Černobylio katastrofa įvyko 1986 metų balandžio 26-osios naktį.
Po techninės klaidos sprogo ketvirtasis Černobylio atominės elektrinės reaktorius. Po sprogimo susidarė didžiulis radioaktyviosios taršos debesis, ir tai sukėlė didžiausią pagal aprėpiamą plotą branduolinę katastrofą žmonijos istorijoje.
Fotografė Jadwiga Bronte iš Lenkijos prieš kelerius metus nusprendė tirti katastrofos padarinius ir nuvyko į Baltarusijos valdžios institucijų įsteigtas internatines mokyklas. Šios mokyklos skyrėsi nuo įprastų mokyklų – jos tuo pat metu dirbo kaip psichiatrijos ligoninės, vaikų globos namai ir gydymo įstaigos.
Fotografė savo knygoje nurodo, kad internatinėse mokyklose yra akivaizdžių sveikatos priežiūros sistemos trūkumų – jų gyventojams siūlomos minimalios švietimo, fizinės veiklos ir pramogų galimybės, nesilaikoma teisės į privatumą, taip pat draudžiami romantiški santykiai.
Integracija į vietos bendruomenę praktiškai yra neįmanoma, kadangi įstaigos įsikūrusios kaimo vietovėse, kur nėra viešojo transporto. Net ir tos šeimos, kurios nori bendrauti su savo vaiku, gyvenančiu internatinėje mokykloje, negali to padaryti.
Tūkstančiai baltarusių, paslėptų nuo likusios visuomenės akių, visą gyvenimą praleidžia internatinėse mokyklose. Dažniausiai tai yra žmonės, kuriuos tėvai „atidavė šaliai“ iš karto po gimimo.
Apsilankiusi internatinėse mokyklose J.Bronte parengė dokumentinį fotoprojektą „Invisible People of Belarus“
(„Nematomi Baltarusijos žmonės“). Šiuo projektu menininkė nori papasakoti istoriją apie Černobylio vaikus, kurie jau užaugo.
Pokalbyje su portalu „Vice“ menininkė paaiškino, kodėl nusprendė užfiksuoti internatinių mokyklų gyventojus ir nušviesti, kaip juos priima Baltarusijos visuomenė.
Paklausta, kas ją paskatino tirti šių internatinių mokyklų istoriją, fotografė atsakė, kad ją visada domino ši tema.
„Aš gimiau Lenkijoje, Sovietų Sąjungos dalyje. Po Černobylio katastrofos pradėjau domėtis jos pasekmėmis ir pajutau, kad turiu vykti į Baltarusiją ir ištirti šią temą“, – sakė J.Bronte.
Ji buvo labai nustebusi, kai suprato, kad šiose internatinėse mokyklose gyvena tik katastrofos aukos. Fotografė išreiškė nuomonę, kad kiekvienas, kurį Baltarusijos vadovybė laiko neįprastu ar ypatingu, gali būti atskirtas nuo visuomenės ir patalpintas internatinėje mokykloje.
Atsakydama į klausimą, kaip jai pavyko susidoroti su sunkia užduotimi – nufotografuoti žmones su negalia, J.Bronte atsakė, kad buvo tikrai sunku.
„Neįgalumo atspindėjimas – labai sudėtingas klausimas, čia reikia atsižvelgti į etinius ir estetinius aspektus“.
Prieš įgyvendindama fotoprojektą, ji atliko neįgalumo pavaizdavimo tyrimą.
„Paaiškėjo, kad mūsų etinis vertinimas pasikeičia, kai sužinome, kada ir kodėl nuotrauka buvo padaryta.
Baltarusiškas projektas yra pagrįstas mano supratimu apie Černobylio katastrofos istoriją ir jos pasekmes, ir aš susitelkiu į jį, kada imu į rankas fotokamerą.
Žmonės, gyvenantys įstaigose, kurias aš aplankiau, yra nuostabūs, stiprūs ir gražūs. Savo projektu norėjau parodyti, kad žmonės su negalia gali mokytis, dirbti, megzti rimtus santykius ir įnešti savo indėlį į visuomenę. Mano nuomone, dauguma mano portretų – tai toks slogus džiaugsmas.
Darbas rengiant tokį subtilų projektą buvo sunkus, bet manau, kad jis yra būtinas, norint suprasti, kad ir tokie žmonės gyvena mūsų visuomenėje“, – sakė projekto autorė.
Paklausus, kokių pokyčių ji norėtų matyti tokiose internatinėse mokyklose, J.Bronte atsakė: „Norint, kad bent kažkas pasikeistų, turi pasikeisti baltarusių mentalitetas – žmonės turi būti informuoti apie nutylėtą Baltarusijos istoriją, jie turi suvokti, kas vyksta jų šalyje. Žmonės su negalia Baltarusijoje – uždrausta tema. Juos lengviau paslėpti ar „perduoti į valstybės rankas“, o ne pastebėti, priimti ir leisti gyventi visuomenėje.
Aš taip pat manau, kad visi europiečiai turi suvokti dabartines problemas – žmonių teisių pažeidimus, žemą sveikatos priežiūros lygį, skurdą, susijusius su pinigų ir žinių trūkumu.
Žmonėms patinka galvoti, kad tokie dalykai vyksta daugiausia trečiosiose pasaulio šalyse, o ne Europoje“.
Vienoje iš J.Bronte padarytų nuotraukų matyti ant sienos kabanti moters fotografija. Paklausus, ką tai reiškia, fotografė atsakė, kad tai yra sena nuotrauka su moterimi, kuri yra vieno iš internatinės mokyklos gyventojų mama.
„Nuotraukų su tėvais ten turi labai mažai žmonių, nes dažniausiai juos metė po gimimo. Į šią nuotrauką aš žiūriu dvejopai. Pirma, tai yra tarpinė metafora ir priminimas apie vis dar gyvą sovietinį mentalitetą. Antra, šie „nematomi žmonės“ taip ir gali likti nematomais – niekas jų neprisimena, ir galbūt vienintelis įrodymas, kad jie čia gyveno, bus viena nuotrauka“, – sako fotografė.
Parengė Leonas Grybauskas
