Didžiausiuose pasaulio miestuose vis mažiau vietos lieka šeimoms su vaikais.
Čia jiems nepritaikyti būstai, kurie neretai būna vieno kambario, o jų kaina viršija šeimos galimybes.
Todėl tokiuose megapoliuose kaip Niujorkas ar San Fransiskas vis dažniau apsigyvena jauni, į darbus pasinėrę ir šeimų neturintys žmonės.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nėra problema, ilgalaikės pasekmės gali būti skaudžios ne tik miestams, bet ir ištisoms valstybėms.
Teko išsikraustyti kitur
„Niekada nebuvau žmogus, kuris nori gyventi užmiestyje. Maniau, kad visą gyvenimą praleisiu mieste“, – tikino Masačusetso valstijoje užmiestyje gyvenanti 42 metų Jennifer Weedon Palazzo.
15 metų ji su savo vyru Evanu gyveno nuomojamame bute Niujorke. Ten spėjo susilaukti sūnaus – dabar jam jau devyneri. Šeima glaudėsi vieno kambario bute ir nenorėjo palikti prestižinio Manhatano rajono.
J.Weedon Palazzo dirbo aktore ir batų modeliu, todėl didžiausios karjeros galimybės jos laukė didmiestyje.
Tačiau po kurio laiko sudaryta būsto nuomos sutartis baigėsi. Šeima nutarė išsikraustyti, ir ne tik dėl to, kad nuomos kaina jiems pakilo tris kartus.
Sutuoktiniams tapo pernelyg brangu išlaikyti ir vietą automobiliui, kuris jiems buvo būtinas vežant vaiką į darželį ar kur nors kitur.
Be to, šeima nutarė susilaukti antro vaiko, tad keturių asmenų šeimai gyventi vieno kambario bute būtų buvę neįmanoma. Sutuoktiniai nusprendė išsikraustyti iš miesto.
J.Weedon Palazzo atsitraukė nuo aktorystės ir ėmėsi darbo, mažiau ją pririšančio prie didmiesčio, – vaizdo įrašų montavimo. Jos vyras Evanas yra muzikantas, todėl jam vis tiek tekdavo keliauti, nesvarbu, ar iš miesto, ar iš kaimo.
J.Weedon Palazzo sako buvusi nustebinta to, kaip jai patiko gyventi užmiestyje. Gyventi atokiau nuo miesto šurmulio patiko ir vaikams – jie gali lakstyti nuosavame kieme, karstytis po medžius.
Tokių šeimų kaip J.Weedon Palazzo yra daugiau, nes didieji Vakarų miestai vis mažiau yra pritaikyti šeimoms su vaikais.
Labiau pritaikyti bevaikiams
Didieji įvairių šalių miestai pritraukia vis daugiau gerai uždirbančių, itin daug laiko savo karjerai skiriančių žmonių, kurie neturi laiko ar noro kurti šeimą.
Jungtinių Valstijų gyventojų surašymo analizė rodo, kad Amerikos didmiesčiuose dažniausiai gyvena baltaodžiai, pasiturintys, aukštąjį išsilavinimą įgiję, bevaikiai žmonės.
Statistika rodo, kad San Fransiske tiktai 13 proc. gyventojų sudaro vaikai, šalies vidurkis – 23 proc. Nuo 1970 m. šis skaičius sumažėjo perpus.
Yra ne viena priežastis, kodėl vaikų skaičius miestuose nuolat mažėja ne tiktai Amerikoje, bet ir kitose pasaulio valstybėse. Viena jų – dalyje šalių žmonės apskritai susilaukia mažiau vaikų.
Kolorado valstijos universiteto miesto planavimo tyrėjas Michaelas Semanas atkreipia dėmesį į kitas priežastis – į šalį atvykstantys imigrantai dažniausiai apsigyvena priemiesčiuose, o tiek jie, tiek ir amerikiečių šeimos atokiau nuo miesto centro nori gyventi todėl, kad ten geresnės mokyklos, didesni namai ir lankstesnės darbo sąlygos.
Tačiau svarbiausia priežastimi tampa būsto įperkamumas.
Amsterdamo universiteto miesto geografijos ir šeimų tyrinėtoja Lia Karsten tikino, jog šeimos vis dažniau išvyksta iš miestų ne dėl to, kad nori didesnio namo, – jos paprasčiausiai neišgali turėti būsto mieste.
