Šįmet, praėjus 33 metams po Černobylio atominės elektrinės avarijos, buvo išslaptinti Ukrainos KGB (Sovietų Sąjungos valstybės saugumo komiteto prie SSRS Ministrų Tarybos) dokumentai, susiję su šia tragedija.
Ar žinojote, jog Černobylis – vienas seniausių Padnieprės miestų, kuris istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1193 metais, net du kartus buvo valdomas Lietuvos ir Lenkijos?
Šis faktas įrašytas Černobylio tragediją atspindinčiuose dokumentuose, kurie daugiau nei tris dešimtmečius buvo laikomi po daugybe užraktų nuo visuomenės. KGB įslaptinti dokumentai apima 1986–1991 m. laikotarpį.
Juose atsispindi tai, koks atominis blogis kilo po ketvirtojo reaktoriaus sprogimo, kokia tragedija vyko Černobylio zonoje, aplinkiniuose rajonuose, Kijeve ir visoje Ukrainoje bei Baltarusijoje.
221 dokumente – žmonių panika, evakuacijos nuotaikos, radiacijos mastas ir likvidavimo darbai. Dokumentuose – skausminga istorija apie atominį blogį.
Kaip sakė viena mokslininkė, kurios žodžiai užfiksuoti dokumentuose, didžiausias blogis buvo ne radžio ir plutonio izotopai, o paskleistas melo izotopas.
Užrakinta slaptumo spyna
Po atominės avarijos SSRS saugumo komiteto (KGB) sprendimu visa informacija buvo įslaptinta. Įvardinti net 26 punktai, skelbiantys, ką draudžiama daryti ir apie ką kalbėti.
Visa informacija užrakinta slaptumo spyna.
Buvo draudžiama viešinti informaciją apie radiacijos lygį, ligas, maisto ir aplinkos užterštumą bei daugybę kitų dalykų. Ir ne tiktai viešinti, bet ir apie tai kalbėti.
Iš dokumentų matyti, kaip Ukrainos KGB ėmėsi visų priemonių, kad šį įsakymą įvykdytų, o nepaklusniuosius nubaustų.
Jau avarijos dieną, 1986 metų balandžio 26-ąją, buvo išleistas įsakymas, nurodantis kontroliuoti informacijos srautus, korespondenciją ir tarptautinius skambučius, kad nekiltų panika.
Iš karto po avarijos Ukrainos KGB teigė, kad avarija buvo diversija.
Darbo ėmėsi 67 agentai ir 56 patikimi asmenys.
Ir tiktai užsienio žiniasklaidai paskelbus informaciją apie žudančią radiaciją avariją norėjusi nuslėpti sovietų valdžia buvo priversta evakuoti 45 tūkst. energetikų miesto Pripetės gyventojų, po to ir Černobylio bei aplinkinių kaimų ir miestelių žmones.
1986 metų gegužės 5 d. Ukrainos sveikatos apsaugos ministerija išleido įsaką, kad žmonėms, kurie gavo per didelę radiacijos dozę ir susirgo jonizuojančios spinduliuotės liga, ligos istorijoje būtų įrašyta vegetacinės kraujagyslių distonijos diagnozė.
Taip nuo visuomenės pasistengta nulėpti atominės katastrofos aukų skaičių.
Ant Ukrainos, Baltarusijos, kitų šalių žemių nugulė tūkstančiai tonų cezio, jodo, švino, cinko, kadmio, berilio, boro, neįsivaizduojamas kiekis plutonio (Černobylio tipo urano grafitiniuose RBMK reaktoriuose buvo sodrinamas vadinamasis atominių bombų plutonis. – Aut.) – iš viso 450 tipų radionuklidai.
Pasak dokumentuose cituojamų mokslininkų, jų kiekis prilygo 350 ant Hirošimos numestų atominių bombų.
Kijeve kilo panika
Neturėdami informacijos išsigandę Kijevo gyventojai puolė gelbėti savo šeimų. Dokumentuose rašoma apie dvigubai išaugusius keleivių srautus. Geležinkelio ir autobusų stotyse, oro uostuose prie bilietų kasų nusidriekė milžiniškos eilės.
