Aukščiausius kalnus užkariavęs alpinistas – apie mirties alsavimą, baimę ir A. Merkel

Italo alpinisto Reinholdo Messnerio gyvenimo istorija paženklinta pakilimų, nuopuolių, nuolatinių adrenalino paieškų ir patirties, sukauptos atsidūrus ties galimybių riba. Neseniai 75-metį paminėjęs vyras neketina sustoti.

R.Messneris ne kartą buvo įkopęs į Džomolungmą, bet dabar baisisi ant šio kalno besiveržiančiomis miniomis žmonių. <br>AFP/„Scanpix“ nuotr.
R.Messneris ne kartą buvo įkopęs į Džomolungmą, bet dabar baisisi ant šio kalno besiveržiančiomis miniomis žmonių. <br>AFP/„Scanpix“ nuotr.
 Įspūdingas viršukalnes užkariavęs italų alpinistas R.Messneris piktinasi alpinizmo komercija.<br>„Imago“/„Scanpix“ nuotr.
 Įspūdingas viršukalnes užkariavęs italų alpinistas R.Messneris piktinasi alpinizmo komercija.<br>„Imago“/„Scanpix“ nuotr.
R.Messneris išleido ne vieną knygą apie savo įspūdingas ir drąsias keliones.<br>„Imago“/„Scanpix“ nuotr.
R.Messneris išleido ne vieną knygą apie savo įspūdingas ir drąsias keliones.<br>„Imago“/„Scanpix“ nuotr.
R.Messneris vadina A.Merkel viena kukliausių jo gyvenime sutiktų politikių.
R.Messneris vadina A.Merkel viena kukliausių jo gyvenime sutiktų politikių.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Oct 28, 2019, 6:19 AM

Pirmasis žmogus, kuris įkopė į visas keturiolika aukštesnių nei 8000 m pasaulio viršūnių. Du kartus pasiekė devintąją pagal aukštį pasaulio viršukalnę Nanga Parbatą (Himalajai). Iš ten 1970 metais negrįžo jo brolis Guntheris Messneris. Jo kūnas buvo rastas po 35 metų.

R.Messneris su vokiečiu Arvedu Fuchsu slidėmis, be jokių transporto priemonių, peršliuožė Antarktidą.

Paskui tai pakartojo Grenlandijoje, pasiekė Šiaurės ašigalį. Alpinistas įgyvendino ir savo svajonę – pėsčiomis įveikė Gobio dykumą (2000 km).

Alpinistas prarado septynis kojų pirštus, trys rankų pirštai be galiukų.

Tačiau ironiška, kad viena baisiausių dramų nutiko ne kalnuose, o namuose, Pietų Tirolyje. Po vakarienės su garsiuoju Vokietijos televizijos laidų vedėju Guntheriu Jauchu ir jo žmona R.Messneris negalėjo patekti į savo namus – nerado rakto įprastoje vietoje.

Namo šeimininkas nusprendė į būstą patekti per mūrinę sieną. Buvo naktis, lijo, ir R.Messneris nematė, kur šoko.

Drąsaus šuolio rezultatas – sutrupintas kulnakaulis. Alpinistui tai reiškė katastrofą.

Pagelbėjo medikas, visiškai jaunas gydytojas.

Pažįsta daugybę politikų

Penkerius metus nuo 1999-ųjų legendinis alpinistas atstovavo Italijos žaliesiems Europos Parlamente.

R.Messneris pažįsta daug politikų. Bet, anot jo, nepažįsta kuklesnio politiko negu Angela Merkel. Italų alpinistą su Vokietijos kanclere sieja ypatinga – vaikščiojimo po kalnus – draugystė.

Su A.Merkel jis susipažino per vakarienę, kai ji dar nebuvo Vokietijos kanclerė. Jos sutuoktinis Joachimas Saueris paklausė alpinisto, ar jis galėtų duoti patarimą dėl jų atostogų Dolomitinėse Alpėse. Ir tai tapo jų pirma bendra išvyka.

„Ji – daug atkaklesnė ir ištvermingesnė, nei dauguma mano“, – mano įžymusis alpinistas.

O kokių žmonių kategorijai priskiria save?

