Daugiabučiuose čia ir toliau žioji skylės, menančios ir apšaudymus iš tankų. Miestelio pakrašty stukso tarką primenantis buvusio prekybos centro pastatas, tvoros kiauros, o už kampo alų maukia vyrai – it taip būtų buvę visuomet.
Pašovė civilį
Šį kartą kelionė į Marjinka prasidėjo Krasnohorivkoje – čia į ligoninę neseniai pateko peršautas civilis.
Maždaug 40 metų vyras kuo ramiausiai tvarkėsi savo kieme. Pasilenkęs pasiimti statybinių medžiagų, kuriomis žadėjo remontuoti nuo apšaudymų nukentėjusį namą, jis pajuto staigų skausmą ir suklupo.
Atskriejusi snaiperio kulta peršovė jam koją ties šlaunimi. Kiaurai. Kulta sustojo atsimušusi į kitą koją, ant kurios dabar matėsi didesnė nei delno dydžio mėlynė.
„Galėjo baigtis blogiau, galėjo pataikyti ne į koją. Žinote, per tiek metų karo pripratome prie apšaudymų. Nekreipiame į juos dėmesio. Kieme vaikai laksto. Mes nebereaguojame, o kaip dabar matote, blogai darome. Praradome budrumą. Šūvių garsai mums tapo įprasti“, – pasakojo Volodymyras.
„Tegu tai būna jų sąžinės reikalas“, – kalbėjo Volodymiro tėvas.
Volodymyras sakė žinantis, kad jį pašovė separatistai. Nors pastarieji savo informacijos kanalais bandė aiškinti esą Marjinkos gyventojas įsivėlė į konfliktą su Ukrainos kariais ir incidento metu buvo pašautas.
„Kulka atskriejo nuo arklidžių, iš jų pusės. Juk per ketverius metus žinau kas ir iš kur atskrenda“, – tikino Volodymyras.
Tiesa, jis tikino nebijantis grįžti namo. Esą čia jo namai ir jo žemė, tad ir trauktis nelabai turi kur. Tik žadėjo būti kiek atsargesnis.
„Negąsdinkite, vaikai“
Dieną prieš mums atvykstant Marjinkoje į namą įskriejo mina. Po smūgio iš namo nelabai kas liko. Laimei, jame niekas negyvena. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai prisipažino, kad ten buvo jų atsarginė slėptuvė, tačiau mano ukrainiečių kolegų – trijų televizijos kanalų reporterių ir operatorių – karys Oskaras prašė šios vietos nerodyti. Viskas dėl to, kad separatistai taip pat stebi ukrainiečių reportažus ir tikslina, kur derėtų šaudyti.
Kelias iki sugriauto namo vedė per prašaudomą teritoriją, todėl reikėjo užsidėti neperšaunamas liemenes. Palikę kitus daiktus kiek atokiau nuo karių pozicijų, automobilyje, patraukėme Marjinkos gatve arčiau terikonų. Iš požeminių šachtų iškelto bergždo „kalnai“ – pozicijos, kuriose įsikūrę kariai.
Pakeliui pasigirsta granatsvaidžio garsas. Nevalingai krūpteliu. Ne dėl to, kad garsas keltų baimę, o greičiau iš netikėtumo. Vidury baltos dienos įprastai apšaudymai reti. Pasigirsta dar keli šūviai.
„Čia prašaudoma zona, pasilenkite ir bėkite“, – liepia mus lydintis karys. Išsirikiuojame vienas paskui kitą, pasilenkiame ir bėgame. Įpusėjus prašaudomą kelio atkarpą pasigirsta kitas balsas.
„Vaikai, bent negąsdinkite manęs“, – sako senyvo amžiaus moteriškas balsas.
Atsisukę pamatėme močiutę nešiną maišais. Ji ėjo ramiai, lėtai, apsivilkusi kiek nutriušusią striukę. Akivaizdu, kad šiuo keliu ji vaikšto kasdien. Jos akyse nė lašo baimės, ji eina savo išmintu taku nė nesivargindama galvoti, jog čia pat ją gali nušauti snaiperis.
Vidury kelio sustoju, išsitiesiu, toliau nužingsniuoju ramiai.
„Idiotai“ – štai ką apie mus turėjo pagalvoti močiutė, pamačiusi šutvę žurnalistų, lekiančių su kameromis per kelią. Užlieja keistas gėdos jausmas, net noras nusviesti šalyn neperšaunamą liemenę, bet už tai ne tik gaučiau velnių, bet ir vargu, ar daugiau kada sulaukčiau leidimo apsilankyti šiose vietose.
Močiutė nužingsniuoja savo keliu, o mes savuoju – dar kiek arčiau terikonų. Akies krašteliu palydžiu už namų besislepiantį močiutės siluetą. Jie tikrai įprato, neliko nei baimės, nei savisaugos instinkto.
Minosvaidžio sugriautas namas pasirodė buvęs atsargine Ukrainos karių buveine. Atsaką šaudantiems separatistams jie duoda iš čia pat esančių pozicijų. Tačiau jų ukrainiečių žurnalistams griežtai nurodyta nefilmuoti. Prieštarauti jie nė nemėgina.
„Apšaudymai čia vyksta kasdien. Štai ir šiandien girdėjote, nors Marjinkoje nuo pat ryto dirba Raudonasis kryžius ir buvo griežtai liepta nutraukti bet kokią ugnį“, – pasakoja mums Ukrainos karys, šaukiniu Oskaras.
„Kam jie taikosi į namus? Kas juos žino, galbūt šaudo, kad tik pašaudytų, be jokio didesnio tikslo“, – pečiais gūžčiojo Oskaras.
Pasikalbėję trumpai su kariais, judame atgal. Tuo pačiu snaiperiu prižiūrimu keliu. Šį kartą niekas nebėga. Žingsniuojame ramiai, iš aplinkinių kiemų pasigirsta šunų lojimas. Dalį gyvūnų čia paprasčiausiai paliko nuo karo bėgę žmonės. Dabar jie prisiglaudžia pas karius ar kitus Marjinkos gyventojus.
Vakare žiūrime žinias. Žinių vedėja raportuoja apie padėtį Rytų Ukrainoje per pastarąją parą. Jos žodžiai skiriasi nedaug nuo ištartų vakar, ar tų, kuriuos bers rytoj – separatistai vėl šaudė, vėl iš Minsko susitarimais uždraustų ginklų. Skirsis tik skaičius – apšaudymų, sužeistųjų ar netekčių, kurios čia nuolat pasitaiko. Apie močiutę su maišais niekas nepasakos. Nebent ją pakirstų snaiperio kulka.
