Albos, turinčios Downo sindromą, vos gimusios atsisakė mama, jos įsivaikinti nepanoro ir dar bent kelios dešimtys tradicinių šeimų, todėl jauno vyro drąsa ir ryžtu susižavėjo visa šalis.
Baltapūkė mėlynų akių mažylė, birželį švęsianti dvejų metukų gimtadienį, ypatinga kaip ir jos įvaikinimo istorija.
Sužavėjo visą Italiją
Atėjusi į pasaulį su viena papildoma chromosoma, tai yra Downo sindromu, Alba buvo palikta dar ligoninėje. Įsivaikinti mergaitę nesėkmingai siūlyta ne vienai šeimai, bet būsimiems globėjams sergančios mergaitės nereikėjo.
Dabar Alba vis dėlto turi mylintį tėtį. Tačiau ši istorija laimingos pabaigos galėjo ir neturėti, jei pareigūnams labiau būtų rūpėję jų įsitikinimai, o ne mergaitės likimas.
Albą įsivaikinęs 41-erių Luca Trapanese iš Pietų Italijoje esančio Neapolio miesto – vienišas homoseksualus vyras, praktikuojantis katalikas, mokęsis kunigų seminarijoje, daug metų dirbantis su daugybe socialinių projektų, taip pat ir su Downo sindromą turinčiais žmonėmis.
Unikali Lucos ir Albos istorija sužavėjo visą Italiją. Palaikančias žinutes socialiniuose tinkluose vyrui rašė net ir tie, kurie neslėpė nepritariantys homoseksualų siekiui įsivaikinti.
Italas tvirtino sulaukęs galybės laiškų, nors nenorėjo būti didvyriu, o tiesiog tėvu, nors iš anksto žinojo, jog galės auginti tiktai neįgalų vaiką.
Vienišiems – neįgalūs vaikai
Pagal griežtus Italijos įstatymus įsivaikinti našlaičius gali tik susituokusios heteroseksualios šeimos, vienišiems asmenims tai leidžiama tik griežtai nustatytais išimtiniais atvejais, tai yra jeigu vaikas yra visiškas našlaitis, turi sunkią ligą ir jo nesutinka priimti tradicinė šeima.
„Tai senas įstatymas, kuris numato, kad sunkią negalią arba rimtų socialinių problemų turintis vaikas gali būti įvaikintas vienišo asmens, jei jam nepavyksta rasti tradicinės šeimos.
Tai yra nuostata, suteikianti galimybę vienišiems įsivaikinti tiktai tuos vaikus, kurių atsisako kitos šeimos, tai yra tuos, kurių, paprastai tariant, niekas nenori.
Vyras atskleidė, kad, be motinos, Albą atstūmė dar kelios dešimtys šeimų, todėl mergaitė buvo patikėta jam: „Kai aš atsiradau, tokių šeimų buvo per 20, tiksliai sunku suskaičiuoti. Pirmiausia man buvo paskirta Albos globa, tuo metu jai ir toliau buvo ieškoma tradicinės šeimos. Tačiau tokios neatsirado, ir teismas leido man įsivaikinti mergaitę.“
Sindromas visai nebaugino
Italas tikino puikiai prisimenantis tą dieną, kai 2017-ųjų liepą sulaukė teisėjo skambučio ir klausimo, ar yra pasirengęs tapti Downo sindromą turinčio vaiko globėju.
Dokumentus dėl įvaikinimo jis buvo užpildęs prieš pusmetį, kai įsirašyti į specialų vienišų ir įsivaikinti siekiančių asmenų registrą jam patarė draugas teisininkas.
Lucos prašyme buvo parašyta, kad jis sutinka įsivaikinti be jokių apribojimų.
Jis pasakojo su neįgaliaisiais savanoriškai dirbantis nuo keturiolikos metų, tad mintis, kad turės neįgalią dukrą, jo nė kiek negąsdino.
L.Trapanese Neapolyje yra įkūręs 3 organizacijas, kurios padeda neįgaliems žmonėms.
„Kai man buvo paskambinta ir pasakyta, jog yra naujagimis, kuris turi Downo sindromą, iš karto sutikau, netgi neklausiau, kokios jis lyties.
