Paskutinis svarbus pranešimas, kurį per savo ilgametę karjerą atliko skardžiabalsis Bendruomenių Rūmų pirmininkas Johnas Bercow, buvo itin lakoniškas: „Dešinėje – 438 balsai „už“. Kairėje – 20 balsų „prieš“. Taigi laimėjo „už“!“
Tokį balsavimo rezultatą vėlų antradienio vakarą Vestminsteryje paskelbė J.Bercow, po 10 metų pirmininkavimo pasitraukiantis į politinę pensiją.
Lemiamo balsavimo dėl pirmalaikių Parlamento rinkimų gruodžio 12-ąją baigtis niekam nekėlė abejonių.
Nes visų keturių stambiausių politinių partijų lyderiai – konservatorius B.Johnsonas, leiboristas Jeremy Corbynas, liberalė demokratė Jo Swinson ir Nicola Sturgeon iš Škotijos nacionalinės partijos – šią savaitę pagaliau sutarė, kad „Brexit“ sukeltas politinis paralyžius Jungtinėje Karalystėje niekaip kitaip negali būti nutrauktas.
Trys opozicinės partijos žalią šviesą pirmalaikiams rinkimams uždegė tiktai po to, kai premjeras B.Johnsonas ir 27 Europos Sąjungos valstybių vadovai oficialiai patvirtino, kad „Brexit“ atidėtas bent iki kitų metų sausio 31 dienos.
Tokios garantijos opozicionieriai laukė ne be pagrindo. Mat nuo pat praėjusios vasaros valdančiosios Konservatorių partijos lyderis ir šalies premjeras B.Johnsonas iki užkimimo šimtus kartų viešai žadėjo britams: „Brexit“ tikrai įvyks spalio 31-ąją. Arba atliksiu šį darbą, arba mirsiu.“
Rugsėjo pradžioje britų premjeras net sukonkretino, kur būtent jis sulauksiąs savo ankstyvos baigties: „Aš jau geriau mirsiu pakelės griovyje, bet nesutiksiu su tuo, kad „Brexit“ būtų atidėtas.“
Spalio 31-oji atėjo, bet 55 metų B.Johnsonas gulti po velėna tikrai nesiruošia.
Šnekos duoda vaisių
Socialiniuose tinkluose daugiau kaip milijonas britų pusiau juokais, pusiau rimtai priminė politikui jo paties pažadą.
Bet puikus oratorius (savo gerbėjams) arba ciniškas demagogas (savo priešininkams) B.Johnsonas dabar pakeitė giesmę: dėl neįvykdyto pažado jis kaltina ne save, o „prieš žmonių valią veikiantį“ ir pagalius „Brexit“ į ratus vis kaišiojantį šalies Parlamentą.
Opozicinių partijų parlamentarus priskyręs savotiškai „žmonių priešų“ kategorijai, torių premjeras save įvardija kaip „paprasto rinkėjo interesų gynėją“. Ši taktika kol kas duoda vaisių: visuomenės apklausos rodo, kad B.Johnsono asmeninis populiarumas net dvigubai pranoksta artimiausio konkurento kairuolio leiboristo J.Corbyno reitingus.
Valdančioji centro-dešinės torių partija taip pat daugiau negu dešimčia punktų lenkia su socializmu flirtuojančius leiboristus.
„Mums nelieka jokio kito pasirinkimo, kaip tik kreiptis į šalies gyventojus, kad jie mus visus išlaisvintų iš šios aklavietės.
Mes visi privalome nuolankiai atsiduoti rinkėjų sprendimui. Mes išsakysime rinkėjams savo idėjas ir, svarbiausia, leisime naujam, atgaivintam Parlamentui, turinčiam naujus įgaliojimus, įvykdyti žmonių valią ir pasiekti „Brexit“, – žada B.Johnsonas.
Tad beveik 40 mln. britų rinkėjų prieš pat Kalėdas teks vėl pėdinti prie balsavimo urnų.