„Esu veikiau baikštus, atsargus, turintis savo filosofiją baimės požiūriu. Šis jausmas tarsi nusako žmogaus galimybių ribas – iki čia ir ne toliau. Kadangi turiu šį jausmą, man reikia ir drąsos. Tik kai abu šie jausmai išlaiko pusiausvyrą, galiu leistis į nuotykius“, – sako R.Messneris.

Jį labiausiai traukia tie kalnai, į kuriuos dar neįkopė.

Tokia liko, pavyzdžiui, Mačapučarės (Machapuchare) viršukalnė Himalajuose.

Ėmė kopti dar vaikystėje

Pirmą kartą į kalną R.Messneris kopė 1949-aisiais su tėvais ir vyresniuoju broliu.

Tuomet jis, penkerių metų berniukas, įveikė daugiau negu 1000 metrų aukštį.

Po 29 metų R.Messneris su austru Peteriu Habeleriu buvo pirmieji, įkopę į Džomolungmą (Everestą) be deguonies tiekimo įtaisų. Koks dabar jausmas apima žvelgiant į šį kalną?

„Taip dažnai ten buvau, jog dabar galiu prisipažinti, kad tas kalnas manęs nebevilioja.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad nesidomiu, kas vyksta ten, viršuje“, – tvirtina R.Messneris.

Ruošdamasis ekspedicijai į Džomolungmą be deguonies tiekimo įtaiso, iš pradžių be jo alpinistas sėdėjo lėktuve, o jis skraidė virš viršukalnės.

R.Messneris negali atsakyti, kiek ilgai truko tas skrydis. Tačiau svarbiausia buvo gauti atsakymą: ar be papildomo deguonies jis praras sąmonę, ar ne.

Kopdamas į Džomolungmą alpinistas 7800 metrų aukštyje patyrė lengvą krizę – pradėjo svaigti galva. To nebeliko viršukalnėje. Ir ją R.Messneris galėjo ramiai fotografuoti.

Vis dėlto R.Messneris neslepia, kad paskutinius 100 metrų įveikė keturiomis.

Sniegas buvo toks gilus, kad eidamas keturpėsčias galėjo lengviau jausti kalną.

Nepatinka masinė šventė

Dabar Džomolungma, į kurią kopiama daugiau negu 8 tūkstančius kartų per metus, tapo dažniausiai įveikiamu 8 tūkstančių metrų aukščio kalnu. Tai tapo masine švente.

„Džomolungma – visokių žmogiškosios tuštybės apraiškų nykimo vieta. Deja, šį rekordą dabar galima nusipirkti.

Ir tai, vaizdingai sakant, susikūrusios Džomolungmos industrijos pasekmė. Kai žmonės patys rengdavo ekspedicijas, į ją kas dešimt metų įkopdavo penki žmonės“, – teigia R.Messneris.

Pavasarį pasaulio žiniasklaidą apkeliavo siaubingi vaizdai. Prie Džomolungmos stovėjo turistų eilės, vienas britas net mirė.

Italų alpinizmo legendos nuomone, masinis veržimasis prie Džomolungmos kelia naujų pavojų.

Jei nebegalima toliau eiti, nes prieš kopiantį žengia vienas žmogus ar ištisa kolona, tuomet anksčiau ar vėliau baigiasi deguonis.

Kopiantysis gali sušalti ten, Džomolungmos viršuje, nes ėjimas į tikslinę vietą trunka per ilgai.

Ar po masinio antplūdžio šis kalnas nelieka nuklotas šiukšlėmis?

„To nepasakyčiau. Pasibaigus sezonui tvarką daro šerpai, surenka palapines ir ardo maršrutus. Apsimoka turėti ir deguonies įtaisų verslą.

Prie Džomolungmos triūsia 150–200 šerpų, kurie ten atlieka infrastruktūros darbuotojų funkcijas“, – sako alpinistas.