Tuomet buvau paplūdimyje apsuptas Downo sindromą turinčių jaunuolių, su kuriais atostogavome, – pasakojo L.Trapanese netoliese krykštaujant Albai. – Todėl žinia, kad mergaitė serga šia liga, manęs visiškai neišgąsdino. Atvirkščiai, aš maniau, kad man pasisekė.
Esu įkūręs Downo sindromu ir kitomis ligomis sergančių jaunuolių bendruomenę, todėl auginti neįgalų vaiką man neatrodė pernelyg sudėtinga užduotis. Taip tikrai nėra, nes Alba – normali nuostabi mergaitė. Taip, jai reikia priežiūros, bet ji linksma, šviesi ir saulėta mergaitė.“
Kai Luca Albą iš ligoninės parsivežė namo, mergaitei buvo vos mėnuo. Italų žiniasklaidai jis pasakojo iš karto turėjęs viską, ko reikia mažylei, pripirko pilną automobilį žaislų iš anksto, net nebūdamas tikras, ar jo globos prašymas bus patenkintas. Esą jei būtų nepasisekę, juos būtų išdalijęs jaunoms gimdyvėms.
Ligoninėje medicinos seserys tiesiog įbruko mergaitę būsimam tėčiui į rankas, liepė pakeisti vystyklus. Jam liko tiktai pasakyti: „Aš esu tavo tėtis.“
Vyras sakė nusprendęs jau pirmąją naktį su naujagime pasilikti vienas: „Aš pats taip nusprendžiau, norėjau sukurti ryšį tarp mūsų, todėl neprašiau pagalbos.
Be to, man pasisekė, nes Alba atkeliavo liepą, o rugpjūtį aš išėjau atostogų, todėl visą mėnesį buvau tik su ja. Nuo rugsėjo man padėjo auklė, nes aš dirbau.“
Jaučiasi lyg pagimdęs
Pamažu Luca mokėsi visų neįprastų jam darbų. Iš pradžių jis buvo tik mergaitės globėjas, galutinis teigiamas sprendimas dėl įvaikinimo atkeliavo po metų, per pirmąjį Albos gimtadienį.
Dabar, kai Albai jau pusantrų metų, vyras sako, kad būti vienišu tėvu ne taip jau sudėtinga, nes norėdami vyrai gali išmokti darbų, kurie įprastai tenka motinai: „Mes viską paliekame moteriai, bet jeigu vyras pradeda daryti visus moteriai priskiriamus darbus, jis išmoksta ir gali juos atlikti taip pat puikiai kaip ir moteris.
Žinoma, vienam sekasi geriau, kitam blogiau, tačiau taip pat yra ir su moterimis: vienos turi stipresnį motinystės instinktą, kitos – ne.“
„Aš jaučiuosi taip, tarsi būčiau ją pagimdęs“, – su šypsena sako Luca paklaustas, koks jo ir Albos ryšys.
Jis atviravo, kad mergaitės tėvu pasijuto vos ją apkabinęs.
„Tie dveji metai iš tiesų pakeitė gyvenimą. Kiekvienas, kuris turi vaikų, mane supras.
Esi pavargęs, galva nuolatos užimta, visos tavo mintys sukasi apie vaiką. Kaip ir kiekvienoje šeimoje.
Tačiau aš niekada neturėjau nė menkiausios minties, kad yra per sunku. Aš norėjau tapti tėvu, norėjau tapti neįgalaus vaiko tėvu ir niekada net nepagalvojau, kad atsukęs laiką atgal pasielgčiau kitaip. Man patiktų įsivaikinti dar vieną vaiką, apie tai tikrai pagalvosiu, kai Alba paaugs“, – sakė italas.
Neįgalios mergaitės tėčiu tapęs jaunas vyras sakė esąs tikras, kad užaugusi mergaitė bus laiminga. Jis pasakojo, kad Alba mėgsta šokti ir dainuoti, o ją supa tikra itališka šeima – seneliai, didelis būrys tetų ir dėdžių.
Kas yra tikroji Albos motina, vyras nežino ir tikino jos nesmerkiantis, atvirkščiai – dėkojantis už sprendimą mergaitę gimdyti.
Jokių kliūčių nesutiko
Tapęs pirmuoju vienišu vyru Italijoje, kuriam teismas leido įsivaikinti, Luca sako nesulaukęs jokių kliūčių, nors neslėpė esantis homoseksualus.
