Vieną 1994-ųjų vasario mėnesio rytą Nacionalinėje Oslo galerijoje vietoj E.Muncho paveikslo „Šauksmas“ darbuotojai aptiko tuščią vietą ir raštelį.
Naktį du nežinomi asmenys užsiropštė kopėčiomis, išdaužė lango stiklą, nukabino nuo sienos tuo metu 75 mln. dolerių įvertintą paveikslą ir be jokių kliūčių pasišalino.
Šią operaciją vagišiai atliko mažiau nei per minutę. Itin nustebino tai, kad suveikus signalizacijai piktavaliai nepabėgo, ją ramiai atjungė ir neskubėjo išeiti. Negana to, dar paliko raštelį, kuriuo padėkojo už blogą apsaugą.
Padėjo ieškoti ir britai
Žinia apie įžūlią Norvegiją sukrėtusią vagystę greitai apskriejo visą pasaulį. Juk būtent tą dieną, vasario 12-ąją, Lilehameryje turėjo prasidėti žiemos olimpinės žaidynės.
Įsiplieskė didžiulis skandalas – pavogtas vienas vertingiausių pasaulio tapybos šedevrų!
Norvegijos policijos prašymu prie paveikslo paieškos darbų prisijungė britų Skotland Jardas. Jo meno skyriaus darbuotojai garsėjo aukštu profesionalumo lygiu.
Anglai neturėjo sau lygių narpliodami gudriai suregztas nusikalstamas kombinacijas ir gebėjimu tariamus pirkėjus įterpti į vogtų meno kūrinių rinką.
Pavogti paveikslą – tai tik pusė darbo, bet jį dar reikia parduoti.
Akivaizdu, kad tai ilgapirščiams sekėsi prasčiau nei pati vagystė: gal užsakovas atsisakė ar jie iš anksto nesugalvojo, ką su grobiu toliau daryti.
Labai greitai vagys sugalvojo: už paveikslo grąžinimą iš Norvegijos valdžios pareikalavo milijono dolerių. Ji atsisakė mokėti.
Ir vagims nebeliko nieko kito, kaip tiktai ieškoti galimų pirkėjų. Po trijų mėnesių atsirado norinčiųjų.
Aptiko pamėgtame kurorte
Vagišių porelė, sutarusi garsųjį paveikslą parduoti už gana kuklią – 410 tūkst. dolerių sumą ir dėl susitikimo mažo pajūrio miestelio Osgordstrano viešbutyje, neįtarė, kad įkliuvo į spąstus.
Britų detektyvai, apsimetę vogtų daiktų supirkėjais, suėmė vagis viešbučio kambaryje. Ten sekliai aptiko ir E.Muncho paveikslą „Šauksmas“ (1893 m. versiją, tapytą tempera).
Įdomus sutapimas: meno kūrinį rado tame pačiame kurortiniame Osgordstrano miestelyje, kur dailininkas paprastai leisdavo vasaros mėnesius.
Į idilišką vietelę 100 kilometrų nuo Norvegijos sostinės dailininkas atvykdavo daugiau nei 20 metų. Šis vaizdingas Norvegijos kampelis taip patiko E.Munchui, kad čia jis įsigijo kuklų namelį su vaizdu į jūrą.
Šiame kurortiniame miestelyje nerimastingoji dailininko siela atrasdavo ramybę, o jo darbai – ryškias spalvas ir laisvus potėpius.
Norvegijos sostinės įžymybę vietos gyventojai gerbė, nors ir laikė keistuoliu.
E.Muncho žodžiais tariant, šiame mažame miestelyje su baltais nameliais ir laiveliais prieplaukose negali nė žingsnio žengti, kad nesinorėtų dirbti.
Dailininkas godžiai tapė viską, kas patekdavo į jo akiratį.
„Vaikščioti po Osgordstraną – tai tartum žiūrėti mano paveikslus“, – sakė menininkas draugams.
Pagrobė kūrinį dar kartą
Praėjus 10 metų ramioji Norvegija vėl priminė sujudintą bičių avilį. Vagystė iš E.Muncho muziejaus 2004-aisiais gali pretenduoti į amžiaus pagrobimą.
Apiplėšimas vyko pagal visus Holivudo kovinio filmo kanonus. Įsiveržėliai elgėsi šaltakraujiškai.
Sekmadienį, rugpjūčio 22-ąją, muziejuje buvo daug žmonių. Netikėtai į salę įsiveržė du kaukėti vyriškiai. Grasindami pistoletais apsaugos darbuotoją ir prižiūrėtojus jie parbloškė ant grindų.
