Neegzistuojanti „Putino Rusija“
„Iš karto turiu padaryti esminę išlygą: nėra „Putino“ Rusijos. Tai (taip pasakyta – aut. past.) dėl paties patrauklumo, kad afiša būtų patraukli žiūrinčiajam, kad įsirėžtų į jo sąmonę – Putino Rusija.
Putinas – bukas. Putinas – demonas. Putinas – grėsmė. Paslaptinga ar bauginanti pritraukti. Geras rinkodaros žingsnis. Bet nėra „Putino“ Rusijos: čia yra amžina Rusijos valstybė, tautos mentalitetas, kuris per keletą šimtmečių nepasikeitė“, – kalbėjo jis.
Anot jo, norint suprasti žmogaus teisių padėtį Rusijoje, neišvengiamai teks nusikelti į amžių glūdimą, kad būtų galima suprasti, kaip susiformavo rusiška visuomenė, kuri šimtmečiais gąsdino daugelį pasaulio tautų – ypač tų, kurios ribojasi su Rusija.
N. Ščiuras akcentavo, kad šalyse, kuriose yra diktatoriškų režimų, situaciją sustiprina baimė ir aktyvus istorinių dokumentų sunaikinimas, o kur dar visuomenės sąmonės aberacija ir propaganda – lemiantys skirtingą žmonių požiūrį į istoriją.
„Pavyzdžiui, lietuviams Jonas Žemaitis ir Adolfas Ramanauskas yra nacionaliniai herojai, pasididžiavimo pavyzdžiai, o sovietiniam žmogui visi miško broliai – banditai. Arba, šiandien didžioji dauguma rusų mano, kad Rusija atgavo Krymą, o visas pasaulis – kad jis buvo aneksuotas. Vieni istorikai, pateikdami daugybę šaltinių, rašys, kad Krymas buvo prijungtas, kiti, pateikdami ne mažiau medžiagos, kad buvo aneksuotas, kuo tikėti?“, – retoriškai auditorijos klausė jis ir priminė biblinį siužetą, kai Poncijus Pilotas paklausė Jėzaus, kas yra tiesa, tačiau suprantamo paaiškinimo žmonija taip ir neišgirdo.
Prakalbo apie banditus valdžioje
„1917 m. šalyje valdžią užėmė banalūs gatvės banditai, o kaimiečiai iš tarpuvartės: neišprusę, nekultūringi, tokie, kurie paprastai vadinami galvijais. Jūs neturėtumėte nustebti, kad dabartiniai banditai, esantys Rusijoje valdžioje, išoriškai gali atrodyti išsilavinę. Jie moka užsienio kalbą, vienas kitas yra pasimokę Harvarde ar Oksforde, vartoja tokius žodžius, kaip „makroekonomika“ ir
„vystymasis“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad iš tiesų šių žmonių moraliniai elgesio principai nei kiek nesikeitė, tad apie moralę iš viso nereikia kalbėti.
Pasak, N. Ščiuro, daugiau nei šimtą metų šalyje nebuvo teisminės sistemos, įstatymų leidžiamųjų organų ir nepriklausomos žiniasklaidos. „Be to, 80 metų iš šimto šalis buvo izoliuota nuo bet kokios informacijos apie gyvenimą už Sovietų sąjungos ribų“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad nepaisant to, kad sovietmečiu žmonės ne tik nieko nežinojo apie gyvenimą už savo šalies ribų, jiems 24 valandas per parą buvo brukama absurdiška masinė propaganda, kuri iškreipė likusio pasaulio paveikslo vaizdą.
„Dabar pridėkite prie viso to visų šalies gyventojų apklausų stebėjimą, korespondencijos peržiūrą, pokalbių klausymą, knygų uždraudimą, periodiškus gyventojų „valymą“, siekiant nustatyti, izoliuoti ar sunaikinti visus žmones, kurie net neprotestavo prieš režimą, bet tiesiog parodė jam nelojalumą.
Kokia visuomenė šiuo atveju stovi prieš jus? Būtent tokia, kuris dabar egzistuoja Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir Kazachstane: visiškai niūrus, ciniškas, elitas, kuriame dominuoja vagys ir įbauginta, apsvaiginta „patriotinio impulso“ likusi visuomenės dalis“, – kalbėjo N.Ščuras.
Konstitucija dar ne viskas
„Pažiūrėkime į žmogaus teisių padėtį šiuolaikinėje Rusijoje paprastu pavyzdžiu. Rusija, kaip ir daugelis šalių, turi aukščiausią įstatymą – Konstituciją. Rusijos Federacijos Konstitucija turi tiesioginę galią – nėra jokių papildomų įstatymų, reikalingų taikyti Konstitucijos nuostatas: konstitucija skelbia teisę – pilietis ją įgyvendina be jokių papildomų įstatymų ar kitų nuostatų“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad Rusijoje įstatymai veikia kitaip nei likusioje pasaulio dalyje, mat Konstitucijos numatomą susirinkimų teisę riboja federalinis įstatymas „Dėl susitikimų, mitingų, demonstracijų, procesijų ir piketų“.
N.Ščuras ironizavo, kad nors Rusijos Konstitucija ir skamba labai pasaulietiškai bei demokratiškai, realiai šalyje veikiančių įstatymų prasmė yra panaikinti deklaruotus pasauliui visuotines žmogaus vertybes vidaus ir užsienio politikoje. „Beje, 1936 m. stalinistinė Konstitucija taip pat buvo gana demokratinė. Bet!“, – kalbėjo žmogaus teisų aktyvistas.
Anot jo, juk įstatymą ir institucijų veiksmus galima būtų skųsti teismui, tačiau bėda ta, kad teismų sistema Rusijoje veikia gana formaliai ir yra labai biurokratiška. Nors žvelgiant iš šalies gali pasirodyti, kad viskas puikiai reglamentuota ir demokratiška, „ tačiau mažai bando susipažinti su šalies teisėsaugos praktikos realijomis.“
Žmogaus teisės – tema tabu
„Atgaivinusi Stalino laikų baudžiamąją mašiną dabartinė Rusijos vyriausybė, kurios įkūnijimas pasauliui ir Rusijos piliečiams yra V. Putinas, dabar gali visiškai nepaisyti žmogaus teisių ir laisvių ne tik savo šalyje, bet ir visame pasaulyje: Kryme, Donbase, Sirijoje, Jungtinėje Karalystėje... sąrašas yra atviras“, – kalbėjo N.Ščiuras ir pridūrė, kad Rusijos gyventojai į situaciją reaguoja pasyviai ir yra gana nedaug rusų, kurie kenčia nuo esamo režimo, dauguma teigia, kad yra laimingi ir patenkinti savo gyvenimu.
Anot žmogaus teisių aktyvisto, Rusijos piliečiai nepretenzingi ir „nesidomi gyvenimo kokybe ar jo įvairove, jei gausu degtinės ir paprastų užkandžių – bulvių ir agurkų“, todėl žmogaus teisėms, anot jo, daugeliui Rusijoje paprasčiausiai nerūpi.
„Prieš tuos, kuriems ši tema aktuali, neretai valdžia pasitelkia įvairias represijas, tad kalbėti žmogaus teisių tema šių dienų Rusijoje galima labai nedaug, juo labiau, kad likusi tautos dalis ir taip jaučiais laiminga“, – mintimis su auditorija dalijosi svečias iš Rusijos.
