Už keliolikos kilometrų nuo Donecko esanti Avdijivka ir šiandien išlieka vieta, kur karo alsavimą gali jausti kasdien. Butivkos šachta – viena kertinių pozicijų čia. Vos patekus į ją imi jausti įtampą – čia viskas griežtai. Prieš patenkant į pozicijas patikrinamos visų žurnalistų neperšaunamos liemenės, visiems liepiama užsidėti šalmus.
Įžengus į teritoriją pirmiausia pribloškia tyla. Su kiekvienu vėjo gūsiu gali girdėti tik metalinių konstrukcijų keliamą šaižų garsą, kuris smelkiasi tiesiai į smegenis.
Į Butivkos šachtą atvykome su kolegomis iš dviejų Ukrainos televizijos kanalų. Netrūkus buvome išrikiuoti vienas paskui kitą.
„Pradėjus eiti vienam, laukite, kol nueis bent penkis žingsnius, tuomet gali žengti kitas“, – nurodymus žeria vienas karių.
Maždaug 40-ties vyras duoda greitai suprasti – jei nepaklusime bent vienam jo nurodymui, išmes iš pozicijų nė nedvejodamas.
„Į šią teritoriją gali atskristi artilerija. Ne kartą jau buvo. Tad geriau laikykitės atstumo vienas nuo kito, jei atskris, tai bent ne visus iš karto..“, – tyliai baigė sakinį ukrainietis.
Negali ginčytis, vienas ar du lavonai tikrai geriau, nei penki.
Nušovė devyniolikmetę
Į priekines karių pozicijas judame išsirikiavę po vieną. Praeiname tinklais uždengtą sunkiąją techniką, sukrautus ginklus. Filmuoti jų negalima. Kodėl? Neklausėme, įsakymą supratome iš karto. Paėję kiek toliau pasiekėme gerai įtvirtintas pozicijas – apkasai buvo tikrai daugiau nei pusantro metro gylio – ne pačio mažiausio ūgio kolegos iš Ukrainos ėjo beveik nepasilenkdami, nors virš galvų dar buvo įrengti stogeliai.
Visur buvo sukrauti smėlio maišai, tik kas kažkiek metrų tarp įtvirtinimų paliktos kiaurymės – šaudymui.
„Ar galiu čia pažiūrėti“, – į karį kreipėsi Ukrainos žurnalistas Evgenas Nazarenka, rodydamas į vieną tokių vietų.
„Verčiau nereikia. Iš ten į tave gali taikytis snaiperis“, – paaiškino karys.
Separatistai čia pat. Jei garsiau šūktelėtum, nesunkiai tave išgirstų.
Apkasai nusėti tuščiomis kulkų tūtelėmis. Susišaudymai čia vyksta kasdien. Netrukus tuo įsitikiname ir patys.
„O, čia jau RPG“, – kalbėdamas su mumis pakomentuoja karys, šaukiniu Funtikas.
Granatsvaidžiai čia jokia išimtis. Jie taip pat naudojami tiek dieną, tiek naktį. Laimei, nuskrido toliau nuo mūsų, išgirdome tik duslų garsą.
Kartu su Funtiku dar neseniai Butivkoje kariavo vos 19 metų mergina.
„Tikras karys buvo. Niekuo nenusileido mums. Buvo tikras mūsų draugas“, – merginą prisiminė Funtikas.
Deja, neseniai merginos gyvybę atėmė snaiperis. Šovė tiesiai į galvą.
Funtikas fronte nuo 2015-ųjų ir nors svajoja apie šiltą namų lovą ir artimuosius šalia, kaip ir daugelis, negali grįžti namo ne tik dėl to, kad nesibaigė karas, bet ir dėl žuvusių karių, su kuriais kasdien stojo petys petyn. Tiesa, jo paties giminaitis nusprendė eiti kariauti kiton pusėn – palaikyti separatistus.
„Jis jau ne giminaitis, jis jau sėdi“, – abejingai sako vyras.
