičatkina. Maža to, kalbėti atsisako ir tie, kurių artimieji sėkmingai sugrįžo iš taip vadinamos komandiruotės.

Viena tų, kurie 2014-aisiais kreipėsi pagalbos į žurnalistus, bandydami surasti savo vyrus ar sūnus, yra Olga Aleksejeva. Tačiau dabar ji apie tai nė nenori prisiminti.

„Jūs neįsivaizduojate, kokių nemalonumų su vyru sulaukėme dėl pokalbio su jumis. Laimei, jo bent jau neatleido. Daugiau nieko aš nekalbėsi“, – dabar atrėžia O.Aleksejeva.

Kol visi tyli it vandens prisėmę į burną, Pskovo ir jo apylinkėse esančiose kapinėse ir toliau laidojami kariai. Tarp jų yra ir visai naujų, su laikinomis lentelėmis. Vsevolodas Smirnovas palaidotas 2016-ųjų gruodį. Prikabintoje nuotraukoje jis stovi apsivilkęs kario uniformą.

2017-aisiais čia palaidotas ir Vladimiras Stecenko. Kario nuotrauka taip pat prikabinta prie medicio kryžiaus, tačiau kol kas neaišku, kas jam nutiko.

Šalia šių karių kapų ir dar vienas – 2018-ųjų kovą mirusio Nikolajaus Grigorovo. Ant kapo padėti ir desantininkų simboliai. Prie vieno čia padėtų vainikų prikabinta juoda juosta. Užrašas ant jos skelbia, kad N.Grigorovas žuvo lėktuvo katastrofoje šių metų kovo 6-ąją.

Tądien sudužo rusų krovininis lėktuvas An-26 šalia Rusijos karinės bazės Sirijoje.

Pakeitė taktiką

2014-jų rugjūčio-rugsėjo mėnesiais žuvusiųjų artimieji galėjo tikėtis sulaukti iš Rusijos Gynybos ministerijos kompensacijas karių laidotuvėms, taip pat po mirties skirtus apdovanojimus. Tačiau tie, kas Donbase žuvo vėliau, galima nieko ir nesužinoti.

Apie tai žurnalistams kalbėjo L.Šlosbergas. Pskovo politikas bando pats gauti atsakymus į rūpimus klausimus dėl karių mirčių.

„Kai veikiantys Rusijos kariuomenės padaliniai patyrė Ukrainoje didelių nuostolių, tapo aišku: neįmanoma nuslėpti, kad žuvo tuo metu Rusijos federacijos kariuomenėje tarnaujantys kariai.

Nesvarbu, kokie daliniai buvo suformuoti – specialūs, laikini – juose tarnavo rusų kariai. Tau reiškia tiesioginę juridinę šalies atsakomybę už viską: karių buvimą už šalies ribų, karinius veiksmus ne savo teritorijoje, visus karių veiksmus. Jie žudė ir juos žudė. Rusijos valdžia turi priimti už tai atsakomybę, nes Rusijos piliečio mirtis yra faktas, dėl kurio turi būti pradėtas baudžiamasis tyrimas. Kaip bepažiūrėsi, mes kalbame apie nusikaltimą“, – įsitikinęs L.Šlosbergas.

Nuo 2014-ųjų Rusijos valdžia pakeitė taktiką: iš savo karinio personalo jie pradėjo formuoti apsišaukėliškų Donecko ir Luhansko respublikų ginkluotąsias pajėgas. Šiems žmonėms ir jų šeimoms, mirties atveju, Rusija nepasiūlys nieko.