Vien geležinkelio stotyje kasdien – apie 55 tūkst. ir didesnės žmonių minios.
Gegužės 9 dieną parduota 58 tūkst. bilietų. Dar vėliau skaičius išaugo iki 68 tūkst. Kasdien buvo paleidžiama iki dvidešimties papildomų traukinių.
Stotyse tvyrojo situacija tarsi kilus karui – ašaros, atsisveikinimai. Suklestėjo juodoji bilietų rinka.
Kalbėdama su KGB agente Nadia saugumiečių Fariziete praminta moteris rėžė iš peties: „Negi negalėjo kas nors iš partijos bosų anksčiau tautai visko papasakoti, pateikti jai būtiną informaciją? Juk visi įsiaudrinę, mieste panika.
Kodėl visi Centro komiteto ir Ministrų Tarybos vaikų darželiai buvo evakuoti dar 27 dieną, o mūsų vaikai ten ir toliau sėdi?
Čia gerai atsiskleidė mūsų vyriausybės veidas. Ji nori pasirodyti gerai prieš visą pasaulį, bet visiškai ignoruoja savo tautą, kurią tokiu momentu paliko likimo valiai.
Jeigu ne Vakarai, iki šiol nieko nežinotume. Skaudu žiūrėti, kaip suniokota Ukraina, mūsų nuostabūs miestai, kaimai, upės.“
Netrukus pasirodė pirmoji slapta informacija apie radiaciją – ji buvo žudančiai didelė Kijeve, jau nekalbant apie Černobylį supančias teritorijas. Ir tai buvo paslėpta po žyme „Slapta“.
Norėdamas užbėgti už akių augančiai panikai Kijeve sovietinis saugumas pradėjo aktyviai ieškoti kaltųjų.
Plepiai – tokia eilute slaptose saugumo ataskaitose buvo išskiriami tie, kurie atvirai kalbėjo apie tai, kas vyko po atominės elektrinės avarijos.
Vien nuo gegužės 13 iki 15 dienos Kijeve buvo nustatyti 23 tokie plepiai, „buvo atlikta 270 aiškinamųjų pokalbių su panikos kėlėjais“.
Paradas tvyrant radiacijai
Gegužės 1-ąją, kaip įprasta, visoje Sovietų Sąjungoje, taip pat ir Kijeve, vyko demonstracijos.
Daugybė žmonių žingsniavo Kijevo gatvėmis švęsdami Tarptautinę darbo žmonių šventę kaip tiktai tuo metu, kai radiacija pasiekė aukščiausią lygį.
Visuomenė nebuvo perspėta. Demonstracijoje dalyvavę žmonės buvo apšvitinti.
Tiktai gegužės 15 dieną, gerokai per vėlai, iš šio beveik tris milijonus gyventojų turinčio miesto keturiems mėnesiams buvo evakuoti vaikai, jų mamos ir besilaukiančios moterys.
Iš saugumo ataskaitų aiškėja siaubingi faktai. Gegužės 1-osios demonstracijai mokiniams buvo skirti treniruočių drabužiai, kuriais vilkėdami balandžio 27–29 dienomis jie repetavo būsimą eitynių pasirodymą.
Tuomet, kai virš Kijevo tvyrojo mirtinas radiacijos debesis.
Išslaptintuose dokumentuose rašoma, kad šie drabužiai gegužės 5–8 dienomis buvo sugrąžinti į mokyklas.
„Drabužiuose sukauptas aukštas radiacijos lygis. Mokyklos privalo priduoti drabužius į Pionierių rūmus. Būtina jų dezaktyvacija“, – rašoma viename dokumentų.
O kaip mokiniai? Apie juos ataskaitoje – nė žodžio.
Taip pat nė žodžio apie tai, jog miesto troleibusai buvo prikaupę tiek radiacijos, kad vos kelios minutės, praleistos juose, buvo žudančios.
Ataskaitoje rašoma, kad miesto transporte fiksuojama nuo 3 tūkst. iki 10 tūkst. mikrorentgenų per valandą.
