150 tūkstančių žmonių praėjusiais metais žygiavo Barselonos gatvėmis reikalaudami iš centrinės valdžios į šalį įsileisti daugiau pabėgėlių. Greitai po to ant namų sienų pradėjo plisti užrašai: „Turistai, važiuokit namo, pabėgėliai, sveiki atvykę“, o protestuotojai jau skandavo „Barselona neparduodama“ ir „mūsų neišvarysite“.
Šiais metais įtampa neatslūgusi. Maža to, turistų baimė greitai pradėjo plisti Venecijoje, Amsterdame, Berlyne ir kituose milžiniškų keliautojų srautų sulaukiančiuose Europos miestuose.
Bet kol kituose miestuose valdžia kreivai žiūri į migrantus ir dar džiaugiasi turistais, Barselonoje elgiamasi priešingai.
Augantis migrantų skaičius
Kai prieš porą savaičių nė vienas Europos uostas nenorėjo leisti prie savo krantų švartuotis 629 migrantus išgelbėjusiam laivui, Barselonos merė Ada Colau buvo viena pirmųjų, pasiūliusių migrantams suteikti prieglobstį Ispanijoje.
Atrodo, kad migrantus Barselona vertina palankiau nei turistus, nors šie per metus mieste išleidžia 30 milijardų eurų.
Turistų srautų išaugimą miestiečiai mato kaip grėsmę miesto identitetui.
Tačiau Barselonoje daugėja ne tiktai jų, bet ir naujakurių iš užsienio.
2000 metais užsieniečiai sudarė 2 proc. Katalonijos sostinės gyventojų populiacijos. 2005 metais jų buvo jau 15 procentų, arba 266 tūkstančių.
2018 metų oficialiais duomenimis, jų yra 18 proc., bet miesto integracijos ir imigracijos komisarės Lolos Lopez teigimu, tikrasis skaičius siekia beveik 30 proc.
Miestas tampa nestabilus
Turino universiteto socialinių mokslų tyrėjo Paolo Giaccaria teigimu, Barselonoje susiduria dviejų tipų mobilumas.
„Mieste susiduria šiaurietiško turizmo ir pietietiškos migracijos srautai. Tai leidžia suprasti, kuris mobilumas yra laukiamas, o kuris ne“, – tvirtina P.Giaccaria.
Imigracija pakeitė miestą, bet turizmas jį padarė nestabilų.
1990 metais Barseloną aplankė 1,7 milijono turistų. Praėjusiais metais šis skaičius siekė 32 milijonus. Tai 20 kartų daugiau negu Barselonoje yra gyventojų.
Lankytojų skaičius mieste užkėlė būsto nuomos kainas ir vietinius gyventojus išstūmė gyventi į užmiesčius.
„Imigracija turi teigiamą poveikį – žmonės gerai integravosi. Tai davė daugiau, negu atėmė“, – tvirtino Barselonos senamiesčio tarybos narė Natalia Martinez.
Jos kolegė Santi Ibarra taip pat įsitikinusi, kad imigracija sustiprina miestą, o turizmas esą nesuteikia nieko teigiamo.
„Turizmas miestą padaro banalų – tokį kaip visi kiti“, – kalbėjo S.Ibarra.
Pagrindinė kliūtis – kalba
Kaip ir, pavyzdžiui, Londone, vietinių Barselonos gyventojų skaičius yra mažas. Mieste daug migrantų iš Europos, Lotynų Amerikos, Šiaurės Afrikos. Taip pat daug kinų ir pakistaniečių. Bet L.Lopez teigimu, Barselona turi savo identitetą, kuris skiriasi tiek nuo Ispanijos, tiek nuo Katalonijos.
„Išsiaiškinome, kad vaikai, gimę migrantų šeimose, save linkę identifikuoti kaip kilusius iš Barselonos, o ne iš kur nors kitur“, – tikino L.Lopez.
Pagrindinė kliūtis imigrantų integracijai – kalba. Mokslas vyksta katalonų kalba, kuria imigrantai beveik nešneka.
