Naujai iškeptos britų populistų „Brexit“ partijos lyderis Nigelas Farage’as visiškai ne be reikalo šypsosi lyg Češyro katinas iš klasikinės Lewiso Carrollo knygos „Alisa Stebuklų šalyje“.
Nuotaikos N.Farage’ui sugadinti negalėjo nei žodiniai prakeiksmai ar lipnus pieno kokteilis, kuriuo šį dešiniųjų pažiūrų euroskeptiką apliejo jo aršūs oponentai – Europos Sąjungai prijaučiantys britų protestuotojai.
Mat šį pavasarį europarlamentaras N.Farage’as ir jo politinis darinys atsidūrė ant pačios aukščiausios populiarumo bangos, kai laviruojančiai Konservatorių partijos lyderei Th.May sunkiai sekėsi išnirti iš politinės audros.
Finansai kelia abejonių
Po kelerių metų klajonių 55-erių politikas, itin mėgstantis Misterio „Brexit“ pravardę, ir vėl tapo vienu įtakingiausių politinių veikėjų Jungtinėje Karalystėje.
Paskubomis vos prieš kelis mėnesius suburta jo politinė grupė neturi jokios programos ar manifesto. „Brexit“ partija neturi ir aiškios narystės.
Partijos finansavimas taip pat kelia abejonių ne vien tik oponentams, bet ir nepriklausomai britų Rinkimų komisijai.
Maža to, šią savaitę Europos Parlamento vadovas Antonio Tajani patvirtino, kad Strasbūras taip pat ruošiasi tikrinti galimus N.Farage’o finansinius nusižengimus.
Manoma, jog šis europarlamentaras priėmė nelegalių 510 tūkst. eurų vertės dovanų. Uždraustas dovanėles – ištaigingo namo nuomą elitiniame Londono Čelsio rajone, pirmos klasės skrydžius už Atlanto, apsistojimą prabangiuose viešbučiuose ir kitas nepigias linksmybes – N.Farage’as priėmė iš savo artimo draugo, su Rusija susijusio britų milijonieriaus Arrono Bankso.
Šis euroskeptikas draudimo magnatas jau yra baustas britų Rinkimų komisijos už finansinius pažeidimus, įvykdytus 2016 m., referendumo dėl „Brexit“ kampanijos metu.
Vis dėlto į visus šiuos priekaištus, galinčius sužlugdyti bet kurio kito tradicinio britų politiko karjerą, anglų nacionalistas N.Farage’as lengvai numojo ranka.
Kam sukti galvą dėl kažkokių finansinių smulkmenų ar politinės programos, kai naujos „Brexit“ partijos reitingai vis vien augo kaip ant mielių?
Tiesą sakant, jokios partijos net ir nėra. Tai vieno žmogaus – neprilygstamo populisto ir puikaus demagogo N.Farage’o – šou.
Regis, N.Farage’as vadovaujasi dviem auksinėmis Napoleono Bonaparte’o mintimis: „Jei nori sėkmės politikos pasaulyje, pažadėk viską, nevykdyk nieko“ ir „Politikoje absurdiškumas nėra joks trūkumas“.
Rinkimuose nušluostys nosį?
Ketvirtadienį Jungtinėje Karalystėje įvykę EP rinkimai, kuriuose Lietuva balsavo vakar, bene tobulai patvirtina abi prancūzų imperatoriaus tezes.
Kaip ir visi Senajame žemyne, britai tiktai sekmadienio naktį sužinojo savo balsavimo rezultatus – jie rinko 73 europarlamentarus.
Išankstiniai tyrimai žadėjo: N.Farage’as ir jo „Brexit“ partija triumfuos.
Tarsi galingas siurblys N.Farage’as bandė pritraukti milijonų aistringai prieš ES nusiteikusių britų „breksitininkų“ balsus.
Populistai iš „Brexit“ partijos sužavėjo „protesto elektoratą“ – ne tiktai nusivylusius dešiniuosius rinkėjus, bet ir milijonus darbininkijos atstovų ar net bedarbius iš kairiojo sparno.
Tuo tarpu valdančioji Jungtinės Karalystės Konservatorių partija ir jos nevykėlė lyderė, paskutines savo karjeros dienas ar net valandas skaičiuojanti Th.May be ceremonijų buvo nustumta į šalikelę.
Jau nekalbant apie triuškinančius pralaimėjimus Škotijoje ir Velse, „mėlynieji“ toriai gavo itin skaudų nokdauną ir savo forposte – Anglijoje.
Daugelyje iš 73 europinių rinkimų apygardų Konservatorių partijos kandidatai neturėjo kur slėpti akių – jie net nepriartėjo prie nugalėtojų ir atsidurė vos penktoje vietoje. Vietoje turėtų 19, jie gavo tik 4 mandatus
Toks konservatorių fiasko ir „Brexit“ partijos triumfas – nemažos dalies rinkėjų liepsningo keršto išraiška.