Politinio drebulio krečiamoje Jungtinėje Karalystėje tai jau ketvirtas kartas per beveik 5 metus, kai elektoratas kviečiamas išsakyti savo nuomonę: 2016-aisiais vyko istorinis „Brexit“ referendumas, o 2015, 2017 ir 2019 m. – rinkimai į 650 vietų turinčius žemuosius Parlamento rūmus.
Siūlo naują referendumą
Iki „Brexit“ krizės britų rinkėjai buvo pripratę savo parlamentarus rinkti penkerių metų kadencijai. Bet tokie stabilūs laikai – jau praeitis. Skyrybų tarp Londono ir Briuselio prieštaravimų draskomi Bendruomenių Rūmai jau dukart suknežo nepradirbę nė dvejų metų.
„Kad ir kaip būtų apmaudu, šie naujieji rinkimai vargu ar išspręs fundamentalias mūsų problemas, tiesiogiai susijusias su „Brexit“ procesu.
Rinkimai neabejotinai yra demokratinis įvykis, ir aš juose vėl dalyvausiu kaip kandidatas į Parlamentą.
Bet rengti rinkimus dabar, šį gruodį, yra klaida. Premjeras kiek ciniškai naudojasi susidariusia situacija. Jis vadovaujasi strategija, kuri labai rizikinga.
Ta rizika yra susijusi ne tik su jo asmeninėmis ambicijomis ir noru gauti parlamentinę daugumą. Aš matau ilgalaikes grėsmes šios šalies stabilumui, jos konstitucinei santvarkai“, – „Lietuvos rytui“ teigė Dominicas Grieve’as, ilgametis konservatorių parlamentaras, žinomas teisininkas ir buvęs šalies generalinis prokuroras.
Nuo 1997-ųjų penkias kadencijas Parlamente dirbantis D.Grieve’as antradienį buvo vienas iš vos 20 sukilėlių, kurie atvirai balsavo prieš naujus rinkimus. Jo manymu, „Brexit“ dilemos sprendimas yra vienas. Tai – ne rinkimai, o naujas referendumas.
Įvairios partijos – ne tik konservatoriai, bet ir liberalai demokratai ir Škotijos nacionalinė partija – dabar pradėjo skaičiuoti, kiek papildomų vietų jie galės laimėti.
„Aš juos paraginčiau ne žavėtis laikinomis pergalėmis, o pažvelgti į ilgalaikę perspektyvą. Jei tikrai norime išspręsti „Brexit“ krizę, būtų buvę geriau palaukti su rinkimais ir ieškoti kitų galimų variantų.
Mano galva, geriausias buvo toks: šiam Parlamentui ratifikuoti B.Johnsono su ES išsiderėtą sutartį, bet su viena esmine sąlyga – surengti naują referendumą, – teigė D.Grieve’as. – Reikėtų paklausti žmonių: „Ar pritariate tokiam „Brexit“ variantui?“
Aš net manau, kad žmonėms galėjo būti pateikti trys galimi variantai: išstoti iš ES su B.Johnsono sutartimi, pasitraukti be jokios sutarties arba likti visateisiais ES nariais.“
Pasak parlamentaro, rinkimai, nors ir vadinami „Brexit“ rinkimais, aiškaus atsakymo nepateiks.
„Mes rizikuojame sugrįžti į lygiai tą patį krizės tašką, kuriame esame dabar“, – sakė D.Grieve’as, rinkimuose dalyvausiantis kaip nepriklausomas konservatorius.
Partijos vadovybė buvusį ministrą išbraukė iš gretų už nepaklusnumą ir proeuropietišką poziciją.
Žiemą rinkimų vengė
Jungtinėje Karalystėje ilgus dešimtmečius galiojo nerašyta taisyklė, kad Parlamento rinkimai, net pirmalaikiai, rengiami pavasarį ar vasarą.
Tuomet būna ilgos šiltos dienos, tiek kandidatams, tiek rinkėjams nebaugu vakare praverti durų ir kalbėtis su nepažįstamais politiniais aktyvistais, nešiojančiais kandidatų lankstinukus.
