Į Vokietiją ieškoti geresnio gyvenimo traukia ne tik nuo karo bėgantys sirai, bet ir Europos Sąjungos šalių piliečiai, kurių šioje valstybėje yra ne viena dešimtis tūkstančių.
Tačiau ne visi atvykėliai čia atranda išsvajotąjį rojų. Kaip tikino Berlyno lietuvių bendruomenės pirmininkas Petras Breimelis, dabar įsikurti šioje šalyje nėra taip paprasta.
Esą atvykstantys turi pagalvoti, ką veiks bent artimiausius porą mėnesių.
Tiems, kurie į Vokietiją traukia su keliais eurais kišenėje, gali tekti skaudžiai nusivilti.
Būstų nuomos kainos per pastaruosius kelerius metus Berlyne smarkiai pakilo, tad norint turėti stogą virš galvos šalies sostinėje teks gerokai patuštinti kišenę.
O jeigu toje kišenėje švilpauja tiktai vėjai, ne vienas atsiduria gatvėje.
Šiems žmonėms stengiasi padėti nevyriausybinės organizacijos, bet, pasak projektui „Frostschutzengel“ vadovaujančios Petros Schweiger, padėti pavyksta tikrai ne visiems.
Atvykę atsiduria gatvėje
Berlynas – ypač margas ir daugiatautis miestas. Nenuostabu, juk čia traukia žmonės iš įvairiausių šalių. Vieni – dėl didesnių karjeros galimybių, kitus vilioja vokiški atlyginimai ar socialinės išmokos.
Vokietija jau ne vienus metus yra tarp populiariausių lietuvių emigracijos krypčių.
Čia ypač dažnai vyksta medicinos darbuotojai. Sėkmingai šioje šalyje gali įsikurti ir aukštųjų technologijų specialistai, kuriems pasiūlomas kur kas didesnis atlyginimas nei Lietuvoje.
Į Vokietiją nemažai žmonių plūstelėjo po „Brexit“ referendumo Jungtinėje Karalystėje, kai britai nutarė pasitraukti iš ES.
Vis dėlto pasiseka toli gražu ne visiems.
Projekto „Frostschutzengel“, padedančio benamiais tapusiems žmonėms, vadovė P.Schweiger teigė, kad kasmet jie dirba su keliais šimtais į bėdą patekusių atvykėlių, kurie lieka be stogo virš galvos.
„Tai – žmonės iš įvairių šalių, tiek Rytų Europos valstybių, tiek ir Italijos, Jungtinės Karalystės ar Švedijos. Tiesa, daugiausia susiduriame su lenkais, rumunais, Baltijos šalių piliečiais“, – padėtį „Lietuvos rytui“ nupasakojo P.Schweiger.
Kelerius metus Berlyne gyvenanti Marta Godlevska projekte „Frostschutzengel“ dirba socialine darbuotoja.
Ji kiekvieną dieną susiduria su į nelaimę patekusiais lietuviais, lenkais ar kitų Europos valstybių piliečiais.
Nors jų istorijos įvairios, juos sieja vienas dalykas – visi atsidūrė gatvėje.
Vieni dėl to, kad buvo apgauti darbdavio, kiti – kad į šalį atvyko gerai nepagalvoję, kur galės apsistoti ar dirbti.
Yra ir tokių, kurie darbą turi, tačiau užsidirba nepakankamai, todėl priversti glaustis parkuose, nakvynės namuose.
Teikia pagalbą benamiams
„Esame 6 žmonių komanda. Kiekvienas iš socialinių darbuotojų kalba kuria nors Rytų Europos šalių kalba. Telkiamės į pagalbą žmonėms siekdami ištraukti juos iš benamystės.
Kalbos nemokantys atvykėliai negali susitvarkyti dokumentų, susikalbėti su valstybinių įstaigų darbuotojais“, – pasakojo M.Godlevska.
Berlyne, pasak Martos, yra maždaug 30 tūkst. benamių, iš jų apie 25 proc. kilę iš Rytų Europos valstybių.
Daugiausia jų – iš Lenkijos, Baltijos šalių, Rumunijos ar Bulgarijos. Tiesa, pasitaiko nelaimėlių ir iš Jungtinės Karalystės ar Italijos.