Balsavimas – lyg bausmė
Supykę dėl pagrindinio sulaužyto torių pažado – šių metų kovo 29-ąją palikti Europos Sąjungą – milijonai rinkėjų nutarė tvoti skambų antausį ir Th.May, ir jos susiskaldžiusiai vyriausybei.
Tiesa, baudžiami buvo ir pagrindinės opozicinės Leiboristų partijos kandidatai. Iš turėtų 20 mandatų jiems beliko 10.
Rinkėjai nusivylė, kad šios centro kairės partijos lyderis euroskeptikas socialistas Jeremy Corbynas nusprendė „sėdėti ant tvoros“ – jis nepasisakė nei už „Brexit“, nei prieš jį.
Vienu iš milijonų konservatorių rinkėjų „kerštautojų“, savo paties nuostabai, tapo 66 metų Edwardas Farmeris.
Šis ilgametis konservatorių rėmėjas ir buvęs investicijų bankininkas jau nuo balandžio pradžios buvo tvirtai apsisprendęs – jis balsuos tik už N.Farage’ą.
„Aš daugiau nei keturis dešimtmečius buvau „grynas mėlynasis“ – balsuodavau tik už konservatorių kandidatus. Tai – mano šeimos tradicija. Sekiau savo senelių ir tėvų pėdomis.
Tačiau šį sykį pirmąkart gyvenime remiu N.Farage’ą. Taip nusprendžiau, nes jis vienintelis atvirai ir aiškiai pasakė: „Mes privalome išstoti iš Europos Sąjungos.“ Jokių „galbūt“, jokių „pereinamųjų periodų“, – „Lietuvos rytui“ sakė E.Farmeris, kilęs iš Midlandso regiono centrinėje Anglijoje, bet dabar gyvenantis pietuose esančioje Kento grafystėje. – Aš negaliu atleisti Th.May ir Vestminsterio parlamentarams, kad jie išdavė „Brexit“. Kad jie pažemino mus, savo rinkėjus. Nes mes ir po kovo 29-osios vis dar mindžikuojame klube, iš kurio turėjome išstoti.“
E.Farmeris įsitikinęs, kad Jungtinės Karalystės rinkėjų dalyvavimas šiuose Europos Parlamento rinkimuose yra jų savigarbos įžeidimas: „Mes jau turėjome būti išstoję iš ES.“
Išsižadėjo savo partijų
Buvęs finansininkas „Brexit“ regi ne kaip žingsnį link uždaros visuomenės. Atvirkščiai – jam skyrybos su ES yra unikalus šansas Jungtinei Karalystei išsilaisvinti iš „federacinės ES gniaužtų ir tapti laisvos pasaulinės prekybos švyturiu“ – savotišku „Europos Singapūru“.
„N.Farage’as nuosekliai kartojo: „Brexit“ yra tiktai kelionės pradžia.“ Aš jam visiškai pritariu.
Praeityje galinga buvusi mūsų tauta dabar vėl pati galės spręsti, kokį kelią pasirinkti.
Aš visiškai nemanau, kad mes tapsime izoliuota „mažąja Anglija“. Britai per amžius buvo pasaulinę prekybą skatinanti ir turtą kurianti tauta. Kad galėtume remti įvairias socialines programas, pirmiausia turime sukurti turtą. N.Farage’as pats yra buvęs Londono finansinio Sičio makleriu ir jis puikiai tai suvokia“, – įsitikinęs E.Farmeris.
Stalius Davidas Johnsonas iš prie Londono esančios Esekso grafystės irgi savo balsą atidavė „Brexit“ partijai.
Bet jis iš N.Farage’o tikisi anaiptol ne „britiškojo Singapūro“, o kuo didesnės anglų darbininkijos socialinių teisių apsaugos, ypač nuo tarptautinių korporacijų, kurios „importuoja į Jungtinę Karalystę pigesnę darbo jėgą, taip diskriminuodamos vietinius“.
Tačiau pirmiausia buvęs leiboristų rinkėjas D.Johnsonas tikisi greito ir „kieto“, bekompromisio „Brexit“.
„Praeityje nė neabejodamas balsuodavau už leiboristus. Jie man būdavo suprantamiausi: gynė paprastus dirbančius žmones – tokius kaip aš. Bet per pastaruosius du dešimtmečius leiboristai išsigimė – jie tapo miestietiško kairuolių elito partija, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo D.Johnsonas. – Prieš trejus metus aš balsavau už „Brexit“, bet leiboristai kartu su konservatoriais Vestminsterio Parlamente darė viską, kad mes atsidurtume aklagatvyje.
Ar 17 milijonų žmonių balsai yra nieko verti? Kodėl mūsų nesiklausoma? Įstrigome Europos Sąjungos viduje, iš mūsų juokiasi visi, kas netingi.