Paskui keletui dešimčių išsigandusių lankytojų stebint nuplėšė nuo sienos du E.Muncho paveikslus – „Šauksmą“ (1910 m. versiją, tapytą tempera) ir „Madoną“. Išbėgo iš pastato ir nurūko automobiliu, laukusiu prie muziejaus.
Norvegiją apėmė šokas. Vėl buvo pagrobta garsiausio E.Muncho paveikslo versija – galima sakyti, nacionalinė vertybė.
Be to, 2004-aisiais pirmą kartą Norvegijos Karalystės istorijoje vagystė įvykdyta pasitelkus šaunamąjį ginklą!
Liudininkai pasakojo, kad bėgdami vagys dar numetė „Šauksmą“ ant žemės.
Muziejaus darbuotojus apėmė neviltis: paveikslas buvo lengvai pažeidžiamas ir bet kokie staigūs kilnojimai, juolab numetimas ant žemės, galėjo padaryti šedevrui nepataisomą žalą.
Pėdsakus susekė netyčia
Sulaikyti nusikaltėlius dar pėdoms neataušus nepavyko. Vienoje Oslo gatvių policininkai aptiko tiktai paliktą juodą „Audi“.
Šiukšlių konteineriuose šalia muziejaus – pavogtų E.Muncho paveikslų rėmus.
Liko laukti, kad vagys pareikalaus išpirkos. Slinko grėsmingo laukimo ir įprastinio darbo mėnesiai. Buvo pasiklausyta daugiau nei 70 tūkstančių telefono pokalbių ir atliktos dešimčių liudytojų apklausos.
Kartkartėmis pasklisdavo gandų, kad nusikaltėliai, netekę vilties parduoti pernelyg žinomus paveikslus, juos sudegino.
Šįkart į vagystės tyrimą įsitraukė JAV Federalinis tyrimų biuras (FTB). Oslo valdžia žadėjo du milijonus Norvegijos kronų už pagalbą surandant dingusius šedevrus.
Bet ir bendros dvejų metų pastangos rezultatų nedavė.
Vagių pėdsakus policija aptiko beveik atsitiktinai. 2005-ųjų balandžio mėnesį Malagoje (Ispanija) buvo suimtas 25-erių norvegas Davidas Aleksanderis Toska. Jo „veiklos“ sritys – narkotikų kontrabanda ir apiplėšimai.
Šįkart jis buvo kaltinamas Norvegijos nacionalinio banko filialo Stavangerio miestelyje apiplėšimu. Ten buvo nužudytas policininkas ir pagrobti 7 mln. eurų.
D.A.Toskas buvo nuteistas 19 metų kalėjimo bausme.
Ir štai tuomet banditas netikėtai prisipažino, kad turi informacijos apie pagrobtus E.Muncho paveikslus.
Nusikaltėlis pareiškė, kad pasirengęs su policija pasidalyti informacija, jeigu jam bus sumažintas bausmės laikas.
Praėjus porai metų po „Šauksmo“ ir „Madonos“ vagystės 2006 m. rugpjūčio 31-ąją Norvegija džiūgavo. Šedevrų sugrąžinimas virto nacionaline švente.
Gatvėse vieni kitiems į glėbį puolė nepažįstami žmonės, policininkus garbino kaip didvyrius, seniausia miesto galerija, kur buvo eksponuojami E.Muncho paveikslai jam gyvam esant, visus norinčiuosius vaišino šampanu.
Paveikslai buvo atgauti be rėmų, apiplyšusiais kraštais, su nutrynimais, įbrėžimais ir pažeidimų nuo drėgmės žymėmis. Paaiškėjo, kad „Šauksmą“ ir „Madoną“ nusikaltėliai laikė surūdijusiame autobuse fermoje prie Oslo.
Paveikslų restauravimo darbai truko dvejus metus.
Šauksmas – iš gamtos
Pirmąjį „Šauksmo“ variantą dailininkas E.Munchas nutapė 1893 m. rudenį Nicoje (Prancūzija) – gana toli nuo tos vietos, kur atsirado šis įžymusis paveikslas.
Apie tai, kaip kilo „Šauksmo“ idėja, kadaise pasakojo pats paveikslo autorius.
Vieną iš savo šedevro versijų – jų iš viso keturios – E.Munchas įdėjo į paprastus rėmus.
Virš jos prikalė lentelę su užrašu: „Ėjau keliu su dviem draugais leidžiantis saulei. Pajutau melancholijos gūsį, o dangus staiga pasidarė kruvinai raudonas. Sustojau, atsirėmiau į turėklus.
