Nepopuliarios reformos. Tartum iš skęstančio laivo bėgantys ministrai. Skandalas dėl kumščiais mosuojančio apsaugininko.
Jeigu E.Macronas būtų moksleivis ir rugsėjį turėtų rašyti apie savo vasarą, mokytojai jis būtų galėjęs papasakoti būtent apie tokius savo patyrimus.
Rugsėjo pradžia – metas, kai prancūzai susipakavo daiktus, suskleidė skėčius ir iš paplūdimių sugrįžo į miestus.
Tingus vasaros atostogų laikas, per kurį šalis kasmet panyra į malonų snaudulį, baigėsi, o kartu su juo – ir atlaidus požiūris į valdžią.
Dabar į 40 metų E.Macroną nukrypo visų rinkėjų akys, bet negalėtum pasakyti, kad ir rekordiškai karštą vasarą prezidentui buvo leista pailsėti, – per metus trunkančią kadenciją jį purtė skandalų audros.
Atmintyje dar nespėjo išdilti pernykštės gegužės vaizdai, kai ką tiktai rinkimuose triumfavęs E.Macronas dramatiškai išėjo prieš rinkėjų minią prie Luvro, skambant Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos akordams.
Būtent dėl to keista, kaip staigiai atslūgo Prancūziją apėmusi Emmanuelio karštinė.
Maža to, jausmai prezidentui šąla itin greitai.
Pastarųjų visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, dabar E.Macronas yra mažiau mėgstamas, nei tuo pačiu kadencijos metu buvo palaikomas François Hollande’as.
Per šią savaitę Prancūzijos visuomenės nuomonės instituto paviešintus tyrimus tik 31 proc. apklaustųjų teigiamai atsiliepė apie centristą prezidentą – net 10 procentinių punktų mažiau nei liepą. Tuo pačiu metu ankstesnį prezidentą socialistą palaikė 32 proc. prancūzų.
Žengti F.Hollande’o pėdomis – menkas džiaugsmas, nes jis vėliau sugebėjo tapti nepopuliariausiu prezidentu Prancūzijos istorijoje.
Bet jeigu E.Macronas dėl to ir susirūpinęs, viešai neparodo.
Ketvirtadienį per susitikimą su ministrų kabinetu jis ramino vyriausybę, kad šis darbo sezonas tikrai nebus lengvesnis už ankstesnį.
„Turime tęsti konkrečias reformas, kurias pradėjome nepaisydami visų iššūkių.
Kad sunoktų pastarųjų 15 mėnesių jūsų darbo vaisiai, prireiks laiko. Negalime tiesiog duoti žmonėms daugiau pinigų arba staigiai išspręsti dešimtmečius įsisenėjusių problemų“, – ramino ministrus prezidentas.
Apsaugininkas nesusivaldė
Kone ryškiausias skandalas, šią vasarą supurtęs Eliziejaus rūmus, prasidėjo dėl E.Macrono apsaugos vadovo pavaduotojo Alexandre’o Benalla.
Dienraštis „Le Monde“ paviešino vaizdo medžiagą, kurioje matyti, kaip policijos pareigūnu persirengęs A.Benalla muša per gegužės 1-osios demonstraciją sulaikytą protestuotoją.
Nors tą dieną patruliuoti apsaugininkas neturėjo, jis esą pasiprašė leidimo stebėti protesto akciją, o tada pasinaudojo tuo, kad įtūžį išlietų ant jaunuolio.
Labiausiai Prancūzijos politikus ir rinkėjus suerzino tai, kad Eliziejaus rūmai iškart sužinojo apie darbuotojo poelgį, tačiau jį nuslėpė ir nieko nedarė.
Tačiau 26-erių A.Benalla atsipirko tik laikinu nušalinimu nuo pareigų ir buvo perkeltas dirbti administracinio darbo.
Tiktai po pusantro mėnesio, kai apie istoriją parašė „Le Monde“, E.Macronas pripažino žinojęs apie pavaldinio nusižengimus, o A.Benalla buvo atleistas.
