Praėjo 50 metų nuo tada, kai Sandra Jarvie buvo priversta pasirašyti dokumentus ir atiduoti savo naujagimį, tačiau net ir po tiek metų motinai sunku apie tai kalbėti.
„Buvau priblokšta. Mano kūdikis buvo paimtas. Priešais mane stovėjo socialinė darbuotoja, kuri man pasakė, kad jeigu kada nors ieškosiu savo vaiko, tai sužlugdys jo, mano ir įtėvių gyvenimus“, – pasakojo S.Jarvie.
Moters viešas liudijimas atkreipė dėmesį į vieną skaudžiausių Kanados istorijoje įvykusių skandalų – priverstinį vaikų atėmimą iš netekėjusių ir vienišų motinų. Tai ilgus dešimtmečius buvo slepiama, o paimtų vaikų skaičiai šokiruoja.
Šimtai tūkstančių nukentėjo
Nuo 1945 iki 1988 metų mažiausiai 450 tūkst. vaikų buvo atimta iš motinų, o 600 gimdymų užregistruoti kaip neteisėti.
Motinos buvo siunčiamos į specialias įstaigas už tūkstančių kilometrų. Joms buvo sakoma, kad tai, ką jos padarė, yra nuodėminga. Moterims buvo įteigta, kad vaiko atidavimas vedusiai porai bus naudingesnis pačiam mažyliui. Ciniška, bet daliai jų buvo pasiūlyta įsigyti šuniuką.
Didžioji dalis jų per savo gyvenimą daugiau nepamatė savo atžalų.
Tėvų teisės taip pat buvo ignoruojamos. Jeigu pora buvo nesusituokusi, tėvo vardas net nebūdavo įrašomas į vaiko gimimo liudijimą.
Šio įvykio Kanados vyriausybė niekada nei pripažino, nei atsiprašė šimtų tūkstančių paveiktų žmonių – motinų, vaikų ir visų nukentėjusių šeimų.
Motinos jautė kaltę ir niekada nenustojo galvoti apie atiduotus vaikus, net jeigu ir vėliau susilaukė kitų jau būdamos santuokoje. Didelė dalis jų kentėjo nuo depresijos ar nusižudė.
Apie įvaikinimą sužinojusiems vaikams beliko spėlioti, ar jie vieni iš tų, kuriuos išplėšė iš motinų rankų ligoninėse. Jie klausinėdavo apie savo kilmę, bet Bažnyčia ir vietinės valdžios institucijos dirbo kartu, kad nuslėptų visą tiesą.
Tačiau Kanada nėra vienintelė šalis, vykdžiusi tokią politiką.
Plačiai paplitusi praktika
Po Antrojo pasaulinio karo panašūs vaikų atėmimo įstatymai galiojo Jungtinėje Karalystėje, JAV, Airijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje.
Tyrėjai teigia, kad šiose anglosaksiškose šalyse savo vaikus prarado milijonai moterų.
Jungtinėje Karalystėje Leiboristų partijos parlamentarė Alison McGovern tvirtino, kad 500 tūkst. moterų šioje šalyje prarado savo vaikus, ir paragino premjerę Theresą May viešai jų atsiprašyti.
2016 metais tai padarė Anglijos ir Velso katalikų bažnyčia. Kardinolas Vincentas Nicholsas pripažino, kad „vaikų atėmimo politika šalyje sukėlė didžiulį sielvartą ir skausmą“.
Rugpjūtį lankydamasis Mėjo apskrityje esančiame Noko kaime popiežius Pranciškus pasmerkė institucijas, kurios iš tūkstančių motinų atėmė jų vaikus.
„Ši atvira žaizda mus verčia būti tvirtus siekiant tiesos ir teisingumo“, – kalbėjo popiežius.
JAV mokslininkė Karen Wilson-Buterbaugh, iš kurios buvo atimtas kūdikis, ištyrė, kad nuo 1945 iki 1973 metų, kai JAV aukščiausiasis teismas įteisino abortus, iki 1,5 milijono moterų priverstinai prarado savo vaikus.
