Vos patenkame į mažą kabinetą, mums, žurnalistėms iš Lietuvos, studentai kinai lietuviškai pradeda pasakoti, kodėl jiems patinka ar jie net myli mūsų šalį.
Studentai sau priskiria ir lietuvišką vardą, tad nereikėtų nusistebėti, jog klasėje kalba Ieva, Motiejus ar Jonas.
„Mes studijavome jau beveik dvejus metus, skaitėme tekstų ir iš „Lietuvos ryto“.
Jau dabar stengiamės vartoti lietuvių kalbą, kad ateityje prisidėtume prie Kinijos ir Lietuvos bendradarbiavimo“, – aiškino lietuvišką Jorio vardą pasirinkęs studentas.
Paklausus, kaip apsisprendė kinus Pekine mokyti lietuvių kalbos, du šiuos studentus lavinantys dėstytojai prabilo apie priimtą iššūkį – nė vienas jų tokio gyvenimo vingio nenumatė.
63-ejų J.Pribušauskaitė pasakoja, kad dažnai ir studentai kinai, nusprendę mokytis lietuvių kalbos, nieko apie ją nežino – pasirenka ją atsitiktinai.
O netikėtai Azijoje atsidūręs 30 metų M.Dumbrauskas teigė niekuomet negalvojęs, kad jam teks mokyti lietuvių kalbos kinus. Ir į dėstytoją jis visai nepanašus – greičiau į dar vieną studentą iš Europos.
Su dviem BISU dirbančiais lietuviais ir jų mokiniais kalbėjosi „Lietuvos rytas“.
Paliko komforto zoną
Vilniaus universiteto (VU) Lituanistinių studijų katedroje dirbant dėstytoja J.Pribušauskaitė sakė, kad lietuvių kalbos šios katedros darbuotojai moko Suomijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, JAV.
– Kaip atsidūrėte Kinijoje ir ar sunku buvo apsispręsti išvykti dirbti ten? Kaip į viską reagavo šeima?
– BISU esu jau trečia iš mūsų katedros.
Apsispręsti nebuvo sunku, gal netgi sau pačiai netikėtai supratau, kad pats laikas iššokti iš komforto zonos, kaip dabar mėgstama sakyti.
Žinoma, nustebinau savo artimuosius, bet kodėl ne? Tuo labiau kad ir jiems yra proga atvykti į svečius – kad ir su turistine viza, bet pamatyti šalį šiek tiek kitaip, ne tik turistų takais pavaikščioti.
Kinija yra visiškai kitokia, vykstant čia reikėtų palikti išankstines nuomones ir nuostatas namuose. Viskas čia yra kitaip, greičiau gali stebėtis, jeigu randi ką pažįstama.
Pirmosiomis savaitėmis nejauku buvo matyti tiek daug uniformuotų pareigūnų, taip dažnai rodyti visiems savo pasą, kasdien eiti pro veido atpažinimo įrenginius ir leistis atpažįstamai.
– Gal prisimenate pirmąją pamoką Kinijoje? Koks buvo jausmas?
– O taip, prisimenu, nes buvo mano gimtadienis, o studentai per pertrauką pasveikino – ir kartu suvalgėme didžiulį tortą.
Buvo labai gera proga susipažinti kiek kitaip, ne tik per nuotolį tyrinėjant vieniems kitus.
Dirbu su bakalaurą studijuojančiais antrakursiais. Iki man atvažiuojant jie jau metus buvo mokęsi lietuvių kalbos.
Todėl ir pradėjome kalbėti tiktai lietuviškai, nors, žinoma, retkarčiais pasitelkiame ir anglų kalbą – kartais taupydami laiką.
Mes mokomės, pavyzdžiui, kaip lietuviškai ko nors paprašyti, kaip atsakyti, kai paprašo, kaip patvirtinti, kaip paneigti, todėl kartojame modelius ir patys kuriame dialogus pagal pavyzdžius. Skaitome tekstus, kartais žiūrime filmus ir kalbame apie juos – kad ir labai paprastais žodžiais, bet lietuviškai pasakome savo nuomonę.
Sieja savo gyvenimą
– Ar BISU studentai, su kuriais susitikome Pekine, patys pasirinko lietuvių kalbą, ar ji jiems buvo parinkta pagal rezultatus?
– Studentai yra studentai, vieniems geriau sekasi, kitiems sunkiau. Mūsų studentams gera paskata mokytis – galimybė metus studijuoti Lietuvoje.
O šiaip manau, kad apie lietuvių kalbą absoliuti dauguma apskritai pirmąkart išgirdo per priėmimą. Čia į universitetus priimami pagal brandos egzaminų rezultatus. Kai jau pasirenki universitetą iš tų, į kuriuos gali pretenduoti pagal rezultatus, tada renkiesi iš programų sąrašo.