Jis tikino pats apie tai pranešęs, nes nenorėjęs staigmenų. Vis dėlto vyras nenori, kad jo lytinė orientacija būtų sureikšminta, esą viešai savo istorija pasidalinti jis sutiko, nes norėjo pakeisti žmonių nuomonę apie neįgalumą ir pranešti, jog vieniši žmonės irgi turi galimybę tapti tėvais.
„Niekas manęs apie homoseksualumą neklausė, niekas nesidomėjo, kodėl aš esu vienišas. Niekam tai nebuvo įdomu, nes teismas vertino daugybę svarbesnių dalykų, kurie yra labai reikšmingi įsivaikinant, – ar esi pasiruošęs morališkai, ar turi namus, finansinių galimybių ir pan.
Man niekas nedarė jokių kliūčių. Atvirkščiai – jaučiau palaikymą. Alba taip pat be jokių problemų buvo pakrikštyta bažnyčioje“, – pasakojo L.Trapanese.
Draudimai gėjų poroms
Italas pasakojo anksčiau turėjęs draugą Eduardo ir ilgai su juo gyvenęs.
Pora svajojo ir apie vaikus, jų ketino susilaukti užsienyje padedant surogatinei motinai, nes Italijos įstatymai to neleidžia.
Kai poros keliai išsiskyrė, vyras nusprendė, kad kur kas prasmingiau būtų tapti palikto vaiko tėvu.
„Nesu prieš surogatinę motinystę, turiu daug draugų, kurie tokiu būdu susilaukė vaikų, ir juos palaikau. Bet aš visuomet buvau arti neįgalių žmonių, todėl man atrodė geriau ir humaniškiau padėti paliktam ir visų pamirštam vaikui.
Mano patirtis ir išsilavinimas man padėjo priimti tokį sprendimą, nes aš nebijojau neįgaliųjų, aš jų nesigėdijau, o mano noras turėti vaiką ir taip galėjo būti išpildytas“, – sakė L.Trapanese.
Jis įsitikinęs, kad kiekvienas turi teisę rinktis, kaip realizuoti savo tėvystės instinktą.
„Jaučiausi pasirengęs būtent tokiai patirčiai. Kiekvieną dieną būdavau apsuptas sergančių Downo sindromu ir kitų neįgaliųjų, tad man būtų buvę keista, jei būčiau nutaręs vykti į užsienį ieškoti surogatinės motinos, kad turėčiau sveiką vaiką“, – sakė italas.
Italijoje homoseksualioms poroms įsivaikinti draudžiama, tačiau teismai jau yra pripažinę teisėtais keletą atvejų, kai užsienyje, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, įsivaikinusios poros norėjo, kad toks jų žingsnis būtų įteisintas ir Italijoje.
Vis dėlto naujoji Italijos valdžia ne kartą yra pasisakiusi prieš homoseksualų šeimas ir jų siekį įsivaikinti, o vidaus reikalų ministras Matteo Salvini ketino pakeisti dabartinę tvarką ir vaiko dokumentuose įrašyti „mama“ ir „tėtis“, kai šiuo metu rašoma nuasmenintai.
Įstatymą ragina keisti
L.Trapanese tiki, kad jo pėdomis paseks daugiau vienišių. Esą tėvų paliktų vaikų Italijoje netrūksta, nors gimstamumas čia nuolat mažėja.
Vis dėlto vyras pripažino, kad įstatymai Italijoje nėra palankūs vienišiems asmenims, norintiems tapti įtėviais: „Yra daugybė vienišų asmenų, vyrų (kalbu ne tiktai apie homoseksualus), kurie norėtų įsivaikinti.
Man pavyko, nes aš gerai žinojau įstatymus, žinojau, kad neįgaliems vaikams labai dažnai nepavyksta rasti tradicinės šeimos.“
Jis tikino buvęs morališkai pasirengęs auginti neįgalų vaiką, tačiau tokį drąsų sprendimą gali priimti toli gražu ne visi.
„Tai yra diskriminuojanti nuostata, nes jei vienišas asmuo pripažįstamas kaip galintis įsivaikinti neįgalų vaiką, nesuprantama, kodėl jis negalėtų įsivaikinti ir sveiko.