Tokio pažeminimo mes nenusipelnėme. Politinis elitas mus išdavė. Gal N.Farage’as supurtys šią apipelijusią sistemą?“
Užčiuopė tautos nusivylimą
Kaip ir milijonams kitų rinkėjų, šiam darbininkui iš Esekso labai patiko pagrindinis „Brexit“ partijos šūkis – „Visiems laikams pakeiskime politiką“.
Ugningas populistas N.Farage’as iš tikrųjų užčiuopė atvirą britų visuomenės nervą – nusivylimą nusistovėjusia dvipartine sistema.
Demokratinė valdžios duopolija tarp nuolat viena kitą keičiančių Konservatorių ir Leiboristų partijų Jungtinėje Karalystėje itin sėkmingai gyvavo per visą XX a.
Bet XXI a. antrajame dešimtmetyje ši gerai sutepta valstybės valdymo mašina aiškiai buksuoja.
Apverktinas „Brexit“ fiasko ir totalus nesugebėjimas rasti kompromisą Vestminsterio Parlamente per pastaruosius trejus metus – puikus tokio politinio paralyžiaus pavyzdys.
Aiškių ženklų, kad dvipartinė sistema stringa ir neatspindi išsisluoksniavusios britų visuomenės tikrųjų politinių nuotaikų, būta dar iki „Brexit“ krizės.
2015 metų visuotinių rinkimų į Vestminsterio Parlamentą metu N.Farage’o vadovaujama Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) gavo beveik 4 milijonus balsų.
Nors kas aštuntas aktyvus britų rinkėjas rėmė UKIP kandidatus, partija gavo vos vieną mandatą iš 650.
Galima palyginti: už konservatorius balsavo 11,3 milijono rinkėjų, bet jie gavo 330 mandatų.
Taip yra todėl, kad Vestminsterio Parlamento rinkimuose nėra proporcinės sistemos.
Kova vyksta tik 650 vienmandačių apygardų, kur laimi tik tas, kas yra pirmas.
Už antrą ar trečią vietą – jokio prizo. Ši sistema itin palanki dviem tradicinėms partijoms: raudoniesiems leiboristams ir mėlyniesiems toriams.
Bet ji negailestingai diskriminuoja mažesnes partijas. Škotijoje, Velse ar Šiaurės Airijoje rinkėjai dar turi šansą balsuoti už stiprias trečiąsias partijas, o Anglijoje, kurioje gyvena per 50 mln. piliečių, politinis pasirinkimas itin ribotas.
Domina žemyno sistema
N.Farage’as nori šią nusistovėjusią sistemą suskaldyti.
Kiek ironiška, bet aršusis euroskeptikas norėtų Jungtinėje Karalystėje įdiegti žemyninėje Europoje jau senokai galiojančią mišrią rinkimų sistemą, derinančią ir rinkimus vienmandatėse apygardose, ir proporcinį balsavimą už sąrašus.
Po tokių pokyčių Vestminsterio Parlamentas iš dvispalvio mėlyno ir raudono taptų kur kas margesnis.
Išsisluoksniavusioje ir labai susiskaldžiusioje Jungtinėje Karalystėje toks „vaivorykštinis“ Parlamentas kur kas geriau atspindėtų visuomenės nuomones.
Bent jau šioje srityje populistas N.Farage’as ras sąjungininkų tarp centro dešinės ir centro kairės mažesniųjų partijų – nuo žaliųjų ir liberalų demokratų iki naujai susikūrusios prieš „Brexit“ pasisakančios partijos „Change UK“ („Pakeiskime Jungtinę Karalystę“).
Paradoksalu, bet ateityje tokia proporcinė rinkimų sistema gali atsirūgti ne tik dviem didžiosioms partijoms – leiboristams ir konservatoriams, bet ir pačiam N.Farage’ui bei jo „Brexit“ partijai.
Mat kelios dešimtys visuomenės apklausų per pastaruosius 12 mėnesių rodo, kad Jungtinėje Karalystėje vis daugėja rinkėjų, nenorinčių jokių skyrybų su Europos Sąjunga.
Jei šie proeuropietiški rinkėjai turėtų šansą į Vestminsterį deleguoti savo parlamentarus, jėgos balansas pasislinktų anaiptol ne dešiniojo populisto N.Farage’o naudai. Stiprėtų proeuropietiškos partijos.
Svarstyklių pusiausvyra kinta
„Susumavę visas nuomonių apklausas matome, kad nuo pat praėjusių metų kovo šalyje yra nusistovėjusi kad ir nedidelė, bet nuolatinė „Remain“ (išvertus iš anglų k. – „Pasilikti“) dauguma.
