Lietuviai pavojingiausiame pasaulio mieste pamatė realybę, kuria sunku patikėti

Pavojingiausias pasaulio oro uostas, pavojingiausias pasaulio miestas, gatvė, kurioje kas antrą dieną įvyksta žmogžudystė. „Lietuvos ryto“ žurnalistui teko pamatyti tą tamsiąją Hondūro pusę, kurioje savanoriai bando įžiebti vilties kibirkštį.

 „Lietuvos ryto“ žurnalistui teko pamatyti tą tamsiąją Hondūro pusę, kurioje savanoriai bando įžiebti vilties kibirkštį.
 „Lietuvos ryto“ žurnalistui teko pamatyti tą tamsiąją Hondūro pusę, kurioje savanoriai bando įžiebti vilties kibirkštį.
Riaušės Hondūre – įprastas reiškinys. Žmonėms įgrisusi nelygybė, korupcija ir beviltiška situacija, iš kurios daugybė hondūriečių neišsikapsto visą gyvenimą.<br>„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Riaušės Hondūre – įprastas reiškinys. Žmonėms įgrisusi nelygybė, korupcija ir beviltiška situacija, iš kurios daugybė hondūriečių neišsikapsto visą gyvenimą.<br>„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Hondūras pirmauja pagal žmogžudysčių skaičių, o sostinė Tegusigalpa laikoma nesaugiausiu miestu pasaulyje. Kai kurios gatvės valdomos gaujų ir pavojingos nieko nenutuokiančiam turistui. Skirtingi kvartalai aptverti tvoromis.<br>E.Benites nuotr.
Hondūras pirmauja pagal žmogžudysčių skaičių, o sostinė Tegusigalpa laikoma nesaugiausiu miestu pasaulyje. Kai kurios gatvės valdomos gaujų ir pavojingos nieko nenutuokiančiam turistui. Skirtingi kvartalai aptverti tvoromis.<br>E.Benites nuotr.
Prostitucija Hondūre legali ir savo kūną pardavinėja dešimtys tūkstančių žmonių.<br>„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Prostitucija Hondūre legali ir savo kūną pardavinėja dešimtys tūkstančių žmonių.<br>„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
 Rajonus skiria tvoros.<br>P.Vaitekėno nuotr.
 Rajonus skiria tvoros.<br>P.Vaitekėno nuotr.
Pastorius Alvinas (dešinėje) atvyko iš Amerikos į Hondūrą ir siekia padėti priklausomybių turintiems žmonėms, skurde skendinčioms prostitutėms.<br>E.Benites nuotr.
Pastorius Alvinas (dešinėje) atvyko iš Amerikos į Hondūrą ir siekia padėti priklausomybių turintiems žmonėms, skurde skendinčioms prostitutėms.<br>E.Benites nuotr.
 Pastorius Alvinas (dešinėje) atvyko iš Amerikos į Hondūrą ir siekia padėti priklausomybių turintiems žmonėms, skurde skendinčioms prostitutėms.<br> E.Benites nuotr.
 Pastorius Alvinas (dešinėje) atvyko iš Amerikos į Hondūrą ir siekia padėti priklausomybių turintiems žmonėms, skurde skendinčioms prostitutėms.<br> E.Benites nuotr.
 Kai kuriose Tegusigalpos gatvėse kas antrą dieną nužudomas žmogus.<br> E.Benites nuotr.
 Kai kuriose Tegusigalpos gatvėse kas antrą dieną nužudomas žmogus.<br> E.Benites nuotr.
 Kai kuriose Tegusigalpos gatvėse kas antrą dieną nužudomas žmogus.<br> E.Benites nuotr.
 Kai kuriose Tegusigalpos gatvėse kas antrą dieną nužudomas žmogus.<br> E.Benites nuotr.
 Kai kuriose Tegusigalpos gatvėse kas antrą dieną nužudomas žmogus.<br> E.Benites nuotr.
 Kai kuriose Tegusigalpos gatvėse kas antrą dieną nužudomas žmogus.<br> E.Benites nuotr.
 Hondūre daug skurdžiai gyvenančių šeimų, nuo narkotikų priklausomų žmonių.<br> E.Benites nuotr.
 Hondūre daug skurdžiai gyvenančių šeimų, nuo narkotikų priklausomų žmonių.<br> E.Benites nuotr.
 Hondūre daug skurdžiai gyvenančių šeimų, nuo narkotikų priklausomų žmonių.<br> E.Benites nuotr.
 Hondūre daug skurdžiai gyvenančių šeimų, nuo narkotikų priklausomų žmonių.<br> E.Benites nuotr.
 Organizacijos iš užsienio mėgina padėti hondūriečiams.<br> E.Benites nuotr.
 Organizacijos iš užsienio mėgina padėti hondūriečiams.<br> E.Benites nuotr.
Daugiau nuotraukų (14)