Aš bet kuriuo atveju būčiau pasirinkęs neįgalų vaiką, nes dirbu su neįgaliaisiais ir turiu daug patirties.
Tačiau yra daug vienišų asmenų, kurie norėtų įsivaikinti, bet nėra pasiruošę tapti sunkiai sergančio vaiko, tai yra tokio, kuris galbūt turi ŽIV arba kitų sunkių sveikatos problemų, tėvais, – sakė L.Trapanese. – Jau vien dėl to, kad vienišam tėvui auginti sergantį vaiką daug sunkiau nei porai. Būtent dėl to šiuo įstatymu niekas ir nesinaudojo, nors tai kelių dešimtmečių senumo įstatymas.“
Šeimos samprata kinta
Pasak italo, šeimos samprata šiais laikais labai pasikeitusi. Esą tradicinės poros dažnai skiriasi, todėl ir su vienu iš tėvų augantis vaikas yra lygiavertės šeimos narys.
„Žmonės dažnai nemato realybės. Realybė yra pasikeitusi. Ne visi vaikai gyvena su mama ir tėčiu, nes šeimos labai trapios, yra nedaug tvirtų šeimų, tad vaikams tenka gyventi arba su mama, arba su tėčiu. Yra vaikų, kurie užaugo su vienu iš tėvų, bet jie sveiki, ramūs ir laimingi“, – sakė Luca.
Italijos žiniasklaida rašo, kad šalyje yra beveik pusė tūkstančio tokių mažylių kaip Alba, kuriems surasti įtėvius trukdo jų sunkios ligos.
„1983-iųjų įstatymas numato specialią finansinę paramą šeimoms, kurios sutinka įsivaikinti sergantį arba vyresnį nei 12 metų vaiką. Neįgalumas nėra tik individuali problema – ji įtraukia visą bendruomenę. Negalima visko užkrauti vien ant šeimų, kurios po to dažnai paliekamos vienos, pečių“, – sakė Donata Nova, Įvaikinimo siekiančių šeimų asociacijos prezidentė.
Pasak jos, įvaikinimas yra galimybė, labiau orientuota į vaikus nei į suaugusiuosius. Neįgaliam vaikui, žinoma, būtų geriau turėti du tėvus, nes tai užduotis, reikalaujanti daug jėgų.
Tačiau tuo atveju, jei nėra poros, vaiką geriau patikėti vienišam asmeniui, nei palikti globos namuose.
Įsivaikinti neįgalią mergaitę sutikęs L.Trapanese vylėsi, kad įstatymai bus pakeisti, ir drąsino sutuoktinių poras neatsukti nugaros sunkiai sergantiems našlaičiams: „Nereikia bijoti skirtumų, nes skirtumai praturtina ir nėra toks didelis baubas. Jeigu širdis atvira meilei, viskas nėra taip sunku, nes bet koks vaikas tave gali padaryti laimingą.“
Įsivaikina ir našlaičius iš Lietuvos
Italų šeimos dažnai įsivaikina vaikų iš Rytų Europos. Pernai Neapolio teismas davė leidimą įsivaikinti ir vienai vienišai moteriai, kuri pagal specialią programą dvejus metus globojo 11 metų mergaitę iš Baltarusijos.
Italijoje prieglobstį yra radę ir daug Lietuvos našlaičių. Susitarimas dėl bendradarbiavimo įvaikinant tarp Lietuvos ir Italijos galioja jau 17 metų ir gruodį buvo pratęstas iki 2021-ųjų. Per visą laikotarpį tėvus Italijoje rado daugiau kaip 200 Lietuvos našlaičių.
Vien pernai italai įvaikino 26 lietuvius, tai yra pusę visų užsienyje įvaikintų Lietuvos vaikų. Italams įsivaikinti padedanti Vilma Banytė yra sakiusi, kad italai dažnai įsivaikina kelis tos pačios šeimos vaikus, mielai priglaudžia ir didesnius bei sveikatos problemų turinčius vaikus.
Italijoje labai populiarus ir vadinamasis įsivaikinimas per atstumą. Dažniausiai taip globojami vaikai iš neturtingų šalių, tada vaikas lieka su biologine šeima, bet įtėviai jį nuolat remia finansiškai ir gauna informaciją apie jo pasiekimus bei sveikatą.