Senamiesčio pradinės mokyklos direktorė Magda Marti pasakojo, kad pusė mokinių yra užsieniečiai, kuriems kliūtis yra ne vien kalba, bet ir maistas.
Mokyklos privalo šeimos prašymu vaikui patiekti maistą, leidžiamą pagal islamo įstatymus, bet direktorė pernelyg nesureikšmina šios problemos.
„Man nerūpi, iš kur kilęs vaikas. Svarbiausia tai, kad jie ir jų šeimos jaustųsi laukiamos. Naujieji mokytojai imigracijos nelaiko problema. Įvairovėje mes įžvelgiame pozityvių dalykų“, – pasakojo M.Marti.
Ryškiausiai imigracija mieste matoma El Ravalio rajone, prie pat garsiojo La Ramblos bulvaro.
Jau ilgą laiką šis rajonas buvo laikomas narkotikų verslo ir prostitucijos klestėjimo vieta.
Vietiniai šias gatves vadina Ravalstanu, nes jame įsikūrę daug pakistaniečių šeimų. O gyvenimo trukmė El Ravalio rajone yra penkeriais metais trumpesnė nei kitose miesto dalyse.
El Ravalis dažnai lyginamas su Tauer Hamletsu Rytų Londone. Abu šie rajonai yra šalia uosto ir daugelį metų buvo vartai į likusį miestą.
Atvykėliai konfliktų nekelia
„El Ravalis turi savo identitetą ir savo būdą spręsti problemas. Viskas prasideda čia. Dauguma socialinių problemų atsiranda čia ir plinta kitur. Tai tarsi socialinė laboratorija.
Nors rajone daugybė imigrantų, čia neįsižiebia konfliktų. Susipriešinimo nebuvo net ir praėjusią vasarą įvykus teroro išpuoliui“, – tvirtina savanoriškų organizacijų regione koordinatorius Oscaras Estebanas.
13 žmonių žuvo ir dar daugiau kaip 130 buvo sužeista, kai mikroautobusas įsirėžė į žmonių minią La Ramblos bulvare.
„Buvome sukrėsti ir pasipiktinę, visi susirinko pasmerkti šio išpuolio“, – tikino Katalonijos islamiškosios tarybos prezidentas Mohammedas Halhoulis.
M.Halhoulis į Barseloną atvyko iš Maroko 1990 metais. Jo teigimu, Barselonoje nėra prieš musulmonus nukreiptų judėjimų – jie kaip tik sulaukia labai didelio palaikymo, be to, bendruomeninių asociacijų tinklas čia labai tvirtas.
„Nors būna pavienių rasizmo ar islamofobijos atvejų, mes to nelaikome problema. Tai mums netrukdo miegoti naktimis“, – kalbėjo M.Halhoulis.
Žinoma, Barselonoje, kaip ir kituose miestuose, vyksta rasistinių išpuolių, tačiau tam nebuvo leista plisti.
Nuo 2010 metų Katalonijos islamiškoji taryba siekia, kad mieste būtų vykdoma ne asimiliacinė, o tarpkultūrinė politika. Jie siekia kultūrinių ir religinių skirtumų pripažinimo ir pagarbos išsaugant identitetą.
Migrantams ilgainiui pavyko pasiekti pripažinimą, nepaisant juos lydinčių ekonominių sunkumų. Bet turistams teigiamą požiūrį užsitarnauti sekasi sunkiau, nors turizmo sektorius sudaro 12 procentų Barselonos BVP, o daugelio gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis yra turistai.
„Net nekyla klausimų – dauguma žmonių pragyvena iš turizmo. Bet dėl jų mes prarandame didelę miesto centro ir uosto identiteto dalį“, – tvirtina O.Estebanas.
Gyventojų interesai svarbiau
Dvidešimt metų Barselonos valdžia stengėsi pritraukti turistų į miestą, tačiau 2015 metais išrinkta miesto taryba gyventojų interesus pirmą kartą po ilgo laiko iškėlė aukščiau turistų.