Aš jaučiausi mirtinai pavargęs. Liepsnojantis dangus tiesiog virė kaip kraujas.
Liepsnos tarsi ėmė skrosti mėlynai juodą fjordą ir miestą. Mano draugai ėjo toliau. Aš stovėjau drebėdamas iš nerimo.
Jutau, kaip iš visos gamtos sklido begalinis šauksmas.“
Dailininkas E.Munchas ėjo tiltu per fjordą Ekeberge, šiauriniame Kristianijos, kaip anksčiau buvo vadinama Norvegijos sostinė, priemiestyje.
Vietelė ne iš maloniųjų: šalia – miesto skerdykla, jos kaimynystėje – psichikos ligonių prieglauda. Galvijų baubimas, bepročių klyksmai ir kruvinas saulėlydis sukrėtė E.Munchą.
Apėmusį siaubą dailininkas mėgino išreikšti keista belyte būtybe su baimės iškreiptu veidu, iš kurio sklinda širdį veriantis skausmas. O galbūt priešingai – būtybė stengiasi užsisklęsti nuo šauksmų aplinkui.
Švietė keistomis spalvomis
Neviltimi nuspalvinta figūra pavaizduota raudono dangaus fone. Bet tai nėra dailininko E.Muncho fantazija.
Dešimt metų, iki buvo nutapytas šis paveikslas, įvyko katastrofiškas Krakatau (Indonezija) ugnikalnio išsiveržimas.
Dar daug laiko po šio įvykio įvairiuose Žemės kampeliuose buvo pastebimi keisti švytėjimai ir optiniai reiškiniai.
Saulės patekėjimai ir saulėlydžiai nusidažydavo grėsmingomis kruvinomis spalvomis, mėnulis kartais tapdavo ryškiai žalias, o saulė atrodydavo mėlyna.
Skeptikų nuomone, ugnikalnis niekuo dėtas – viskas kur kas proziškiau. E.Munchas stebėjo išskirtinį reiškinį, kuris vadinamas perlamutriniais debesimis.
Tai atsitinka, kai ledo kristalai dideliame aukštyje pakeičia už horizonto pasislėpusios saulės šviesą ir nudažo debesis raudonais ir geltonais atspalviais.
Kad ir kaip būtų, ir mūsų dienomis Ekebergo kalvos šlaite besibūriuojantys turistai bando pamatyti panašius saulėlydžius.
Muziejus uždarė duris
Po garsaus apiplėšimo E.Muncho muziejus buvo uždarytas beveik metams.
Kitose vietose, kur buvo saugomi įžymaus norvego darbai, buvo sustiprinta apsauga. Bet jo drobės ir toliau viliojo vagis – jų taikiniu tapo privačios kolekcijos.
2005 m. kovą iš Moso miestelio už 50 kilometrų nuo Oslo, iš „Refsnes Gods“ viešbučio restorano dingo trys E.Muncho paveikslai. Laimei, jie buvo rasti kitą dieną.
Po dvejų metų E.Muncho pavardė vėl sušmėžavo kriminalinių nusikaltimų suvestinėse. Oslo viešbutis „Continental“, kur paprastai apsistoja atvykusios įžymybės, visada buvo šeimos įmonė.
1934-aisiais jo savininkas įsigijo dvylika E.Muncho paveikslų ir juos iškabino savo viešbučio vestibiulyje.
Čia ir įsiveržė vagys, nuplėšė nuo sienos tris paveikslus – „Vampyras“, „Autoportretas“, „Melancholija“ – ir nurūko automobiliu.
Mašina netrukus buvo rasta netoli nusikaltimo vietos. Šįkart policininkai tik pasijuokė iš nevykėlių ilgapirščių.
Šie nežinojo, kad „Continental“ šeimininkai vestibiulyje kabėjusius E.Muncho originalus pakeitė kopijomis.
Brangiai vertinami darbai
Neatmestina versija, kad vagis vilioja faktas, jog norvegas E.Munchas – vienas brangiausių pasaulio dailininkų. „Vampyras“ buvo parduotas 2008 m. aukcione už 38 mln. dolerių, garsiosios „Merginos ant tilto“ – 2016 m. už daugiau nei 54,5 mln. dolerių.
Aukcione buvo parduota ir viena „Šauksmo“ versija. Paveikslas daugelį metų puošė Norvegijos milijonieriaus Petterio Olseno kolekciją. Jo tėvas, stambus laivų savininkas, kadaise buvo E.Muncho kaimynas, draugas ir globėjas.