„Einame per nakvynės namus, dienos centrus, kalbiname žmones, klausiame, ar jiems reikia pagalbos ir kokios. Kai kurie žmonės į mus kreipiasi patys“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo M.Godlevska.
Pasak jos, glaustis šiems žmonėms nelabai yra kur. Nakvynės namuose vietų skaičius žiemą siekia maždaug tūkstantį, o žiemą – šimtą.
Neseniai atidaryti dar vieni nakvynės namai, tačiau ir tai negelbėja.
„Jei paskaičiuotume, kiek žmonių neturi stogo virš galvos, suprastume, kad nakvynės namuose vietų labai trūksta“, – pasakojo Marta.
Ji taip pat pastebi, jog benamiais tampa ne tik alkoholizmo problemą turintys ar narkotikus vartojantys asmenys.
„Berlyne labai sunku susirasti būstą. Jų arba labai trūksta, arba jie yra labai brangūs“, – tikino mergina.
Jos vadovė P.Schweiger paaiškino, kad dėl verslininkų spekuliacijos būstų kainos ypač padidėjo per pastaruosius kelerius metus ir gali siekti net 20 eurų už kvadratinį metrą.
M.Godlevska pasakojo, kad dėl aukštų būstų kainų neretai susiklosto kuriozinės situacijos.
„Būna, kad žmogus turi darbą, tačiau neturi gyvenamosios vietos ir yra priverstas glaustis gatvėje, o kitą dieną lyg niekur nieko eiti į darbą.
Buvo atvejis, kai vyras turėjo darbą, bet neturėjo kur gyventi, todėl su vaiku gyveno parke“, – sakė mergina.
Namo sugrįžti neskuba
Net ir patekę į nelaimę ne visi emigrantai skuba grįžti namo. Jie nepailsdami bando kabintis į gyvenimą svetimoje šalyje, o jų artimieji nė nežino, kokiomis sąlygomis jie gyvena.
„Vienas lietuvių kartą pasakojo, kad buvo sugrįžęs namo į artimojo laidotuves, bet niekam nepapasakojo, kad Berlyne gyvena gatvėje. Jiems gėda, nenori pripažinti, kad nepasisekė. Kiti tikina neturintys kur sugrįžti“, – pasakojo M.Godlevska.
Todėl, pasak P.Schweiger, sėkmės istorijomis galima pavadinti tuos atvejus, kai žmogus pasirenka grįžti į gimtąją šalį.
„Sėkmės istorijos. Jų yra, bet ne tiek daug, kiek norėtume.
Mes padėti galime ne visiems. Džiaugiamės ir tuomet, kai pavyksta rasti žmogui gyvenamąją vietą, ir tuomet, kai jis nusprendžia grįžti namo. Mums svarbu, kad jie negyventų gatvėje“, – tikino P.Schweiger.
Tiesa, ne visuomet atvykėliai netgi turi pasą – jį pasidaryti Vokietijoje kainuoja 100 eurų. Tad P.Schweiger tenka pasirūpinti ir tuo.
„Randame lėšų, bendraujame su ambasadomis, darome viską, kad žmogus galėtų grįžti namo, jei tik pareiškė tokį norą“, – pasakojo vokietė.
Nežino, kur kreiptis
Kalbos nemokantys, gatvėje atsidūrę žmonės dažnai nežino, kur gali kreiptis, kokios pagalbos sulaukti. Dar blogiau, jei užpuola ligos. Neturint sveikatos draudimo gydymo paslaugos kainuos brangiai.
Mieste yra tik keturios vietos sergantiems, bet nedraustiems sveikatos draudimu žmonėms. Jei atsiranda asmuo, kuris turi būti hospitalizuojamas, kitam teks užleisti vietą.
Galimybė būti nemokamai apžiūrėtam mediko yra dar trijose vietose mieste. Ten dirba medikai savanoriai. Tačiau atvykėliai to neretai paprasčiausiai nežino.
„Jie nežino, turime jiems apie tai papasakoti, duodame žemėlapį, nubraižome, kaip ten nusigauti. Žmonėms labai svarbu, kai su jais kalbama gimtąja kalba. Pirmiausia tai tam tikra emocinė parama. Jie gali bendrauti, yra suprasti. Būname jiems vertėjais, padedame užpildyti reikiamus prašymus“, – pasakojo M.Godlevska.