Vis dėlto prezidentas spėjo užsipulti žiniasklaidą, kuri esą ne ieško tiesos, o skuba teisti, bet prisiėmė atsakomybę už skandalą.
Nudegė per aroganciją
Pasak apklausas atliekančios agentūros „PollingVox“ politikos eksperto Jerome’o Sainte-Marie, būtent toks elgesys atskleidžia E.Macrono polinkį į autoritarizmą ir smukdo jo reitingus.
„Medaus mėnuo baigėsi. Daugybė rinkėjų dabar į savo prezidentą žvelgia su augančiu įtarumu. Tai – naujiena“, – „L’Express“ pripažino tyrėjas.
Regis, vis daugiau valdžios atstovų pripažįsta, jog didžiausias E.Macrono priešas – pats E.Macronas.
Jis save vadino jupiteriškuoju prezidentu, taip tarsi lygindamas save su mitiniu dievų valdovu, kuris sėdėdamas Olimpo kalne iš aukštybių reguliuoja savo sekėjų gyvenimą.
Užvakar vidaus reikalų ministras Gerard’as Collomb’as pareiškė, jog šalies valdžia prarado ryšį su rinkėjais ir yra pernelyg užvaldyta ambicijų.
Tiesa, legendinis Prancūzijos lyderis Charles’is de Gaulle’is nebuvo pernelyg teisiamas dėl savo impozantiškos laikysenos, tačiau E.Macronui iki tokio statuso trūksta ir amžiaus, ir laimėjimų, ir sekėjų.
Pasak bendrovės BVA, net 59 proc. prancūzų yra nepatenkinti savo prezidento darbu.
Tokiu prastu rezultatu negali skųstis net JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kuris neišlipa iš skandalų liūno.
Prezidentui nerimą turėtų kelti ir tai, kad jo nemėgsta toli gražu ne tik kitų politinių pažiūrų žmonės – politiku nusivylė ir jo rinkėjai, kurie nesitikėjo, kad jo kalbos apie darbo rinkos liberalizavimą ir drastiškas reformas pavirs darbais.
Bėdos dėl klimato kaitos
Regis, E.Macronas pralaimi net ir tose srityse, kuriose anksčiau buvo giriamas.
Kai D.Trumpas pareiškė pasitraukiantis iš Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos, E.Macronas pasinaudojo proga tapti pasaulio sąžine.
Prancūzijos lyderis nuolatos kalbėjo apie būtinybę kovoti su globaliniu atšilimu – regis, ir šis vaidmuo kai kuriems tautiečiams įgriso.
Prancūzijos aplinkosaugos aktyvistai šią savaitę pareiškė, kad prezidentas daro per mažai, kad klimato kaita būtų sustabdyta, ir turėtų gerai pasvarstyti, kaip ruošiasi įgyvendinti savo pažadą „padaryti Žemę vėl didžią“, – kaip apie Ameriką kalba D.Trumpas.
Aktyvistų abejones paskatino ir tai, kad E.Macronas praėjusią savaitę neteko aplinkosaugos ministro Nicolas Hulot.
Maža to, populiarus politikas, aktyvistas ir buvęs televizijos laidų vedėjas iš posto pasitraukė itin dramatiškai – tiesioginiame eteryje pareiškęs, kad nebegali kęsti, kad žaliųjų idėjoms vyriausybė neteikia prioriteto.
N.Hulot aplinkosaugos ministro kėdėje pakeitė Prancūzijos parlamento pirmininkas ir Žaliųjų partijos veteranas François de Rugy.
Tokia didelė žuvis šiame poste turėtų įrodyti, jog E.Macronas savo pažadus visiškai perkurti kovos su klimato kaita strategiją ruošiasi ištesėti.
Beje, tai jau ne pirmas nubyrėjęs vyriausybės narys. Iš posto šią savaitę pasitraukė sporto ministrė Laura Flessel, ją pakeitė 43-ejų buvusi plaukikė, olimpinio sidabro laimėtoja Roxana Maracineanu.
Jos pirmtakę, olimpinę fechtuotoją iš posto esą išvijo institucijų tyrimas dėl galbūt nuslėptų mokesčių.