Pavyzdžiui, vienas sakė, jog lietuvių kalbą pasirinko todėl, kad ji sąraše buvo aukščiau už kitas, kurias galėjo rinktis.
Lietuvių kalba jiems tikrai labai sunki, nes yra visai kitokia.
Sunkiausia paprastai būna tai, ko tuo metu mokomės: tai galūnės, laiko raiškos niuansai, vakar išgirdau – kad veiksmažodžių priešdėliai.
– Ar studentai įsivaizduoja, ką jie galės nuveikti su lietuvių kalba savo gyvenime?
– Vis kartoju studentams, kad protingi visada pasinaudoja proga. Jei išmoksi kalbą, ji atvers tau naują perspektyvą, kartais tokią, apie kokią net svajojęs nebuvai.
Sunku pasakyti, ką jie veiks su lietuvių kalba. Kai kurie turi planų bandyti tęsti magistro studijas Lietuvoje. Kai kurie jau rimtai galvoja apie vertėjo darbą – pavyzdžiui, vienas studentas savanoriauja, tai būna siunčiamas ten, kur lankosi kokios lietuvių delegacijos.
Jis džiaugėsi, kad padės Pekine gastroliuojantiems OKT aktoriams, ir spirgėjo iš laimės, kad galbūt susitiks patį Oskarą Koršunovą.
Studentų svajonių nepaiso
Kitas dėstytojas M.Dumbrauskas pirmąsias dienas Kinijoje prisimena kaip skonių, vaizdų ir kvapų sprogimą.
– Kaip atsidūrėte Pekine ir ką veikėte iki tol?
– Ko tik neveikiau: po pirmųjų – anglų filologijos – studijų nemaniau, kad kada nors teks dėstyti lietuvių kalbą. Išvažiavau į darbo-kelioninį kruizinį turą. Po poros metų grįžau ir blaškiausi po paslaugų centrus. Kažko trūko.
Europa atrodė jau ganėtinai maža, dirbti už Atlanto nesinorėjo, o Rytų kultūra ir nauja aplinka traukė vis stipriau. Tai padėjo man apsispręsti atvykti čia. Gyvenu Kinijoje jau dvejus su puse metų.
Darbą susiradau kaip ir visi – per draugus ir atsitiktinumus.
Dvi artimos draugės dalijosi informacija, kad viena žino, kad vienas žmogus nori išvažiuoti į Kiniją, o kita tokio ieško, todėl man pasiūlė.
Mažai tokių avantiūristų, o aš ir sutikau. Kinijoje darbo apstu, sunkiau įvažiuoti ir legaliai įsidarbinti. Bet viskas įmanoma.
– Ar lietuvių kalbos dėstytojo darbas sudėtingas? Ar jūsų studentai motyvuoti?
– Universitete yra dvi programos: „guanpei“ ir bakalauro studijų.
Į „guanpei“ stoja dar mokykloje besimokantys mokiniai, o į bakalaurą jau absolventai. Čia kartais slypi jų motyvacijos paslaptys.
Studentai dažnai turi daugiau paskatų ir daugiau laisvės. Tačiau stipendijos studijuoti Lietuvoje ne visiems užtikrintos.
O mokyklinukai beveik neturi laisvo laiko. Tvarkaraštis sudarytas nuo 8 rval. yto iki 8 vakaro.
Be lietuvių, jie turi studijuoti aibę kitų dalykų. Nuo anglų kalbos iki marksizmo.
Į Pekino universitetus patenka tiktai geriausi absolventai. Todėl viskas priklauso nuo absolvento „gaokao“ – brandos egzaminų rezultatų. Dažnai gyvenimą lemia tas vienas rezultatas.
Geresni studentai gali pasirinkti norimą dalyką, bet jei per daug žmonių nori stoti į vieną vietą, gali tekti studijuoti neaišku ką.
Nori studijuoti sociologiją? Ne, studijuosi lietuvių.
Tai bendras universitetų bruožas Kinijoje. Jiems svarbu užpildyti sąrašą, nelabai klausiant, ar studentas nori studijuoti tai, ar ne. Perstoti galimybės nėra.
– Ką turėtų žinoti žmogus, kuris atvyksta į Kiniją pirmą kartą?
– Jis pamatys kitą pasaulį, kitokius žmones ir aplinką, kurioje sunku susikalbėti angliškai. Čia nėra feisbuko, instagramo ir kitų vakarietiškų socialinių tinklų.
Jeigu sunku gyventi be jų, yra draudimus laužantys virtualūs privatūs tinklai.