Perdirbinėjo radioaktyvų pieną
Gegužės 16 dienos dokumente rašoma: „Kijevo pieno kombinatas gavo 198 tonas pieno, iš jo 118 tonų yra nenaudojamos, nes užkrėstos radioaktyviosiomis dalelėmis. Pienas išgabentas perdirbti į sviestą.“
Kitą dieną tokio pieno jau atgabenta arti tūkstančio tonų.
Vyriausiojo Sovietų Sąjungos sanitarijos gydytojo įsakymu buvo nustatytos naujos leidžiamos maisto užterštumo ribos. Mėsai, mėsos produktams, kiaušiniams, vištienai, bulvėms, grybams, daržovėms ir uogoms, grūdams, miltams, vaistažolėms – 10 (-*) kiuri kilogramui.
Užterštumo norma jau viršijama nuo vieno kiuri.
Iš ataskaitų aiškėja, kad iš Černobylio rajono buvo išvežta 40 tūkstančių galvijų, iš jų ketvirtadalis buvo panaudota mėsai, o kiti užkrėsti gyvuliai perkelti į kitus rajonus.
Praėjus metams po avarijos kolūkiai ir toliau tiekė žemės ūkio produkciją, nors, kaip rašoma dokumentuose, ji užteršta dvigubai daugiau, nei leidžiama norma.
„Rajonuose faktiškai nėra prietaisų, kurie padėtų nustatyti maisto produktų užterštumą“, – rašoma 1987 m. pradžioje Kijevo KGB vadovui adresuotame laiške.
Ten taip pat minima, jog itin didelę žalą daro tai, kad iš aplinkinių rajonų išvyksta gydytojai: jau išvyko per pusšimtį gydytojų, o jiems iš paskos ir kiti specialistai.
Ieškojo tikrųjų kenkėjų
Jau kitą dieną po avarijos saugumas įvedė planą „Radis“, kurio tikslas – rasti avarijos kaltininką. Tačiau jokio kenkėjo, kuris būtų sukėlęs avariją, nebuvo nenustatyta.
Viename pirmųjų KGB dokumentų įvardijama, kad „per agentūrą, patikimus asmenis išsiaiškinti veikiančio įrenginio eksploatacijos pažeidimo faktai, nekokybiški statybos darbai.
Gauta informacija apie negatyvias pasekmes, kai Energetikos ministerijos iniciatyva buvo neleistinai sumažintas reaktorių galingumas, apie nekokybišką jugoslavišką įrangą, kuri buvo tiekiama Černobylio AE, apie nekokybiškus remonto, projektavimo darbus.“
Toliau rašoma apie blogą AE apsaugą, nekokybišką trečiojo ir ketvirtojo blokų termoizoliaciją bei apie pažeidimus, susijusius su penktojo bloko statyba, ir t.t.
Rezidentai, dokumentuose įvardyti kaip Vesna ir Leon, teigė, kad avarija kilo dėl personalo abejingumo ir atmestino darbo.
Jie rėmėsi atominėje elektrinėje dirbusio saugumiečio SLA informacija. Jis informavo, kad avarija kilo dėl prastos personalo disciplinos, žemų cechų ir pamainų vadovų reikalavimų.
Saugumiečių agentūra plečiasi
Po avarijos į darbą iš karto buvo įtraukta dešimtys patikrintų ir naujų KGB agentų. Iš dokumentų aiškėja, kaip Černobylio AE apipynė jų tinklas.
1983 metais čia darbavosi 46 agentai ir 97 patikimi asmenys, 1984 m. – 58 agentai ir 116 patikimų asmenų, 1985 m. – 70 agentų ir 98 patikimi asmenys, o po avarijos jų skaičius perkopė šimtus.
Po avarijos rajonų KGB skyriai turėjo du kartus per dieną informuoti apie situaciją, plepius, atlikti profilaktinį darbą – įspėti šnekovus apie galimas pasekmes.