Žiemą, ypač prieš Kalėdų šventes, visiems – tiek politikams, tiek rinkėjams – bus kur kas sudėtingiau. Vargu ar verta stebėtis, kad šie kalėdiniai rinkimai taps pirmais taip vėlai rengiamais rinkimais nuo pat 1923 metų.
Britų istorikai iš karto surado bent kelias iškalbingas paraleles tarp po Pirmojo pasaulinio karo surengtų pirmalaikių rinkimų ir šių dienų politinės krizės.
Beveik prieš šimtmetį rinkimus laimėjo konservatoriai ir jų lyderis Stanley Baldwinas. Bet jis labai apsiskaičiavo kviesdamas rinkėjus prie balsadėžių ir tikėdamasis padidinti jau turėtą daugumą Vestminsteryje.
Iki rinkimų toriai Parlamente turėjo 344 vietas, o po jų – tik 258.
Leiboristai, kuriems vadovavo Ramsay MacDonaldas, laimėjo beveik 200 vietų ir sugebėjo suformuoti valdančiąją koaliciją su liberalais ir jų lyderiu Herbertu Asquithu.
Tiesa, ši sąjunga buvo itin trapi – ji žlugo jau 1924-aisiais. Rinkėjams vėl teko balsuoti naujuose Parlamento rinkimuose.
Ši pakibusio Parlamento istorija gali pasikartoti ir dabar.
Suklydo net W.Churchillis
Kita pamokoma 1923-iųjų istorija susijusi su B.Johnsono politiniu didvyriu, legendiniu premjeru Winstonu Churchilliu.
Nors W.Churchillis tais metais jau buvo puikiai žinomas nacionalinio masto politikas, jis pralaimėjo rinkimus savo vietinėje Lesterio apygardoje.
Liberalų partijai priklausęs politikos milžinas tuomet taip supyko ant Liberalų partijos, kad trenkė durimis ir keleriems metams tapo nepriklausomu konstitucionalistu. Tik po dvejų metų jis sugebėjo grįžti į didžiąją politiką.
Per šešias rinkimų kampanijos savaites B.Johnsonas ir jo pagrindinis strategas, pilkuoju Dauningo gatvės kardinolu pravardžiuojamas Dominicas Cummingsas planuoja itin aktyviai atakuoti būtent tas rinkimų apygardas, kurios per 2016 metų referendumą balsavo už „Brexit“.
Daugelis šių apygardų yra centrinėje ir šiaurinėje Anglijoje, kur tradiciškai elektoratas remia Leiboristų partiją.
B.Johnsonas teigs šiems darbininkijos klasei atstovaujantiems „brexitistams“, kad J.Corbynas ir jo socialistai išdavė savo rinkėjus, ignoruoja jų valią.
Borisas – lyg dievaitis
Julie Mottram, 48-erių pardavėja iš Norfolko grafystės, yra būtent ta rinkėja, dėl kurios balso kovos B.Johnsonas ir torių partija.
„Mano šeima karta iš kartos balsavo už leiboristus. Tačiau dabar aš ir daugelis mano pažįstamų svyruojame.
Leiboristai neturi aiškios, tvirtos pozicijos dėl „Brexit“, todėl man patinka Borisas.
Taip, jis ekscentriškas, savotiškas, bet dėl „Brexit“ aš jį remiu: jis supranta žmones ir stengiasi pasiekti tai, už ką jie balsavo per 2016-ųjų referendumą. Mums reikia išstoti iš ES, ir taškas“, – „Lietuvos rytui“ sakė J.Mottram, britų premjerą vadinanti būtent vardu, o ne pavarde.
Ar ji kaltina B.Johnsoną dėl sulaužyto pažado gyvam ar mirusiam pasiekti, kad Britanija iki spalio 31-osios išstotų iš ES?
„Jis padarė viską, ką galėjo. Aš jo nekaltinu.
Aš kaltinu niekam tikusį, bestuburį Parlamentą, kuris taip ir nerado drąsos paremti ministrą pirmininką. Tie parlamentarai ieškojo įvairių būdų, kad tik pakenktų Borisui.