„Leave“ („Išeiti“) šalininkų dalis svyruoja tarp 46 ir 48 procentų. O norinčiųjų išsaugoti narystę ES yra tarp 52 ir 54 procentų, – „Lietuvos rytui“ sakė sociologas Peteris Kellneris, vienas britų apklausų kompanijos „YouGov“ įkūrėjų. – Taip, šalis yra labai susiskaldžiusi. Bet vidutinis „Remain“ pranašumas ištisus mėnesius yra vidutiniškai 6 procentiniai punktai. Tai ne taip jau mažai.“
Pasak P.Kellnerio, neišvengiamas demografinis procesas – „breksitininkų“ senųjų rinkėjų mirtis ir proeuropietiško jaunimo įsiliejimas į rinkėjų gretas – tik stiprina „Remain“ stovyklą.
„Net jeigu visi dabar esantys gyvi britų rinkėjai, dalyvavę pirmajame referendume dėl „Brexit“, vėl sugrįžtų prie urnų ir balsuotų lygiai taip pat, kaip jie tai darė prieš trejetą metų, rezultatas jau būtų palankus ES šalininkams, – tvirtino sociologas. – Mat statistika negailestinga: „Brexit“ šalininkai yra kur kas vyresni piliečiai, kurie neišvengiamai išmiršta.
Juos pakeičiantys 18-mečiai britai pasirenka narystę ES. Net iki 80 proc. jaunimo balsų yra proeuropietiški.“
Startas kitiems rinkimams
Vos pasibaigus britų rinkimams į Europos Parlamentą Jungtinėje Karalystėje buvo iššautas naujas šūvis iš startinio pistoleto kitam balsavimui.
Startą naujo vykdančiosios Konservatorių partijos lyderio lenktynėms davė atsistatydinanti premjerė Th.May.
Jos pasitraukimas iš posto, kuris įvyks birželio 7-ąją, nei partijos nariams, nei plačiajai publikai nėra staigmena.
Dar šio mėnesio pradžioje ši 62 metų politikė prisipažino, kad jos dienos 10-uoju numeriu pažymėtoje Dauningo gatvės rezidencijoje yra suskaičiuotos.
Dėl „Brexit“ fiasko santykiai tarp lyderės ir eilinių narių pašlijo nebepataisomai: net 82 proc. iš 125 tūkstančių torių partijos narių troško kuo greitesnės Th.May valdymo pabaigos.
Bet beveik trejus metus valdžioje išbuvusi premjerė tikėjosi bent jau prieš išeidama garsiai trinktelėti durimis: antradienį Th.May pasiūlė savo partijos kolegoms ir opozicijai Bendruomenių Rūmuose ketvirtu bandymu priimti jos dar prieš pusmetį išsiderėtą Išstojimo iš ES įstatymą.
Savo paktą, kuris jau buvo be ceremonijų atmestas net tris kartus per pastaruosius keturis mėnesius, ji kiek pasaldino. Th.May jį pavadino „nauja „Brexit“ sutartimi“ ir pažadėjo 10 nuolaidų parlamentarams.
Tarp jų – ir galimybę balsuoti dėl antrojo „Brexit“ referendumo, jei tik bus ratifikuota jos sutartis. Bet toks desperatiškas paskutinės minutės bandymas prilygo šūviui sau pačiai į koją.
Konservatorių dešiniojo sparno atstovai Th.May pasiūlymą iš karto pakrikštijo „dar blogesniu, nei jis buvo iki tol“.
Verta priminti, kad „iki tol“ euroskeptikai torių parlamentarai tą sutartį vadino itin nepagarbiai – „nupoliruotomis išmatomis“.
Iškėlė baltą vėliavą
Penktadienį Th.May paskelbė baigianti savo buvimo valdžioje sagą. Pranešė, kad birželio 7-ąją trauksis. Dauningo gatvėje ji prabuvo tik 1059 dienas. Tai trečiasis pagal trumpumą premjerystės laikotarpis modernioje britų politikos istorijoje. Trumpiau už Th.May šalį valdė tik seras Alecas Douglasas-Home’as – 363 dienas – ir seras Anthony Edenas – 644 dienas.
Galima palyginti: Th.May politinė kelrodė žvaigždė – konservatorių premjerė Geležinė Ledi Margaret Thatcher – Jungtinę Karalystę valdė net 4224 dienas, laimėdama net tris parlamentinius rinkimus iš eilės.
Naująjį Konservatorių partijos lyderį, kartu ir šalies ministrą pirmininką birželio mėnesį rinks ne visa šalis, o tik 125 tūkstančiai partijos narių.
Potencialių lyderių ratas – itin margas. Kol kas į priekį ryškiai išsiveržė pats spalvingiausias ir prieštaringiausias kandidatas – dukart buvęs Londono miesto meras, buvęs užsienio reikalų sekretorius ir vienas „Brexit“ architektų Borisas Johnsonas.