Tuo metu Australija – viena iš nedaugelio šalių, kur aukos sulaukė valdžios atsiprašymo. 2013 metais tuometinė premjerė Julia Gillard prašė dešimčių tūkstančių motinų atleidimo.
Tačiau Kanados valdžia vis dar nėra pripažinusi šių nusikaltimų ir atsiprašiusi aukų.
Stipriai paveikė vaikus
Monica Byrne savo dukrą buvo priversta atiduoti 1966-aisiais ir daugiau nei 23 metus bandė ją surasti.
Valdžios atstovai atsisakė padėti moteriai, tad jai pačiai teko imtis privataus detektyvo vaidmens.
Moteris pasakoja, kad su surasta dukra šiandien palaiko labai gerus santykius, tačiau jos atvejis – laiminga istorija. Taip būna ne visada.
M.Byrne šiandien užsiima pagalba kitoms moterims, kurioms mėgina surasti savo vaikus.
„Priverstinis vaikų atėmimas žmones paveikė skirtingai. Daugelis moterų to nesugebėjo pamiršti, net jeigu dabar ir sukūrė savo šeimas“, – tvirtino M.Byrne.
Tai paveikė ne vien motinas, bet ir vaikus.
Wendy Rowney iš nepilnametės motinos buvo atimta vos gimusi. Tik vėliau moteris išsiaiškino, kad tikroji jos motina niekada gyvenime neturėjo progos laikyti ją ant rankų.
Šiandien W.Rowney vadovauja organizacijai, padedančiai žmonėms ieškoti savo gimdytojų.
„Negaliu jums paaiškinti, koks jausmas yra nežinoti tiesos.
Kūdikio gimimas nėra kažkas, ką gali lengvai pamiršti“, – sakė moteris.
Ji tvirtina, kad neseniai bendravo su daugeliu vyrų, kurių vaikai buvo atimti. Jų istorijos atspindi motinų pasakojimus.
„Daugelis jų jautėsi tarsi praradę vyriškumą, nes negalėjo apginti savo mylimų moterų ir naujagimių nuo žiauraus atskyrimo“, – tvirtino W.Rowney.
Atskyrimas ir bausmės
Elgesys su nėščiomis moterimis tuo metu Kanadoje buvo makabriškas ir net sunkiai įtikėtinas.
Šalies Senato komitetas atlikęs tyrimą paskelbė, kad 5 mėnesius nėščios merginos būdavo išsiunčiamos į Bažnyčios ir vyriausybės valdomus namus provincijose.
Merginų šeimoms būdavo liepiama aplinkiniams sakyti, kad dukros išvyko pas tetas dirbti ar studijuoti.
Ištremtos merginos buvo verčiamos naudotis netikra tapatybe, buvo ribojamas jų kontaktas su išoriniu pasauliu, ypač šeimomis ir vaiko biologiniu tėvu.
„Slaugytojos, kunigai, socialiniai darbuotojai ir valdžios institucijų atstovai peikė merginas ir joms sakė, kad jos nusipelno bausmės už savo nuodėmes“, – rašoma Senato ataskaitoje.
Merginos būdavo baudžiamos įvairiausiomis priemonėmis – žodinėmis patyčiomis, žeminančiu elgesiu. Kai kuriais atvejais buvo naudojama seksualinė ir psichinė prievarta.
Po gimdymo vaikai būdavo tučtuojau paimami. Motinų veidus gydytojai uždengdavo, kad jos nematytų savo atžalų.
Jaunoms moterims būdavo duodama vaistų, kurie stabdydavo pieno liaukų sekreciją. Jos būdavo įbauginamos ir priverčiamos pasirašyti vaiko atidavimo dokumentus.
Istorikė Veronica Strong-Boag ilgus dešimtmečius tyrinėjo šią Kanadoje vykdytą vaikų atėmimo politiką.
Moteris tvirtina, kad sunku tikėtis, jog aukos sulauks atsiprašymo, nes prie to prisidėjo daugelis visuomenės dalių – valdžios institucijos, Bažnyčia ir privatūs asmenys.