Iš karto po avarijos KGB dokumentuose matyti, kaip sekamas kiekvieno užsieniečio žingsnis, kam jis skambina, su kuo nori susisiekti: „Turistai iš Amerikos (31 pilietis), kurie gyvena viešbutyje „Rus“, 1986 m. balandžio 29 dienos rytą bandydami įsigyti bilietus į Leningradą darė spaudimą viešbučio darbuotojams. Visą dieną buvo fiksuojami skambučiai į JAV, Angliją, ambasadas Maskvoje.“
Tą dieną Kijevo KGB rašte minima, kad mieste yra 6060 užsieniečių: „Jie nervinasi, bando skubiai palikti miestą. Rusų kalbos kursų lankytojai iš Anglijos kreipėsi į savo vadovą prašydami sudaryti galimybę susisiekti su JAV ambasada, kad galėtų aptarti tolesnį savo likimą.“
Apie visa tai Ukrainos KGB vadovas Stepanas Mucha informavo Ukrainos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Volodymyrą Ščerbickį, faktinį Ukrainos vadovą.
Šis žmogus buvo artimas Leonido Brežnevo draugas, buvo ruošiamas jo įpėdiniu.
Būtent dėl šio žmogaus kaltės ukrainiečių nepasiekė informacija apie atominės elektrinės avariją. Jo iniciatyva Kijevą nuklojus radioaktyviam debesiui, tūkstančiai surengė eitynes.
KGB aktyviai fiksavo Kijeve studijuojančių užsieniečių pareiškimus.
„Šiuolaikinės AE turi apie 30 apsaugos nuo avarijų priemonių. Jei nė viena nesuveikė, vadinasi, tai – diversija“, – kalbėjo būsimasis medikas iš Libano Ftuni Mochamedas.
„Alachas juos nubaudė už tai, kad jie sukūrė komunizmą“, – maždaug taip skambėjo daugelio studentų iš musulmoniškų valstybių pareiškimai.
Kiekvieno jų pavardė atsidūrė KGB sąrašuose.
Girtavo ir kėlė skandalus
„Priedanga“ – taip buvo pavadintas avariją patyrusį bloką apdengęs ir apjuosęs statinys.
Jį konstravę žmonės netrukus statinį pakrikštijo labiau savo paskirtį atitinkančiu žodžiu „sarkofagas“.
170 metrų ilgio, 66 metrų aukščio apsauginį gaubtą statė ketvirtis milijono darbininkų, kiekvienas jų buvo apšvitintas maksimalia radiacijos doze.
KGB dokumentuose, be kiekvieną dieną pranešamo radiacijos lygio, evakuacijos ir avarijos likvidavimo darbų, nuolat informuojama apie žmonių nuotaikas.
„1986 m. gegužės 9 dieną į Polesės rajono centrinę aikštę atvyko krovininės mašinos su vodka. Susidarė maždaug tūkstančio žmonių eilė, spūstis, kilo skandalų.
Daug nepatenkintų, chuliganiškai nusiteikusių elementų“, – rašoma vienoje ataskaitoje.
Po dviejų dienų Ivankivskio rajone uždrausta prekiauti degtine, nes karingai nusiteikusios „kariškių, milicijos darbuotojų ir evakuotųjų grupės kėlė skandalus“.
Po avarijos nepraėjus nė porai savaičių saugumietis skundžia Ukrainos žemės ūkio akademijos studentes – 60 merginų nepanoro vykti dirbti žemės darbų į užterštą teritoriją.
Akademija skubiai surado joms pamainą. Į mirties zoną buvo išsiųstas kitas studentų būrys.
Grupė vairuotojų iš Ivankivskio rajono atsisakė vykti į Černobylį: „Atlikus aiškinamąjį darbą jau kitą dieną su kroviniais jie pajudėjo į užterštą zoną.“
Įrašė melagingą diagnozę
Į ligonines plūstant apšvitintiems pacientams KGB nurodymu 1986 metų gegužės 5 d. Ukrainos sveikatos apsaugos ministerija išleido įsaką, kad žmonių, kurie gavo per didelę radiacijos dozę ir susirgo jonizuojančios spinduliuotės liga, ligos istorijoje būtina įrašyti vegetacinės kraujagyslių distonijos diagnozę.
KGB dokumentuose paminėtas vienos ligoninės vyriausiasis gydytojas pavarde Klimenka, kuris piktinosi, kad tokia diagnozė ateityje gali sukelti daug keblumų.