Paulius Vaitekėnas

Jun 2, 2019, 8:52 PM, atnaujinta Jun 3, 2019, 8:17 AM

Daugiau nei 10 tūkstančių kilometrų ir maždaug parą trunkantys skrydžiai, įskaitant visus persėdimus.

Tiek užtrunka pasiekti vieną pavojingiausių oro uostų pasaulyje – Tegusigalpos tarptautinį oro uostą, įsikūrusį slėnyje tarp kalnų.

Ir tai tik pirmieji ženklai, kad Hondūras gali tapti iššūkiu ir išskirtine patirtimi čia besilankantiems svečiams. Ypač kai tie svečiai – iš šiuo atveju tolimos Lietuvos.

Jau oro uosto, kuris dydžiu tikrai nepranoksta Vilniaus, viduje budinčios policijos pajėgos su ilgavamzdžiais šautuvais ir šunimis verčia pasijusti kiek nejaukiai.

Tačiau mūsų tai neatbaido: atvykome į Hondūrą norėdami susitikti su vietinių hondūriečių bendruomenėmis ir dalintis skirtingų šalių patirtimi kovojant už moterų teises.

Atskridę nežinome, kad vaikščiosime rajone, į kurį net neįžengia policija, ir išgirsime istorijų, kurios tokios siaubingos, kad bus sunku patikėti jų tikrumu.

Bando padėti užsieniečiai

Daugybė organizacijų – tokios kaip „Transition Honduras“, „Step up for rights of females“ bei lietuvių įsteigtas Integracijos centras – susibūrė ne tik tam, kad gerintų tarpkontinentinius santykius, bet ir pasidalytų patirtimi sprendžiant moterų nelygybės problemą, kuri Hondūre yra labai opi.

Tai viena iš problemų Hondūro bėdų virtinėje. Jos susipynusios tarpusavyje ir viliamasi, kad tuos įsisenėjusius mazgus išraizgyti gali bendravimas ir bandymas įpūsti tikėjimo, kad nėra to, ko negalima pakeisti į gera.

Centrinėje Amerikoje esantis Hondūras turi nekokią reputaciją pasaulyje ir kai kurie stengiasi šią šalį aplenkti kiek tik įmanoma didesniu lanku.

Gaujų karai, per šalį gabenami narkotikai, didelis prostitucijos mastas. Be to, Hondūras pirmauja pagal žmogžudysčių skaičių, o sostinė Tegusigalpa laikoma nesaugiausiu miestu pasaulyje.

Jei prie to pridėsime finansinę nelygybę, didelį šiukšlių kiekį pakelėse, turėsime gana tikslų Hondūro vaizdą prieš akis. Bet nėra viskas tik juoda ir pilka.

„Socialinė atskirtis čia yra labai juntama. Eilinis darbuotojas uždirba apie 300 dolerių (apie 270 eurų), o koks nors advokatas gauna ir 5 tūkst. dolerių (4,48 tūkst. eurų), tad neturintys pinigų žmonės ryžtasi nusikaltimams.

Yra rajonų, į kuriuos geriau vienam neiti, nes jeigu pakliūsi į bėdą, netgi policija nepadės. Ji tiesiog nevažiuos“, – sakė hondūrietis Edwardas, ne tiktai tapęs mūsų gidu Hondūre, bet ir prisidėjęs prie tarptautinio projekto, kuris atvedė mus į šią šalį.

Kelionę pastojo barikados

Į šalį atvykstantys žmogaus teisių organizacijų nariai bei savanoriai padeda spręsti įsisenėjusias problemas ir į jas pažvelgti kiek kitu kampu.

Iš JAV atvykęs pastorius Alvinas jau kelias dešimtis metų gyvena Tegusigalpoje ir savo atsidavimu stebina daugelį.

Vienas jo nuopelnų, prie kurio prisidėjome ir mes, – maisto dalijimas gatvėse.