Draugystė mezgasi gamtoje

Ar ekstremalių nuotykių ieškotojas turi draugų? Pusšimtį, sako alpinistas. O paklaustas, kuo draugystė skiriasi nuo kopiant į kalnus lynu sujungtos draugijos, atsako: „Pastaroji – tikslinga bendrystė, ji tampa dar stipresnė, jeigu prisideda ir draugystė.“

R.Messnerio nuomone, alpinistai labiau panašūs ne į šeimą, o į sektą, turinčią skirtingas atšakas. Jis išskiria pavienius po uolas laipiojančius ir 8000 m aukščio kalnus įveikiančius alpinistus. Bet pagrindinėje stovykloje visi jaučiasi tokie patys – kolegos.

Alpinistas prisipažįsta turintis tokių charakterio savybių, kurios jam pačiam nepatinka.

„Aš visada skubu, o tai ne visada būtina, ypač tokio amžiaus kaip mano. Esu nekantrus“, – prisipažįsta legenda.

Pirmoji žmona Uschi Demeter yra sakiusi: „Nepažįstu kito žmogaus, kuris nori būti labai mylimas, bet tiek mažai dėl to gali padaryti.“

Žiniasklaidoje neretai praslysta mintis, kad alpinistų draugystė baigiasi Himalajuose. Ten galioja nuostata: kiekvienas už save.

„Moralė – tiktai žmonių pasipūtimas prieš gamtą, nes gamtoje ir mūsų prigimtyje vis tiek viskas įtvirtinta.

Mes laikomės Dešimties Dievo įsakymų. Tai galioja ir ekstremalioms situacijoms. Kiek įmanoma ilgiau reikia stengtis išsaugoti kito gyvybę, bet ir mūsų altruistinis savisaugos instinktas turi egoistinį atspalvį. Tai glūdi mūsų genuose, – sako R.Messneris. – Todėl niekas negali man įsakyti, kad jei partneris – kaip nutiko per 1934 metų ekspediciją į Nanga Parbatą – miršta, kitas turi būti šalia ir laukti savosios mirties.

Tokia elgsena nebūdinga mūsų prigimčiai. Iš kalnų visi visuomet stengiasi sugrįžti.“

Valgo, ką tik užsimano

Legendinis alpinistas nesilaiko dietos – valgo ir geria, ką nori ir kas jam malonu.

Paskutinę naktį iki ekspedicijos į kalnus R.Messneris gali praleisti gražiame penkių žvaigždučių viešbutyje, skaniai pavalgyti ir mėgautis buteliu gero vyno.

Alpinisto gyvenime būta ir itin pasibjaurėtino maisto.

Nemaloniausi R.Messneriui buvo kartūs avių taukai Mongolijoje. Viename interviu prisiminęs avių taukų kvapą alpinistas net nusipurtė: „Neįsivaizduojate, kaip jie dvokia. Siaubingai.“

Legendinis alpinistas tris dienas yra buvęs be maisto – tarp ledo ir sniego.

Visai vienas kopdamas į aukštesnį nei 8000 metrų kalną Nanga Parbatą be maisto išbuvo šešias dienas.

Ar kai būdavo labai išsekęs, dar likdavo jėgų verkti? „Ne. Mirtis šiame pasaulyje įvyksta gana natūraliai: miršti, nes su tuo susitaikai. Ko gero, tai paprasčiau, negu eiti toliau.

Dėl išsekimo porą kartų esu praradęs sąmonę. Tačiau paskui vėl savaime įsijungė vidaus variklis, įkyriai burzgė ir nedavė ramybės: „Toliau, toliau, toliau!“ – prisimena keliautojas.

Pasiekęs viršukalnę R.Messneris neturi jokio ritualo. Anksčiau pasiimdavo akmenį įkopęs į aukštesnę negu 8000 metrų pasaulio viršūnę.

Pirmą kirtiklį, kuris būtinas alpinistui kopiant į kalnus, R.Messneris gavo iš tėvo.

„Prisipažinsiu – nelabai saugojau įrangą per pirmuosius 30 alpinizmo metų. Kai kuriuos daiktus, laikrodį ir ledo kirtiklį, kurį turėjau Džomolungmoje, atidaviau labdarai.

Anuomet negalėjau net numanyti, kad kada nors įsteigsiu Kalnų muziejų“, – sako R.Messneris.

Parengta pagal „Focus“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.