Ateityje šiems žmonėms gali būti nustatoma neteisinga ligos diagnozė, skiriamas netinkamas gydymas, invalidumas, pensija.
„Lietuvos ryto“ turimuose dokumentuose užfiksuoti net asmeniniai šeiminiai pokalbiai. Daugiausia buvo klausomasi žydų kilmės asmenų.
„Kijevo žydai dabar tapo dvigubais įkaitais – ir dėl draudimo išvykti į Izraelį, ir dėl Černobylio avarijos“, – kalbėjo vyras.
Žmona jam antrino: „Jei radioaktyvūs debesys nebūtų pasiekę Europos, SSRS būtų visiškai nutylėjusi apie Černobylio avariją.“
Visa tai pokalbyje virtuvėje užfiksavo poros bičiuliu apsimetęs KGB agentas.
Sveikata sparčiai pablogėjo
1986 metų gruodį buvo patikrinta 16 pionierių stovyklų – po 2 iš kiekvieno Ukrainos rajono. Konstatuota, kad devynioms iš patikrintų būtina dezaktyvacija.
Kitų metų sausį parengtame dokumente jau konkrečiau užsimenama apie žmonių sveikatos būklę. 160 asmenų sirgo spinduline liga. Iš 135 tūkst. iš Černobylio zonos evakuotų žmonių medikų įskaitoje buvo 18 843 asmenys. Iš tūkstančio suaugusiųjų rimtų sveikatos problemų turėjo 272 asmenys.
Prabėgus mažiau kaip metams po avarijos per 21 tūkst. žmonių gulėjo ligoninėse dėl jonizuojančios spinduliuotės sukeltų sveikatos sutrikimų.
1987 m. rudenį Ukrainos KGB adresuotame laiške rašoma, kad padidėjo sergamumas tarp vietinių. Lyginant su 1985 m., sergamumas cukriniu diabetu išaugo šešis kartus, širdies ir kraujagyslių ligomis – penkis kartus, gimdyvės praranda du tris kartus daugiau kraujo nei anksčiau, daugeliui moterų ir jaunų mergaičių labai ryškūs menstruacijų ciklo pokyčiai, padaugėjo atviros tuberkuliozės atvejų.
Daugelis aplinkinių rajonų gyventojų skundėsi galvos skausmais, gerklės peršėjimu, jautė silpnumą ir kitus negalavimus.
Iš 5627 Polesės rajone gyvenusių vaikų 3 tūkst. turėjo sveikatos problemų, beveik visiems buvo padidėjusi skydliaukė.
Kijevo radiologijos centre užregistruota 700 vaikų, kurių kraujyje daugiau kaip 75 mikrokiuriai cezio-137.
Teismas – zonos viduje
1987 metų liepos 8 dieną, praėjus keturiolikai mėnesių po avarijos, Černobylio mieste, uždaroje zonoje, prasidėjo atominės elektrinės vadovų teismas. Jis truko iki liepos 29 dienos.
KGB dokumentuose aprašyta, kaip teismo posėdžių metu ir kamerose elgėsi šeši teisiamieji – atominės elektrinės vadovas Viktoras Briuchanovas, vyriausiasis inžinierius Nikolajus Fominas, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Anatolijus Diatlovas ir dar trys atominės elektrinės darbuotojai. Aprašomos jų nuotaikos, pokalbiai, elgesys.
Viso proceso metu A.Diatlovas kaltę dėl avarijos vertė reaktoriui ir įtikinėjo, kad avarija kilo ne dėl jo veiksmų atliekant eksperimentus, o dėl netobulo reaktoriaus.
„Mes per agentą Vovą stengiamės palenkti A.Diatlovą savo baigiamojoje kalboje nenaudoti duomenų, kurie kompromituotų mūsų šalies atominės energetikos programą“, – rašoma saugumiečių dokumente.
Itin akylai stebimas N.Fominas, kuris prieš teismą sulaikymo izoliatoriuje bandė nusižudyti.