O dėl pažado „mirti griovyje“, tai visi žinome, kad Borisas turi aštrų liežuvį.
Tai tiktai skambi frazė ir nieko daugiau“, – savo politiniam dievaičiui atleido buvusi Leiboristų partijos rėmėja J.Mottram.
Nemažai užkietėjusio „brexitininkų“ elektorato nebus tokie atlaidūs. Torių premjero sulaužytas pažadas gali jam skaudžiai atsirūgti.
Radikalaus dešiniojo populisto Nigelo Farage’o prieš pusmetį sukurta „Brexit“ partija kovos su B.Johnsono konservatoriais būtent dėl šių nusivylusių darbininkų klasės balsuotojų.
Pažadai jau negalioja
Apklausos rodo, jog „Brexit“ partija turi bent 10 procentų elektorato palaikymą.
Maža to, N.Farage’as yra ne blogiau įvaldęs oratorystės meną nei B.Johnsonas.
Todėl vietinėse apygardose toriams teks grumtis dėl rinkėjų su ultradešiniaisiais populistais.
Jokiu būdu šių rinkėjų armijos neatsižada ir leiboristai.
„12 metų Parlamente atstovauju darbininkiškai Sedžfildo apygardai Šiaurės Anglijoje.
Aš balsavau už pasilikimą ES, bet beveik 60 proc. mano rinkėjų rėmė išstojimą iš Europos klubo. Kas savaitę susitinku su savo rinkėjais, puikiai žinau jų nuotaikas ir argumentus.
Išklausau juos ir labai dažnai klausiu: „Kai balsavote 2016 metais, ar jums buvo atvirai pasakyta: „Jei išstosime iš ES, visi gyvensime skurdžiau, pasitrauks tarptautinės kompanijos, daugelis gali netekti darbo?“ Ne!
Tada B.Johnsonas visiems suokė, kaip lengva ir neskausminga bus išstoti, kaip sutaupytus pinigus jis skirs šalies ligoninėms.
Žmonės balsavo už „Brexit“ dėl įvairiausių priežasčių.
Ir būtų naivu manyti, kad bent dalis jų nesuvokia, jog prieš trejus metus dalinti pažadai ir reali situacija skiriasi kaip diena ir naktis“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino Philas Wilsonas, Leiboristų partijos parlamentaras.
Šis įstatymų leidėjas pripažįsta, kad dalis jo elektorato niekada nepakeis savo nuomonės ir rems „Brexit“, net jeigu kentės jų ar šeimos ekonominė gerovė.
Arši kova dėl rinkėjų užvirs ir kitoje politinio spektro pusėje. Iki šiol Anglijos didmiesčiai – nuo Londono iki Liverpulio – buvo Leiboristų bastionais, į juos tik retsykiais prasiskverbdavo charizmatiški liberalų demokratų, konservatorių ar žaliųjų politikai.
„Brexit“ radikaliai keičia šią dėlionę: nemaža dalis išsilavinusio, jaunesnio elektorato emigruos iš leiboristų stovyklos į libdemų ar nepriklausomų kandidatų gretas. Net neabejojama, kad Škotijoje beveik visas vietas iš torių ir leiboristų atims proeuropietiška Škotijos nacionalinė partija.
Naujajame Vestminsterio Parlamente partinė mozaika bus tokia įvairi, kad Jungtinėje Karalystėje jau kalbama apie beveik šimtmetį gyvavusios dvivaldystės, kai valdžioje buvo arba mėlynieji konservatoriai, arba raudonieji leiboristai, artėjančią pabaigą.
Prognozuojama, kad iki 130 vietų naujuosiuose Bendruomenių Rūmuose priklausys mažosioms partijoms.
Būtent jų balsas gali nulemti, kokia koalicija susiformuos 650 vietų Parlamente ir kur pasuks įstrigęs „Brexit“ garvežys.
Antrąją teksto dalį skaitykite spalio 31-osios dienraštyje „Lietuvos rytas“.