Vedami šio tikslo vėlų vakarą išvykome į Tegusigalpos gatves ir pamatėme tai, ką matydavome tik filmuose, o ir filmuose tie vaizdai prabėgdavo gerokai greičiau, nei tas vakaras prabėgo mūsų gyvenime.

Vykstant į vieną suplanuotą vietą mus sustabdė degančių padangų ir kaukėtų asmenų blokada. Apsiginklavę plytomis ir akmenimis įpykę protestuotojai aršiai mosavo rankomis ir nepraleido nė vieno, norinčio pravažiuoti, o drąsesniuosius pavaišindavo kruša daiktų, kuriuos turėdavo rankose.

Ir tokių blokadų – ne viena. Aplink zuja policija, girdėti sirenų kauksmai, vietomis aidi šūvius arba duslius sprogimus primenantys garsai.

Turbūt tai yra mažiausia, ką nori patirti pavojingiausioje šalyje, nes nežinai, kas bus toliau.

Prostitučių ir gaujų apsuptyje

Hondūre nedarbo lygis siekia net 50 proc. Tiesa, dalis žmonių dirba neoficialiai – jų pajamos yra iš narkotikų ar prostitucijos.

Jaunos merginos tiesiog neturi kur eiti, neturi valdžios užnugario, yra tik faktinės gyventojos, kurių noras tobulėti atsimuša į šalies ydų sieną ir čia pat sudūžta.

Tada lieka tik vienas sprendimas – eiti į gatves ir prekiauti savo kūnu, bet ir tai nepadeda susikurti ateities.

Į patį pavojingiausią Tegusigalpos rajoną mus lydėjo 19 metų Hondūre gyvenantis pastorius Alvinas iš JAV.

Vos sustoję apšnerkštoje gatvėje buvome įspėti uždaryti visus langus ir neturėti vertingų daiktų kišenėse.

„Gretimoje gatvėje statistiškai per savaitę nužudomi vidutiniškai trys žmonės“, – pridūrė Alvinas.

Tuomet kaip niekada puikiai pradėjome suvokti, kad ta gatvė yra vos už dešimties metrų.

Tačiau pastorius mus kiek nuramino – mes sustojome neutralioje vietoje, kuri nepriklauso jokiai gaujai.

Tai buvo tarsi plonytė raudona linija, kurią peržengus galėjai tiesiog patekti į liūdną Hondūro statistiką.

Šioje gatvėje dalijome maistą aplinkiniams, tarp kurių buvo ir moterų su mažais vaikais, ir prostitučių, ir, kaip vėliau paaiškėjo, – gangsterių.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paprasti vaikinai, kurie su draugais mėgsta pasėdėti gatvėje, tačiau iš tiesų jie priklauso gaujai.

Tai išduoda skiriamieji bruožai: kojinės, plaukų kirpimas ar kitos panašios detalės.

Parduoda ir mažamečius

Jau išvykstant iš bene pavojingiausio taško Tegusigalpoje pastorius pasidalijo vienos prostitutės istorija, kuri jį patį pribloškė labiausiai.

„Vienos merginos paklausiau, kaip ji gyvena, kaip jai sekasi jos darbas. Ji atsakė, kad blogai. Paklausiau, ką reiškia „blogai“, ir tada ji man atsakė: „Šįvakar buvo tik penki klientai.“ Tada paklausiau, koks yra geras vakaras, ir ji man atsakė: „15 klientų“, – istoriją pasakojo pastorius Alvinas, kurio akyse matyti neviltis.

Istorija mus sukrėtė, tačiau čia buvo ne viskas.

„Dabar kainos yra gerokai pakilusios nei anksčiau.

Merginos sako, kad už pusę valandos dabar prašo apie 70 lempirų (2,5 euro), o 13–18 metų mergaitė pusvalandžiui kainuoja 240 lempirų (8,80 euro). Tai baisu, tai nesuvokiama“, – pridūrė Alvinas.

Nors sakoma, kad prostitucijos mastas mažėja, ji virto kur kas brutalesne: neretai savo kūnu prekiaujančios moterys nužudomos, tačiau net ir po to aplinkiniai tik pagūžčioja pečiais, lyg tai būtų eilinis įvykis.

Tarptautinės organizacijos skaičiuoja, kad 8,2 mln. gyventojų turinčiame Hondūre 23 tūkst. žmonių parduoda savo kūną.

Tikrieji skaičiai gali būti ir kelis kartus didesni.

Be to, Hondūre yra didžiausias ŽIV paplitimas iš visų Centrinės Amerikos valstybių.