Apgaudinėjo užsieniečius
Rašoma, kad nuo 1987 m. gegužės, kai jau buvo pradėta leisti lankytis užsienio žurnalistams – iki liepos teritoriją aplankė 73 žurnalistai iš 26 pasaulio šalių.
Su lengva pašaipa saugumietis nušviečia realią situaciją: „30 kilometrų zonoje jiems buvo sudaryta galimybė patiems, kaip jiems atrodė, pasirinkti ir aplankyti tam tikrus objektus ir juos nufilmuoti.“
Čia taip pat rašoma, kad „žvalgybos tikslais būta trijų bandymų iš zonos išvežti grunto, vandens ir augalų pavyzdžių“.
Tai bandžiusiam padaryti korespondentui iš Prancūzijos tie pavyzdžiai buvo pakeisti „teisingais“.
Nusikaltimas, ne nelaimė
Vasilijus Nesterenka, buvęs Baltarusijos atominės energetikos instituto prie Mokslų akademijos direktorius, viename interviu kalbėjo: „Tai jau istorija. Nusikaltimo istorija. Už Černobylį kada nors reikės atsakyti. Ateis toks laikas, kai teks atsakyti. Tegul ir po penkiasdešimties metų.
Tegul jie bus seni, tegul jie bus mirę. Jie atsakys, nes jie – nusikaltėliai. Reikia saugoti faktus, nes jų prireiks.“
Pasak jo, buvo paprasta priemonė, galėjusi padėti žmones apsisaugoti nuo apšvitinimo, bet valdžia nesileido į kalbas.
„Buvo reikalingas paprasčiausias jodas. Į pusę stiklinės kisieliaus – du arba trys lašai jodo vaikams ir trys ar keturi – suaugusiesiems. Reaktorius degė dešimt dienų ir dešimt dienų tai reikėjo daryti. Tačiau mūsų niekas neklausė. Mokslininkų, medikų“, – kalbėjo V.Nesterenka.
Kitą dieną po avarijos jis išvyko į Gomelio apskritį, kuri ribojasi su Ukraina. Apsilankė rajono centruose, kurie nuo sprogusio reaktoriaus vos per kelias dešimtis kilometrų.
Viename rajone – 30 tūkst. rentgenų radiacija, kitame – 28 tūkst. rentgenų.
„Žmonės aria, sėja, ruošiasi Velykoms. Jokios informacijos. Kokia dar radiacija?
Sugrįžau į Minską. Gatvėse po radiacijos debesimi prekiaujama pyragėliais, ledais, bandelėmis“, – pasakojo vyras.
Mokslininkai siūlė jodo pilti į vandens rezervuarus, vandentiekį, pieną.
Pasak V.Nesterenkos, valdžios iš aukščiau pykčio buvo bijoma labiau nei atomo. Kiekvienas laukė skambučio, įsakymo iš viršaus, o pats nepriėmė jokio sprendimo.
Mieste buvo laikoma 700 kilogramų jodo atsargų tam atvejui, jei kiltų atominis karas. Jos taip ir liko sandėliuose. Ateičiai.
Jis teigė turėjęs duomenų, kad pati valdžia jodą naudojo. Savo vaikus irgi patyliukais išvežė kuo toliau.
Netoli Minsko buvo speciali ferma – radiacijos nepaliesti galvijai. Pienas, mėsa – tik valdžiai.
Pasak mokslininko, per pirmuosius metus po avarijos milijonai tonų radiacija užterštų grūdų buvo perdirbta į kombinuotuosius pašarus ir sušerta galvijams. Paukščiai ir kiaulės buvo šeriami stronciu užterštais kaulamilčiais.
Kaimai evakuoti, o laukai užsėti. Laukuose ilgam nusėdo cezis-137, stroncis-90.
„Traktoriai arė radioaktyvius laukus. Kyla radioaktyviosios dulkės, o traktorininkai – be respiratorių. Tiek į Ukrainą, tiek į Baltarusiją jų buvo atvežta tiek, kad trisdešimčiai metų užtektų.
Bet valdžia jų neišdavė, nes juk kils panika – išsibėgios, nebus kam dirbti“, – teigė mokslininkas.