Miestui kainuoja daugiau
Ne tik šeimoms brangu gyventi didmiesčiuose. Kai kurių miestų valdžia skaičiuoja, kad didesnę ekonominę naudą duoda ne šeimos, o vaikų neturintys gyventojai. Esą vaikai nemoka mokesčių, o mokyklų ir kitos jiems reikalingos infrastruktūros išlaikymas vietos valdžiai gali brangiai kainuoti.
Jungtinėse Valstijose jau dabar uždaroma nemažai mokyklų būtent miestuose. Pavyzdžiui, Filadelfijoje viena mokyklų buvo paversta populiariu restoranu.
Suomijoje miestai uždaro vaikų žaidimų aikšteles, nes nenori investuoti į jų atnaujinimą, kad jos atitiktų naujausius saugumo standartus.
Prieinamų būstų dydis miestuose – taip pat viena priežasčių, vejančių šeimas į užmiesčius. Didžiuosiuose JAV miestuose maždaug 5 proc. nuomojamų būstų yra bent jau trijų kambarių.
Bet tokiame mieste kaip Los Andželas vidutines pajamas gaunanti šeima neišgali išsinuomoti kelių kambarių buto.
Net ir tokiuose šeimoms palankesniuose miestuose kaip Amsterdamas didesni būstai dažnai paverčiami vieno kambario butais ir nuomojami šeimos nesukūrusiems žmonėms. Būsto savininkai taip gali daugiau užsidirbti.
Amsterdamas bando spręsti būsto trūkumą statydamas daugiaaukščius gyvenamuosius namus. Bet L.Karsten tikino, kad tokie pastatai nėra gerai pritaikyti šeimoms.
Jos tyrimai rodo, kad net Honkonge, kur šeimoms įprasta gyventi dangoraižiuose, jos skundžiasi tokiais būstais. Esą juose prasta garso izoliacija, kiemuose itin mažai vietos.
„Labai paprasta pastatyti ar suteikti būstą šeimos nesukūrusiam žmogui. Jis prisitaiko prie bet kokių sąlygų. Kur kas daugiau iššūkių kyla siekiant pritaikyti gyvenamąją vietą vaikams“, – tikino L.Karsten.
Tiesa, kai kurie pasaulio miestai bando šią problemą spręsti. Vankuveris reikalauja, kad naujai statomuose namuose bent dalis butų būtų kelių kambarių.
Roterdamas taip pat stengiasi sukurti geresnes sąlygas mieste šeimoms. Tačiau tokia praktika nėra plačiai paplitusi.
Ilgalaikės pasekmės
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šeimų išvykimas iš miestų nėra jokia tragedija – juk į jų vietas atvyksta nesusituokę jauni verslūs žmonės. Tačiau amerikiečiai nuolatos kalba apie vienodas sąlygas ir galimybes.
Vis dėlto jos sunkiai įsivaizduojamos, kai San Fransiske ar Manhatane būstai kainuoja šešis kartus daugiau nei šalies vidurkis.
Plataus masto ekonomikos augimas bus tik sudėtingesnis laikas, kai viskas sukaupta kelių didžiųjų miestų rankose.
Vaikų neturėjimo ekonominės pasekmės gali būti dar skaudesnės. Pavyzdžiui, atsižvelgusios į pragyvenimo kainas dalis šeimų gali atsisakyti susilaukti tiek atžalų, kiek norėtų.
Tai reiškia, kad Amerikos ir kitų šalių miestai ne tik veja iš savo teritorijos vaikus, bet ir ragina jų nesusilaukti iš viso.
2018 metais gimstamumas JAV nukrito iki visų laikų žemiausios ribos. Jei ne emigracija, šioje šalyje pirmą kartą nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų būtų sumažėję gyventojų.
Gyventojų skaičiaus mažėjimas sukuria ekonominių problemų – tai susiję su mažesniu dinamiškumu, produktyvumu, tai gali baigtis fiskaline katastrofa.
Darbininkų klasės erozija gali kelti grėsmę visai liberaliai visuomenei, kuri paremta mokesčių mokėjimo teikiama gerove – pagyvenusių žmonių, sergančiųjų apsauga.
Sumažėjęs gimstamumas kelia ir dar daugiau problemų. Valstybės, siekdamos išvengti gyventojų skaičiaus mažėjimo, yra priverstos pritraukti daugiau dirbančių imigrantų. Bet tai laikui bėgant gali sukelti trintį visuomenėje. Tai puiki terpė skleistis populistinėms kraštutinėms politinėms pažiūroms, raginančioms „apsistatyti sienomis“.
Parengta pagal „The Atlantic“, BBC.