Vaikai dienas leidžia gatvėse

Hondūro užburtas ratas sukasi įtraukdamas vaikus, kurie nuo mažų dienų sužino, ką reiškia gyventi gatvėje.

Jie pamato, kaip motina pardavinėja savo kūną, ir nerimauja, kai tėvas važiuoja į kitų gangsterių kontroliuojamą teritoriją, – neaišku, ar sugrįš.

„Vaikai auga gatvėse, mato negerus dalykus aplinkui, į tai įsitraukia, vėliau patys susilaukia vaikų ir viskas kartojasi. Tai užburtas ratas ir reikia tai keisti“, – sakė vienas iš projekto koordinatorių Hondūre Jose Ramonas.

Apie vaikų užimtumo ir nesaugumo problemą kalbėjomės specialioje mokykloje.

Vidury laukų tvora aptverta teritorija iš pradžių labiau primena kalėjimą, tačiau įvažiavus į teritoriją pro šarvuotus vartus vaizdas pasikeičia.

Daugybė pastatų su klasėmis, kuriose vaikai mokosi įvairiausių dalykų, lauke įrengtos futbolo aikštelės, kuriose jie žaidžia šalyje dievinamą futbolą. Čia vaikai yra saugūs ir užsiėmę.

„Tai nereiškia, kad jie negali išeiti už tvoros. Jeigu tik jie nori, gali išeiti, tačiau vėliau vis tiek sugrįžta“, – sakė J.Ramonas.

Gelbėja žmonės iš svetur

Hondūras pamažu keičiasi, čia kuriamos įstaigos ir projektai, kurie suteikia vietiniams viltį, kad viskas bus kur kas geriau.

Puikus pavyzdys – vidury miškų, vos visureigiais pasiekiamoje nuošalioje vietoje įsikūrusi įstaiga „The Leadership Center“.

Tai lyderystės mokykla, kurioje mokosi merginos. Čia jos dvejus metus ne tiktai gyvena, bet ir lanko kursus, pačios augina gyvulius, dalyvauja socialiniuose projektuose ir mokosi tapti Hondūro lyderėmis – sėkmės lydimomis moterimis, kurių šioje šalyje nėra labai daug.

Šis centras – lyg kokia oazė. Išsukus iš pagrindinio kelio tenka važiuoti kokių 20 minučių, pervažiuoti dvi upes, kilti smėlėtais serpantinais ir, kai jau atrodo, kad atsiduri dykynėje, čia pasitinka unikali vieta.

Projekto iniciatorius – Josephas iš JAV. Kaip jis sako, centro tikslas – mokyti, paruošti ir užauginti naują lyderių kartą Hondūre.

Procesas vykdomas remiantis sėkminga JAV ir kitų užsienio šalių praktika, kuriose moterų lygybės klausimas yra gerokai labiau pažengęs.

Centre norima įpūsti merginoms daugiau pasitikėjimo savimi, išmokyti dirbti komandoje ir suteikti praktinių žinių, kad paskui grįžusios į visuomenę jos ne tik jaustųsi tvirtesnės, bet ir to paties mokytų kitus.

Nors centras ir atrodo nemažas, jame gyvena vos daugiau kaip 80 merginų. Dažnai jos tampa geromis draugėmis.

Ne tik bananai ir narkotikai

Nors pradedant domėtis Hondūru iš pradžių viskas atrodo tik juoda, pavojinga ir gal netgi kiek atgrasu, yra daugybė šviesulių.

„Dažnam pirmas įspūdis – kad mes garsėjame bananais ir narkotikais. Ir kad mūsų šalis labai pavojinga, tačiau visose šalyse yra pavojų.

Visose šalyse turi žinoti, kaip elgtis ir kur geriau neiti, Hondūras – ne išimtis. Žmonės kiek perdeda, kad čia viskas blogai.

Taip, yra pavojingų rajonų, yra daug vidinių problemų, bet nėra taip, kad turistai negalėtų vaikščioti gatvėmis. Gangsteriams svarbiau narkotikai ir jų kontrolė“, – dar pirmomis dienomis tikino projekte dirbantis Edwardas.

Hondūre žmonės yra labai religingi, jie dėkoja Dievui už viską ir visada.

Hondūriečiai visuomet nusišypsos ir pasisveikins, pasiūlys pagalbą, darys viską, kad tau būtų geriau. Susidaro įspūdis, jog skurdi išorė šioje šalyje slepia jausmų kupiną širdį.