Smėlėtos Pripetės pakrantės tą karštą pavasarį buvo nugultos žmonių. Jie maudėsi, deginosi, aplink – pilna vaikų. Deginosi po radioaktyviu debesimi, maudėsi radioaktyviame vandenyje. Jie nieko nežinojo, nes televizija ir radijas apie tai nieko nepranešė.
„Černobylis nesibaigė – jis tik prasidėjo“, – sakė V.Nesterenka.
Skaičiai iš dokumentų
Po Černobylio atominės elektrinės avarijos radionuklidais buvo užteršta 145 tūkst. kv. km Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos Federacijos teritorijos.
Radiacija užteršė Dniepro upės baseiną, kurio vandenį naudoja 35 mln. žmonių.
Avarijos likvidavimo darbai ir padaryta žala vertinama 180 mlrd. JAV dolerių.
Laiškuose – graudi likvidatorių pamatyta realybė
Ištrauka iš likvidatoriaus Sergejaus 1987 m. spalio 10 dieną rašyto laiško, kurį konfiskavo saugumas:
„Aišku, viskas stulbina – ir kelias į Černobylį, ir patikra įvažiuojant į 30 kilometrų zoną, ženklai kelyje „Kelkraštis užterštas“, „Nuvažiuoti nuo kelkraščio draudžiama“, neužsėti laukai, apaugę piktžolėmis, tušti kaimai, pats Černobylis, visas apjuostas languotais atitvarais, su tuščiais ir apžėlusiais namais, žmonėmis gatvėse arba su karine uniforma, arba su specialiais drabužiais ir dozimetrais ant krūtinės, po to patikra įvažiuojant į penkių kilometrų zoną ir pagaliau pati atominė elektrinė, jos kažkoks nežemiškas siluetas. Tai pribloškia, ypač kai žinai, kas čia nutiko daugiau kaip prieš metus. (...)
Iš „aštrių“ objektų dabar liko tik ketvirto bloko mašinų salė. Ant jo stogo radiacija siekia 100 rentgenų per valandą. Manau, kad niekas gerai nežino, ką su tuo daryti. Bet dabar valo jo stogą (nuotr.).
Darbo čia, aišku, dar labai daug. Bet jis jau ne toks efektyvus. Todėl aukščiausia valdžia, kuri čia atsakinga už avarijos likvidavimo darbus, stengiasi kuo greičiau raportuoti apie atliktus darbus. Ta nuotaika „ant lagaminų“ labai gerai juntama, visi darbai daromi „tiap-liap“. Visa valdžia – nuo meistrų iki viršininkų – nuolat geria, nors 30 kilometrų teritorijoje galioja sausasis įstatymas ir atvykstant į zoną milicija tikrina bagažą ir kone apieško. (...)
Dauguma darbininkų – vadinamieji partizanai. Jų gyvenimas pusiau sukarintas ir, aišku, savanoryste čia tikrai nekvepia. Tačiau yra ir civilių. Moka čia padoriai – 1–2 tūkst. rublių per mėnesį, todėl norinčiųjų atsiranda. (...)
Kadangi vaikščioti čia, Černobylyje, vilkint civilinius drabužius nepriimta, atsirado toks savotiškas Černobylio drabužių stilius. Aukščiausia klasė yra vaikščioti apsirengus „afgankėmis“ (uniforma, kurią sovietų kariai nešiojo Afganistane. – Red.). Jie, kaip ir kiti specialieji drabužiai, čia atkeliauja dideliais kiekiais, tačiau jų užtenka ne visiems. Todėl juos dėvi viršininkai, tie, kurie su jais geria, tie, kurie su jais miega, įvairių skyrių darbuotojai. Čia jau veikia savotiška mafija. Tarkime, radiacijos kontrolės skyriuje, kuriame aš dirbu, įsitvirtino komanda iš Arzamaso. (...)
Maitina mus tikrai labai gerai. Nemokamai, kokybiškai ir be apribojimų... Man atrodo, jog tai galima paaiškinti tuo, kad vogti produktus čia visiškai beprasmiška, – zonoje neprakalsi, už zonos ribų neišveši.“