Valdžia pradėjo riboti viešbučių veiklą ir naujų vietų kūrimąsi, o senamiestyje pradėjo naikinti verslus, kurie buvo nukreipti tik į turistus.
Barselonos gyventojų asociacijų federacijos atstovo spaudai Alberto Recio teigimu, augantys turistų srautai mieste nežmoniškai užkėlė nuomos kainas, o žmonės buvo priversti keltis gyventi į užmiesčius.
Viešųjų paslaugų teikimas miestiečiams taip pat nukentėjo nuo turistų srautų.
„Žmonės, kurie gyvena prie Guellio parko, nebegali įlipti į autobusą, nes jis prigrūstas turistų“, – pasakojo A.Recio.
Vyro teigimu, dauguma tradicinių verslų, kurie egzistavo Barselonoje daugiau nei 100 metų, buvo priversti išsikelti.
Tačiau Barselona ne viena kovoja su turistų antplūdžiu. Pigūs skrydžiai ir pigaus būsto nuomos platformos, tokios kaip „Airbnb“, kiekvieną miestą gali paversti traukos objektu.
Britų kelionių agentūros duomenimis, daugiau nei pusė žmonių renkasi atostogas įžymiame mieste, o ne kurorte prie jūros.
Viešosios vietos miestuose nėra pritaikytos milžiniškiems turistų srautams kaip paplūdimiuose prie jūros. Turistai užgula vietinių pamėgtus barus ir restoranus, užgrūda viešąjį transportą ir šaligatvius ir sunaudoja gerokai daugiau resursų, tokių kaip vanduo, nei vietiniai.
Vietiniai Barselonos gyventojai pasakoja, kad jaučiasi taip, lyg patirtų invaziją, o jų miestas ir tapatybė būtų pavogti. Mieste jie yra nebereikalingi.
Barselonoje imigrantai laikomi visuomenės audinio dalimi – jie dirba, įsitraukia į bendruomenės veiklą ir prisideda prie miesto gerovės, kurią vis labiau naikina laikini turistai.
„Mieste buvo sukurtas įvaizdis, kad čia yra laukiami visi“, – pasakojo L.Lopez.
Tačiau turistų artimoje ateityje laukia ne toks draugiškas priėmimas.
Turistai nežavi ir kitų Europos miestų
Antipatijos turistams viršūnė pasiekta Venecijoje. Čia praėjusį mėnesį įrengti barjerai, kuriais įvairiose miesto vietose vietiniai gyventojai atskirti nuo turistų. Į kelias pagrindines miesto gatves turistai net negalėjo patekti. „Venecijoje žmonės nekenčia turistų, ypač atvykstančių kruiziniais laivais. Tai yra blogiausia turizmo forma“, – tvirtino imigracijos ir turizmo poveikį Venecijoje tyrinėjusi Patrizia Riganti.
Amsterdamui irgi jau atsibodo turistai, atvykę atsipalaiduoti į vieną liberaliausių Europos miestų. „Miesto reklamai daugiau neleisime nė vieno euro. Mes nenorime tiek turistų ir ruošiamės orientuotis į kokybę, o ne kiekybę. Mums rūpi žmonės, kurie nori pažinti miestą, o ne čia ūžti. Pigios oro linijos sukūrė šią problemą“, – pasakojo Amsterdamo rinkodaros vadovas Fransas van der Avertas.
Lisabonoje taip pat jaučiamas neigiamas masinio turizmo poveikis. Socialinių mokslų profesorė Fatima Bernardo bijo, kad Alfamos rajonas Lisabonoje gali sulaukti panašios baigties kaip ir Barselonos senamiestis: esą žmonės Lisabonoje bijo, kad miestas praras identitetą. „Turistai labiausiai mėgsta Alfamos autentiškumą, tačiau dabar čia yra pernelyg brangu ir jauni žmonės neišgali čia gyventi, taigi Alfama po truputį miršta. Rajono socialinė dinamika jau keičiasi“, – kalbėjo F.Bernardo.