Kas bus pažįstama? Asmenukes darantys žmonės kiekviename kampe, netgi dažniau nei visame pasaulyje. Įvaizdis ir graži išvaizda čia atlieka labai didelį vaidmenį.
Laukia daugybė garsų, skonių ir kvapų. Malonių ir nemalonių. Reikės daug stumdytis, žmonės kartais nekreips dėmesio į jūsų asmeninę erdvę, bandys kalbinti. Bandys ir apgaule išvilioti jūsų pinigus.
Bet čia gyvena nuoširdūs, darbingi ir smalsūs žmonės.
Odė mėlynakei Stasei
Studentai, besimokantys lietuvių kalbos, žurnalistus iš Lietuvos pasitiko muzikos grupės „Poliarizuoti stiklai“ daina „Mėlynakė Stasė“. Niekada gyvenime nemaniau, kad šią dainą išgirsiu iš studentų Kinijoje lūpų.
„Mūsų studijose mes ne tik mokomės lietuvių kalbos, bet ir susipažįstame su Lietuvos istorija – nuo senovės iki šiandienos.
Mes taip pat mokomės apie Lietuvos politiką, susipažįstame su Lietuvos kultūra“, – kalbėjo Joris, konkrečiai jis įvardijo legendinę Lietuvos muzikos grupę „Foje“.
Studentai gyrėsi, kad lietuvių kalbos mokosi ne tiktai klasėse, bet ir prieš paskaitas, valgykloje arba bet kuriuo laisvu metu. Žiūri lietuviškus filmus, spektaklius, žaidžia žaidimus.
„Mes jau žiūrėjome „Tarp pilkų debesų“, „Laiškai Sofijai“ ir „Riešutų duona“, – filmų pavadinimus bėrė Joris.
Studentai, remdamiesi lietuviškomis pasakomis, kuria ir filmukus. Jie dalyvauja vietos bendruomenės renginiuose, minėjo ir Lietuvos šimtmetį, švenčia tiek Užgavėnes, tiek Kalėdas.
Kitais metais studentai pirmą kartą apsilankys Lietuvoje – metus studijuos lietuvių kalbą Vilniaus universitete.
„Šiandien daugiau garsių Lietuvos žmonių gali atvažiuoti į Kiniją, mes galime pamatyti juos savo akimis, klausytis jų kalbos. Aš turiu nuotraukas su visais, – gyrėsi lietuvių kalbos besimokantis Joris. – Nors mes dar nebuvome Lietuvoje, bet jau labai mylime ją.“
Lietuvių kalbos mokytojai studentus supažindino ir su lietuviška virtuve – pagamino jiems šaltibarščių. Tačiau šio patiekalo jie nesuprato ir stebėjosi, kai ir žurnalistės iš Lietuvos pasakė, kad tai mėgstamiausias jų valgis.
„Lietuvos ir Kinijos maistas labai skirtingas, ne visiems studentams jis patinka. Nors labai gražus“, – situaciją dėl rožinės sriubos bandė užglaistyti Joris.
Ievos vardu prisistatanti studentė sakė, kad, jos manymu, iš to, kiek žino, mūsų šalis yra labai romantiška.
Urtė sakė, kad nors lietuvių kalba yra daug sunkesnė nei anglų, ji kur kas įdomesnė.
„Kuo daugiau mes sužinome apie Lietuvą, tuo labiau mylime Lietuvą. Kinijoje galima sakyti, kad mes esame pirmoji studentų grupė, kuri studijuoja šią kalbą.
Yra daug sunkumų, daug iššūkių“, – sakė mergina.
Paprašyti pasakyti, kodėl mokosi būtent šią kalbą, studentai prabilo apie Lietuvos grožį.
„Žinome, kad ten yra labai graži gamta, daug gintarų, labai ypatingos tradicijos“, – argumentus aiškino studentai.
O koks gražiausias lietuviškas žodis?
„Aš manau, kad „lietus“ ir „Lietuva“ yra labai panašūs žodžiai ir man yra labai gražu.
Man labai patinka lietingi orai“, – sakė Miglė.
Viena studentė sakė, kad mėgstamiausias jos žodis yra „puiku“, nes gerai pasirodžius pamokoje būtent šį žodį pasako mokytoja ir būna labai smagu.
Studentui Mykolui gražiausias žodis yra „Baltija“.
„Nes Baltijos jūra yra Lietuvos istorijos pradžia.
Labai seniai prie šios jūros apsigyveno lietuviai“, – sakė Motiejus ir demonstruodamas Lietuvos istorijos žinias vėliau priminė, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija kadaise driekėsi iki Juodosios jūros.