Pasak merginos, žmonės, su kuriais jai tenka susidurti, svajoja kuo greičiau susirasti stogą virš galvos ir pajamų šaltinį. Tiesa, būna ir tokių, kurie nėra linkę priimti pagalbos.
„Neretai žmogus, išgirdęs, kad esi socialinis darbuotojas, tavęs vengia.
Tenka paaiškinti, kad mes galime pakonsultuoti ir registracijos, darbo sutarčių klausimais. Vėliau, turėdami klausimų, jie ir patys mus susiranda“, – sakė lietuvė.
Patekę į bėdą kartais lietuviai kreipiasi ir į lietuvių bendruomenę Berlyne. Tiesa, tokių nėra labai daug. Pasak bendruomenės pirmininko P.Breimelio, pasitaiko vos keli per metus.
„Kartą į mus kreipėsi lietuvių pora, kuri neturėjo pinigų kelionei atgal į tėvynę. Lėšų tokiems atvejams iš esmės neturime, tačiau nusprendėme padėti. Paskolinome pinigų bilietams, jie žadėjo grąžinti, tačiau daugiau jų niekada nebematėme“, – prisiminė P.Breimelis.
Kitur padėtis panaši
P.Schweiger tikino ne kartą kalbėjusi su panašių organizacijų atstovais kitose šalyse ir padėtis ten faktiškai niekuo nesiskiria nuo Vokietijos.
„Europiečiai benamiais tampa ne tik Vokietijoje – taip pat yra ir Švedijoje, Nyderlanduose ar bet kurioje kitoje valstybėje.
Tokiems žmonėms padeda nevyriausybinės organizacijos, gaudamos lėšų per Europos Sąjungos finansuojamus projektus ar finansavimo ieškančios pačios.
Nors bendraujame ir su valdžios atstovais, tarpusavio supratimo trūksta, o į šią problemą reikia žvelgti plačiau. Būtina gerinti pačios pagalbos teikimo sistemą“, – pasakojo P.Schweiger.
Moteris įsitikinusi – žmogus negali būti diskriminuojamas dėl to, kokios šalies pasą turi.
Tačiau, pasak jos, net ir tokiame tolerantiškame ir laisvame mieste kaip Berlynas atvykėliai gali būti palikti likimo valiai.
Berlyno valdžiai atvykusių iš Europos valstybių ir benamiais tapusių žmonių problema yra žinoma. Tam mieste įvairūs dienos centrai ar galimybė gauti bendrabutį. Tačiau, kaip tikino M.Godlevska, realybėje tai ne visuomet veikia.
„Žmonės išgirsta, kad laisvų kambarių tiesiog nėra arba kad valstybinių įstaigų darbuotojai jų nesupranta. Pasiūloma vykti namo“, – kalbėjo Marta.
Atvyksta nepasiruošę
8 metus Vokietijoje gyvenantis P.Breimelis tikino, kad neretai į bėdą patenka tie žmonės, kurie į svetimą šalį atvyksta nepasiruošę, nepasidomėję, kokios yra gyvenimo sąlygos.
Kiti svetur nori išvykti vien tam, kad gautų didesnes socialines išmokas. Tačiau Vokietija yra pakeitusi jų mokėjimo tvarką ir dabar į socialines išmokas gali pretenduoti tik tie, kurie šioje šalyje gyveno bent penkerius metus.
„Teko matyti, kai žmogus internete domėjosi, kokios socialinės išmokos yra Vokietijoje, kaip jas galima gauti. Jei tai yra pirminis išvykstančiojo tikslas, vargu ar vėliau galėsime išgirsti jo sėkmės istoriją“, – sakė P.Breimelis.
Prieš išvykdamas į Berlyną jis pats pasikonsultavo su pažįstama, kuri čia apsigyveno anksčiau.
„Ji man patarė turėti šiek tiek pinigų, kad galėčiau pragyventi pirmuosius mėnesius, kol susirasiu darbą, susitvarkysiu visus reikiamus dokumentus“, – pasakojo P.Breimelis.