Stipriai apgriuvusioms Butivkos šachtos konstrukcijoms toliau skleidžiant šaižų garsą, pasigirsta dali keli šūviai iš RPG.
Tuo metu karys, šaukiniu Rusas, slepia savo veidą balaklava. Jis pats iš Debalcevė, kuri dabar okupuota separatistų. Karo pradžioje jį pagavo separatistai, įsodino į automobilį, atvežė į laukus ir liepė kasti apkasus. Vėliau Rusui pavyko iš jų ištrūkti ir prisidėti prie Ukrainos karių.
Dabar jis sako svajojantis tik apie vieną: „Kariausiu kol neatkovosiu savo miesto arba kol nenušaus savo žemėje“.
„Ženia, o kokia tavo svajonė?“, – klausiu kolegos iš Ukrainos.
„Įvažiuoti tanku į Donecką“, – atsako.
Sąžininga, negali nieko pridurti.
Butivkoje, kaip ir netoliese esančioje „Promkoje“ žurnalistai yra dažni svečiai. Todėl kartais atrodo, kad kariai nuo jų akivaizdžiai pavarę.
Negali karių kaltinti, juk jie čia kasdien rizikuoja savo kailiu, o mes – it sumauti turistai, kuriuos dar ir saugot reik, kad netyčia kas „nenukeptų“.
„Visa tai – sapnas“
2017 m. Avdijivkoje vyko rimti mūšiai, kurių metų nukentėjo ne vienas čia esantis gyvenamasis namas. Apie juos liudija du devynaukščiai pastatai, kurių sienose žioji skylės.
„Jei užlipsi pakankamai aukštai, gali pamatyti Donecko pakraščius“, – pasakė E.Nazarenka, siūlydamas užeiti į daugiabutį, šalia kurio stovėjo policijos automobilis.
Pareigūnai mūsų nestabdė, kuo ramiausiai įžengėme į namą. Lipome aukštas po aukšto, sutikdami tik benames kates. Varganas, kaip ir visas šis pastatas. Tiesa, kažkur koridoriuje išvydome šviesą.
„Jie čia ką, gyvena?“, – paklausiau kolegos.
„Šitame name lyg ne, tačiau, atrodo, gyvena greta esančiame“, – atsakė man E.Nazarenka.
Tiek, kad greta esantis atrodė lygiai toks pats kiauras.
Kilome vis aukštyn. Smalsumo vedama nusprendžiu užsukti į vieną butų. Viskas sujaukta, išgriauta. Be abejonės – ir išvogta. Laikas čia sustingo – ant grindų mėtėsi vaikų žaislai, įvairūs drabužiai, baldų liekanos ar knygos. Jei dievai kada nors ir egzistavo, tai tikrai ne čia.
„Eik man iš paskos. Namas lyg išminuotas, bet visko gali būti“, – sako man kolega.
Nesiginčiju, juk jis turi karinės patirties, o aš sprandą nusisukti ir taip moku kiekviename žingsnyje.
Pasirodo, kolega tikrai buvo teisus, netrukus išvydome ir viela apsuktas buto duris, o ant jų užrašas: „Užminuota“.
Sienoje buvo plyšys, greičiausiai padarytas šaudant iš tanko. Iškišiu nosį, pamaniau. Aukštas, kiek pamenu, aštuntas.
Tolumoje išties gali matyti Donecką.
„Sveiki, Donecko šachtininkai!“, – šmėsteli mintis, o vidų užlieja pykčio, liūdesio ir beprasmybės mišinys.
Lipame laiptais žemyn. Suvargusios ir sušlapusios katės kiek nepatikliai į mus žiūri, bet jų žvilgsnyje, atrodo, gali įžiūrėti lyg kaltinimą, lyg prašymą padėti.
Staiga pastebiu ant sienos du užrašus, darytus akivaizdžiai skirtingų žmonių ir skirtingu metu.
„Visa tai – tik sapnas“, – skelbia vienas.
„By***, tai – realybė“, – čia pat išraižytas atsakymas. Ir tikrai, by***.