Nusitaikė į širšių lizdą
Drama aštrėja tik dabar, bet tautiečiai ant prezidento pyko jau tada, kai aistrų dar nekurstė vasariškas karštis.
Pavasarį parlamentas pritarė reformoms, atimsiančioms iš traukinių mašinistų privilegijas, tarp jų ir galimybę išeiti į pensiją vos 52-ejų.
Tai išprovokavo milžiniškus studentų, mokytojų, pilotų protestus ir net 3 mėnesius trukusį geležinkelių darbuotojų streiką.
Kone aršiausiomis profesinėmis sąjungomis Europoje garsėjančioje Prancūzijoje grasinimai atimti per kelis dešimtmečius viešojo sektoriaus darbuotojų sukauptas privilegijas sujaudino tūkstančius žmonių.
Bet daugiau laisvės ir lankstumo į sustabarėjusią sistemą įnešti sumanęs buvęs bankininkas nežada sustoti.
Šį rudenį E.Macronas ketina imtis išimtimis, privilegijomis ir nepaaiškinamomis išlaidomis garsėjančios pensijų sistemos.
Šiuo metu Prancūzijoje pensija įvairiems darbuotojams skaičiuojama remiantis net 40 skirtingų schemų, o po reformų turėtų likti tik viena.
Vėliau ateis socialinės apsaugos ir bedarbių pašalpų laikas: prezidentas aiškino nusitaikęs į tuos, kurie tūkstančius eurų kasmet gauna vien už tai, kad nutarė gyventi iš valstybės kišenės.
Galų gale E.Macronas sieks išpildyti savo pažadą sumažinti beprotiškai išsipūtusį viešąjį sektorių, kuriame dirba 5,6 mln. žmonių ir kuriam kliūva net 58 proc. bendrojo vidaus produkto.
Nors lyderis užsimojo panaikinti net 50 tūkst. darbo vietų, pradžioje laimėjimas būtų ir tai, jeigu į įstaigas nebebūtų priimami nauji žmonės.
Prezidentas savo reformas pristatė kaip pagalbą verslui, kuri turėtų paskatinti ekonomikos augimą ir sukurti naujų darbo vietų, bet aibė prancūzų – nuo konservatyvių pensininkų iki darbininkų – tvirtina, kad jo politika pirmiausia naudos duos turtingiesiems ir didelėms bendrovėms.
Nulems Europos likimą
Atrodytų, kad Prancūzijos prezidento bėdos užsieniečiams tėra svetimas skausmas, tačiau jo kova nesibaigia ties jo valdų pakraščiu.
Prancūzijos lyderis užsimojo nuo kraštutinių dešiniųjų gelbėti visą Europą, bet tai gali būti sunku.
Kad jam rūpi Europa, E.Macronas per šią vasarą parodė pakankamai. Prancūzijos prezidentas aplankė net 17 ES valstybių, turnė pabaigdamas ketvirtadienį Liuksemburge surengtu susitikimu su Beniliukso valstybių vadovais.
E.Macronas griebėsi sudėtingo tikslo – iki gegužę rengiamų Europos Parlamento rinkimų patraukti rinkėjus toliau nuo Bendrijoje populiarėjančių kraštutinių dešiniųjų ir suvienyti nuosaikias politines jėgas visoje Europoje.
Aišku, sėkmės reikia ir jam pačiam. Iškart po pergalės prezidento rinkimuose daugybę vietų Prancūzijos parlamente gavusi E.Macrono partija „Respublika, pirmyn!“ („Republique en Marche“) tikisi šią sėkmę pakartoti ir Europos lygiu.
Bet tai gali būti sunkiau, nei atrodo. Politikos apžvalgininkai pastebi, kad žemyne euroskeptikai taip pat buriasi draugėn.
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas kartu su kitais Višegrado šalių ir Austrijos vadovais jau seniai nebijo stoti skersai kelio Europos Sąjungai.
O dabar prie jų prisideda ir aršiai nusiteikusi Italijos vyriausybė.