Statybų versle Lietuvoje besisukęs vyras teigė, kad atvykstant į Vokietiją kišenėje reikėtų turėti bent tūkstantį eurų.
Be to, tikino, kad Vokietija gali vilioti platesnėmis galimybėmis, bet nebūtinai daug didesniais atlyginimais.
„Tie, kurie Lietuvoje užsidirba apie 800 eurų, turėtų pagalvoti, ar tikrai verta vykti į Vokietiją. Mat nemenką dalį čia gaunamo užmokesčio suvalgys buto nuoma“, – pasakojo P.Breimelis.
Į pagalbą dabar jau nebeskuba ir jau anksčiau emigravę lietuviai.
„Anksčiau emigrantai palaikė glaudesnius ryšius, tačiau dabar neretai vengia bendrauti. Situacijų pasitaiko įvairių, bet net ir mūsų bendruomenė vienija nedidelę dalį lietuvių, kiti tiesiog neieško kontakto“, – tikino P.Breimelis.
Jei žmogus nėra registruotas jokiu adresu, oficialiai jis Vokietijoje negyvena. Net jei ir praleido šioje šalyje paramai gauti būtinus penkerius metus, tai dar nieko nereiškia.
„Atvykėliai neretai apsistoja pas pažįstamus, draugus, tačiau toks gyvenimas nėra oficialus.
Yra galimybė gauti bendrabutį, už kurį turėtų mokėti savivaldybė tol, kol žmonės galės savimi pasirūpinti patys.
Tačiau tam reikia eiti į teismą ir įrodyti savo teisę į socialinį būstą.
Mūsų organizacijos advokatai padeda jiems, bet tai ne visuomet baigiasi sėkmingai“, – pasakojo M.Godlevska.
Dar prieš keletą metų įsikurti Vokietijoje buvo paprasčiau, tvirtino P.Breimelis.
„Nueidavai į savivaldybę, paspausdavai mygtuką, gaudavai lapelį ir sulaukęs savo eilės visus reikiamus dokumentus galėdavai susitvarkyti čia pat.
Dabar sistema sudėtingesnė, tenka minti ne vienos institucijos slenksčius, kol galiausiai gauni registracijos dokumentus, galimybę dirbti, sveikatos draudimą“, – teigė lietuvių bendruomenės Berlyne pirmininkas.
Emigracijos mastas kelia susirūpinimą
Remiantis Europos migracijos tinklo duomenimis, nuo 1990 m. gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 883 tūkst. – tai sudaro apie 24 proc. gyventojų. Dėl natūralios žmonių kaitos – gimimų ir mirčių – gyventojų skaičius sumažėjo 177 tūkst., o dėl emigracijos – net 707 tūkst.
Vien per praėjusius metus iš Lietuvos išvyko daugiau nei 50 tūkst. šalies piliečių. Tiesa, Lietuva taip pat sulaukė nemažo atvykstančiųjų iš kitų šalių skaičiaus – beveik 25 tūkst. Taip pat kiek padidėjo grįžtančių iš emigracijos lietuvių skaičius – jis perkopė 15 tūkst.
Jau daugelį metų pagrindinis lietuvių emigrantų tikslas yra Jungtinė Karalystė – vidutiniškai 47 proc. visų išvykstančiųjų renkasi šią valstybę. Kitos emigracijos šalys – Vokietija, Norvegija, Airija, kt.
2017 m. daugiau nei 76 proc. emigrantų iš visų Europos Sąjungos šalių buvo 15–44 metų. Tokio amžiaus Lietuvos gyventojai dabar sudaro apie 36 proc. visų gyventojų.
Ilgainiui emigracijos nulemtas jaunų žmonių skaičiaus mažėjimas sukelia rimtų demografinių problemų – mažėja santuokų skaičius, gimstamumas, pradeda trūkti darbo jėgos, vis mažiau dirbančių asmenų turi išlaikyti didėjantį nedirbančiųjų skaičių.
Atvirkštinė tendencija matoma lyginant vyresnio amžiaus emigrantų ir Lietuvos gyventojų skaičius. Tik apie 1,5 proc. emigrantų sudaro 65 m. ir vyresni asmenys, nors tokio amžiaus Lietuvos gyventojų – 19 proc.