Vienas labiausiai įstrigusių momentų – futbolo, o vėliau ir krepšinio rungtynės tarp hondūriečių ir lietuvių.

Išvykę iš sostinės Tegusigalpos ir apsistoję kitame, kur kas mažesniame mieste Sigvatepekėje sulaukėme staigmenos. Mūsų paklausė, ar norėsime pažaisti krepšinį su vietiniais.

Ilgai nedvejodami sutikome ir tik atėję į krepšinio salę supratome, kad mūsų laukia tikra kova. Beje, pirmiausia, ką visi padarėme, – aikštelės centre pasimeldėme. Toks yra jų įprotis.

Teko rungtyniauti su miesto komanda, rungtynėms teisėjavo arbitras, o mes, lietuvaičiai, lakstėme po aikštelę su sportbačiais, su kuriais dar dieną lipome į kalną nacionaliniame parke.

Galima patvirtinti, kad hondūriečiai žino, kas yra krepšinis, ir gali jį žaisti – tai parodė ir jų pergalė.

Tai buvo įdomi patirtis, bet iškalbingesnis už tai buvo tik nuoširdus vietinių džiaugsmas. Kaip paaiškėjo, jie labai džiaugėsi, kad atsirado tokie rimti varžovai, ir ne iš bet kur, o iš Lietuvos!

Ko derėtų nepamiršti vykstant į Hondūrą?

Visų pirma reikėtų prisiminti, kad Hondūras yra už 10 tūkstančių kilometrų, todėl derėtų pasiruošti dar neišvykus. Be abejo – pasiskiepyti. Nors nėra būtinų skiepų vykstant į Hondūrą, rekomenduojama pasiskiepyti nuo geltonojo drugio, hepatito, stabligės, o norint maksimalios apsaugos – dar ir vartoti medikamentus nuo maliarijos. Maliarija plačiausiai paplitusi Pietryčių Hondūre, tad jei ketinama vykti ten, geriau nerizikuoti ir pasiskiepyti.

Vertėtų pasirūpinti ir vaistais dėl virškinimo, nes vis dėlto virškinimą sutrikdyti gali ne tik vietinis maistas, bet ir klimatas bei laiko juostų skirtumas. Lietuvos ir Hondūro laiko skirtumas – devynios valandos, todėl mityba gali būti išbalansuota ir tada kils problemų.

Kadangi skrendant iš Europos į Hondūrą reikia persėsti bent tris kartus, verta turėti visa apimantį kelionės draudimą, ne tik sveikatos draudimą, galiojantį užsienyje, bet ir bagažo. Yra tikimybė, kad kuris nors lėktuvas vėluos ir tada bagažas į Tegusigalpą atkeliaus nežinia kada.

Daugumos pamirštamas skirtumas tarp Centrinės Amerikos ir Europos – elektros lizdai. Hondūre jie tokie pat kaip ir JAV, todėl vertėtų apsirūpinti elektros kištukų keitikliais, o jų lengvai rasite buitinės technikos prekių parduotuvėse.

Hondūre panaši temperatūra vyrauja visus metus. Tik hondūrietiška žiema pasižymi lietingumu. Pavyzdžiui, balandžio pabaigoje oro temperatūra stabiliai siekia 30 laipsnių karščio, o naktį būna apie 18 laipsnių šilumos. Žiemą temperatūra kiek nukrinta, tačiau prasideda lietūs.

Kadangi šalyje karšta, suprantama, kad reikia gerti daug skysčių. Jokiu būdu negalima gerti vandens iš čiaupo ar kito neaiškaus vandens šaltinio. Geriausia vandenį pirkti ir visuomet jo turėti su savimi. Mat esant drėgnam orui ne visada atrodo, kad norisi gerti, tačiau vėliau kūnas pradeda silpti. Be to, galima paminėti ir dezinfekcinį rankų skystį. Jo reikės dažnai, todėl vertėtų pasirūpinti.

Paskutinis patarimas, kuris leis ramiai gyventi Hondūre, yra labai paprastas – elgtis protingai. Einant į miestą geriau neimti nereikalingų daiktų, išsisegti brangius auskarus. Netgi palikti mobilųjį telefoną, jei manote, kad jo neprireiks. Arba kelionėje naudoti patį paprasčiausią telefono aparatą, kurio nebūtų gaila, jei nutiktų blogiausias scenarijus – jus užpultų.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.