P.Olseno tėvas garsaus tėvynainio darbus pradėjo kolekcionuoti trečiojo dešimtmečio pabaigoje.
„Šauksmą“ jis įsigijo iš paties dailininko.
Pranešimas apie XX a. ikonos, kaip vadinamas šis kūrinys, pardavimą sukėlė didžiulį šurmulį. „Sotheby’s“ aukcionas pradėjo didžiulę reklamos kampaniją žiniasklaidoje, rengė priėmimus ir uždarus paveikslo demonstravimus kolekcininkams visame pasaulyje.
Galimais pirkėjais buvo įvardijami Abu Dabio ir Los Andželo muziejai, Kataro šeichai, tapybos žinovai iš JAV ir Šveicarijos, Rusijos verslininkas Romanas Abramovičius, Graikijos laivybos magnatas Philipas Niarchos.
2012 metų gegužės 2-osios vakarą „Šauksmas“ buvo pateiktas parduoti „Sotheby’s“ aukcione. Paskelbta pradinė kaina – 80 mln. dolerių. Už teisę tapti šio paveikslo savininkais per savo tarpininkus grūmėsi penki asmenys.
Aistros kaito, salė kunkuliavo. Po 10 minučių plaktuko dūžis nustatė sumą – 119 922 500 dolerių (apie 107 mln. eurų)!
Laimingas paveikslo savininkas panoro likti nežinomas.
Vėliau paaiškėjo, kad E.Muncho „Šauksmą“ nusipirko Leonas Blake’as. Šio Niujorko finansininko kapitalas, žurnalo „Forbes“ duomenimis, siekia 6,8 mlrd. dolerių (6 mlrd. eurų).
Jo kolekcijoje yra įžymiausių pasaulio dailininkų – italo Rafaelio, ispano Pablo Picasso, brito Williamo Turnerio, olando Vincento van Gogho darbų.
Daugiau nebenori rizikuoti
Dabar norvegų ekspresionisto šedevrams saugoti yra pasitelktos rimtesnės priemonės. Bet detektyvinės istorijos, susijusios su E.Munchu, tęsiasi.
Praėjusių metų gruodį pasaulį apskriejo žinia apie dar vieną keistą garsaus norvegų dailininko paveikslo dingimą. Šįkart – iš Stenerseno muziejaus Osle.
1936-aisiais biržos makleris ir dailės mėgėjas Rolfas Stenersenas savo 900 meno kūrinių kolekciją padovanojo Norvegijos sostinei. Tarp eksponatų buvo 34 E.Muncho darbai.
R.Stenersenas artimai pažinojo dailininką. Biržos maklerio žodžiais tariant, amžininkai E.Munchą laikė gražiausiu Norvegijos sostinės vyru.
Aukštas, lieknas, švelnių veido bruožų, šviesiais garbanotais plaukais, išraiškingų pilkai žydrų akių.
Dailininkas turėjo daugybę meilės romanų, tačiau nė vienos moters neprisimindavo su malonumu ir dėkingumu. Liguistai uždaras E.Munchas į gyvenimą žvelgė tragiškomis akimis.
Neįkainojamai R.Stenerseno kolekcijai Norvegijos sostinės savivaldybė ilgai negalėjo parinkti deramo pastato. Tad dalį paveikslų 1952 m. iškabino Oslo universiteto studentų miestelio valgykloje, salėse, koridoriuose ir kambariuose.
Sunku pasakyti, kam kilo „geniali“ idėja neįkainojamus meno kūrinius įkurdinti bendrabutyje. Pirmasis „skambutis“ nuskambėjo 1973-iaisiais: iš studentų miestelio dingo E.Muncho „Istorija“.
Policija pradėjo tyrimą, tačiau pagrobėjo nepagavo. Paveikslas aptiktas viename iš Oslo parkų šiukšlių maiše.
1994-aisiais pagaliau buvo atidarytas Stenerseno muziejus. Jis įsikūrė E.Muncho muziejaus kaimynystėje ir su šiuo dosniai dalijosi eksponatais.
Šešių E.Muncho paveikslų dingimas buvo pastebėtas atsitiktinai, atlikus muziejaus patikrinimą. Iki tol darbuotojai buvo visiškai įsitikinę, kad visos drobės saugyklose.
Norvegų ekspresionistui E.Munchui galima suteikti ne tik vieno brangiausiai vertinamų pasaulio dailininkų, bet ir menininko, kurio kūriniai vagiami dažniau nei kitų, titulą.
Parengė Ona Kacėnaitė