Maža to, ant plauko pakibo ir Švedijos likimas – ten rytoj vyksiančiuose rinkimuose šioje istoriškai liberalioje šalyje į valdžią taip pat gali prasibrauti nacionalistiškai nusiteikę dešinieji.
„E.Macronas turės kovoti ne su keliomis pavienėmis nepaklusniomis šalimis, bet su visą žemyną užplūdusia banga“, – „Deutsche Welle“ aiškino Prancūzijos politikos mokslų tyrimų centro analitikas Bruno Cautres.
Praėjusią savaitę Milane V.Orbanas ir Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvini kartu pliekė E.Macroną, kad jis žeria pamokymus užsienio vyriausybėms apie būtinybę priimti migrantus, tačiau pats nepadeda pagalbos prašančiai Romai.
Tačiau Prancūzijos prezidentas, regis, apsidžiaugė sulaukęs tokio dėmesio: „Jei jie laiko mane pagrindiniu savo priešininku, jie teisūs. Bet mes nepasiduosime jokiems nacionalistams, kurie skleidžia neapykantą.“
Pasak B.Cautres, kaip ir likusioje Europoje, Prancūzijos likimą per artėjančius EP rinkimus nulems būtent rinkėjų požiūris į migraciją.
E.Macrono partiją apklausose sparčiai vejasi jo per prezidento rinkimus antrajame ture nugalėtos Marine Le Pen politinis judėjimas, šiemet iš „Nacionalinio fronto“ virtęs „Nacionaliniu sambūriu“.
Jei lyderis dar tikisi, kad prancūzai pamažu supras jo reformų būtinybę, laiko lieka vis mažiau. EP rinkimai, nulemsiantys, kokiu keliu Bendrija žengs net penkerius metus, yra mūšis, kurio E.Macronas negali pralaimėti.
Populiarumą nusmukdė reformų politika
Tomas Janeliūnas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
„Svarbiausia prastėjančių E.Macrono reitingų priežastis yra radikalios reformos ir bandymai pertvarkyti Prancūzijos socialinę sistemą. Kadangi jie apima nemažą dalį visuomenės, kelia konfliktus su įvairių sričių profsąjungomis, šis nepasitenkinimas pokyčiais yra pagrindinis visuomenėje kilusio nepasitikėjimo šaltinis.
Be to, Prancūzijoje buvo kilęs ažiotažas dėl E.Macrono pareiškimų, kad prancūzai yra labai užsispyrę, kad juos sunku reformuoti. Tai buvo priimta kaip nepagarba tautiečiams, atotrūkis nuo tautos ir nesuvokimas, ko žmonės nori.
Valdančiosios partijos palaikymas nebūtinai susijęs su asmeniniu E.Macrono reitingu, bet, žinoma, tokie pokyčiai nėra malonūs jo partijos nariams, kurie ruošiasi Europos Parlamento (EP) rinkimams. Pačiam E.Macronui svarbu, kaip jo partija pasirodys rinkimuose. Jis daug dėmesio skiria ES problemoms, dalijasi idėjomis, kaip pertvarkyti Bendriją, ją sustiprinti. Tad EP rinkimai galėtų būti tam tikras patvirtinimas, ar prancūzai pritaria jo vizijoms.
Jis dažnai pabrėžia, kad yra kovotojas už Europos ateitį, bet tai gali būti pernelyg didelis jo sureikšminimas. ES pirmiausia reikia surasti kompromisą tarp daugelio lyderių. Vieno lyderio ar šalies, kad ir kokia ji būtų svarbi, iniciatyvos labai greitai atsitrenkti į kitų vadovų ignoravimą, jeigu prieš tai nebus pasiekta kompromisų.
Pačiam E.Macronui taip pat svarbu, kad jis jaustų paramą šalies viduje. Jeigu jis jaus mažėjantį palaikymą, tai susilpnins ir jo pasitikėjimą savimi ES lygiu. Taip pat ir kiti lyderiai negalės rimtai vertinti vadovo, kuris neturi palaikymo arba kuriam gresia pralaimėjimas kituose rinkimuose. Tai reikštų, kad jo iniciatyvos bus labai trumpalaikės.“