„Valdžios institucijos tik suteikė finansavimą. Visuomenėje buvo paplitęs požiūris, kad tai yra problemos sprendimo būdas, todėl galiausiai kaltinti galima visus žmones“, – pasakojo V.Strong-Boag.
Istorikė tvirtina, jog prie problemos prisidėjo kontraceptinių vaistų ribojimai. Juos moterys iki 1969 metų galėjo vartoti tik terapiniam gydymui. Tais pačiais metais šalyje buvo legalizuotos vaisiaus šalinimo operacijos.
Atsiprašymo tikėtis sunku
Dokumentinių filmų kūrėja Ann Fessler tik būdama 56-erių pirmąkart išvydo savo biologinę motiną.
Prieš šį įvykį 2005-aisiais ji buvo padariusi interviu su daugiau nei 100 motinų, kurios ne savo noru atidavė vaikus valdžios institucijoms.
„Nesutikau nė vienos moters, kuri nebūtų pradėjusi verkti. Ašaros riedėdavo ir mano skruostais“, – pasakojo A.Fessler.
Moteris mano, kad prie prievartinio vaikų atėmimo ir atidavimo įvaikinti politikos prisidėjo daugelis veiksnių.
Vienas jų – amerikietiškos svajonės siekimas, kai naujas namas ir geras darbas buvo svarbiausia.
Tuo metu nėščia netekėjusi dukra galėjo sužlugdyti tėvų gyvenimą. Vos tiktai pastojusioms merginoms būdavo sakoma, kad kuo greičiau atiduos naujagimį, tuo greičiau galės vėl sugrįžti į visuomenę.
Kanadoje daug motinų ir vaikų kovoja už teisę prieiti prie įvaikinimo duomenų ir sužinoti apie savo artimuosius. Tačiau prieiga prie tokios informacijos ribojama.
Žmonės taip pat nori tai vykdžiusių organizacijų, Bažnyčios ir federalinės valdžios atsiprašymo. Tik protestantai Bažnyčios atstovai išreiškė gailestį, tačiau ne atsiprašymą.
„Mes sielvartaujame kartu su visomis šio neetiško įvaikinimo aukomis“, – kalbėjo Protestantų bažnyčios atstovas Danas Haywardas.
Iš vyriausybės atstovų ar premjero Justino Trudeau atsiprašymo greitu metu vargu ar galima tikėtis.
Šalies Senatas vis dar nėra patvirtinęs komiteto atlikto tyrimo apie šį tamsų istorijos laikotarpį išvadų.
O pats ministras pirmininkas J.Trudeau vargu ar atsiprašys už 1968–1984 metais Kanados premjero pareigas ėjusio savo tėvo Pierre’o Trudeau politiką. Nors tai ir būtų gražus gestas.
Panašiai – ne vien anglosaksiškose valstybėse
Panašūs sprendimai, kuriais buvo atimami vaikai, vykdyti ne vien anglosaksiškose valstybėse, bet ir kitur pasaulyje.
2010 metais Ispanijoje išaiškėjo, kad tūkstančiai vaikų gimdymo namuose buvo atskirti nuo savo tėvų. Ekspertai skaičiuoja, kad nuo 1965 iki 1990 metų net 300 tūkst. vaikų galėjo būti atskirti nuo savo biologinių tėvų.
Kaltinimai buvo pareikšti 85-erių buvusiam ginekologui Eduardui Velai, kuris, Ispanijoje valdant diktatoriui Francisco Franco, iš motinų atimdavo naujagimius ir atiduodavo įvaikinti poroms, kurios yra „labiau nusipelniusios turėti vaikų“.
Tuo metu Japonijoje tarp 1948 ir 1996 metų egzistavo eugeninės apsaugos įstatymas. Daugiau nei 16 tūkst. žmonių prievarta buvo atliktos operacijos, kurių metu buvo pašalinti reprodukciniai organai. 70 procentų atvejų tai buvo moterys. Taip šalyje siekta reguliuoti nevisaverčių vaikų gimimą ir norą po karo „pakelti tautos kokybę“. Panašios programos buvo vykdomos ir Vokietijoje bei Švedijoje.
