Šiemet didžiausią įtaką pasauliui darė tikrai daugiau pasaulio lyderių, nei būtų galima suskaičiuoti rankų pirštais.
Vis dėlto galima išskirti penkis, šiemet dažniausiai žibėjusius žiniasklaidos antraštėse, – tai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Naujosios Zelandijos premjerė Jacinda Ardern, Kinijos lyderis Xi Jinpingas, Šiaurės Korėjos vadovas Kim Jong-unas ir šiais metais kadenciją baigęs Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris.
Visų jų siekiai ir valdymo metodai yra skirtingi, tačiau visi šiemet pasaulį bent šiek tiek pakeitė – į geresnę ar blogesnę pusę.
Siekia būti Europos vedlys
Prancūzijos prezidentas E.Macronas jau gana seniai nebeslepia ambicijų būti lyderiu, kalbančiu visos Europos vardu.
Šiemet jam pagaliau pavyko priartėti prie savo tikslo: per 2019 metus 42 metų prezidentas keliavo nešinas Europos Sąjungos vėliava ir iškilo kaip viso žemyno vadovas, kol įprastai Bendrijoje dominavusią Vokietiją krėtė politinė krizė.
Prancūzijos lyderis ėmėsi visų tarpvalstybinių klausimų: klimato kaitos, pasaulinės prekybos, Irano sankcijų ir Rusijos agresijos.
Sprendimų priėmėjas ir bendros Europos politikos kūrėjas – tokį vaidmenį šįmet atliko E.Macronas.
Lapkričio mėnesį jis drąsiai pareiškė, jog NATO „ištiko smegenų mirtis“, taip priversdamas visus suklusti ir parodydamas, kad Europos Sąjungai reikia asmeninės kariuomenės. Tą patį mėnesį jis susitiko su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu, o į kelionę kartu vežėsi ir ne vieną komisarą bei vadovą iš kitų Europos šalių – siekė įrodyti Europos tvirtumą.
Tikėtina, jog E.Macrono dėka Prancūzija turi šansų tapti Europos lydere, ypač žinant, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel jau netoli valdymo eros pabaigos, o Jungtinė Karalystė nusprendė palikti Europos Sąjungą.
Prancūzijos prezidentas visus metus intensyviai mezgė diplomatinius santykius įvairiausiuose pasaulio kampeliuose ir lankėsi daugiau nei 50 šalių.
Tačiau kaskart grįžęs į namus E.Macronas turėjo ištverti baisų įniršį. Pasibaigus kovai su vadinamųjų geltonųjų liemenių protestais, prasidėjusiais 2018 metais, jis vėl grįžta prie įvairių reformų plano.
Šįkart jo tikslas – pensijų reforma, nes dabartinė sistema Prancūzijai darosi per brangi.
Todėl gruodį lyderis ir vėl prancūzų buvo apdovanotas protestais, šįkart didžiausiais per daugelį metų.
Tarp šimtų tūkstančių streikuojančių prancūzų kai kurie iš jų šaukė: „Macroną – lauk!“
E.Macrono išvarymą piliečiai galės bandyti įgyvendinti tik 2022 metais, o iki tol Prancūzijos prezidentas bus užsiėmęs siekdamas vaidmens, kurį visada sau skyrė, – visos Europos vedlio.
Gestas, palietęs širdis
Naujosios Zelandijos premjerė 39-erių J.Ardern 2019-aisiais pasaulį sužavėjo paprastu žmogiškumu, kuris veikė lyg galinga jėga.
Praėjus mažiau nei parai po to, kai ekstremistai dviejose Kraistčerčo mečetėse kovą nužudė 50 žmonių, politikė užsidėjo juodą hidžabą ir susitiko su musulmonų bendruomenės nariais, kad išgirstų apie jų baimes ir pasidalytų skausmu.
Vienoje nuotraukoje, darytoje susitikimo metu, J.Ardern veide – empatija, susimaišiusi su didžiule stiprybe. Terorizmo tikslas – gąsdinti ir skaidyti visuomenę, tačiau premjerė savo veiksmais pasipriešino didžiausiam nusikaltėlių troškimui ir vienijo šalies žmones.
Tautos Motina praminta premjerė atvėrė savo širdį gyventojams, ypač tiems, kurie tuo metu buvo labiausiai pažeidžiami ir atsisakė tarti teroristo vardą. Visą dėmesį ji skyrė nukentėjusiesiems. Visa tai padėjo šalyje inicijuoti pokyčius – po kelių dienų buvo pradėtos ginklų kontrolės reformos.
Kitąmet Naujojoje Zelandijoje vyks nauji rinkimai. J.Ardern ir toliau išlieka populiari, tačiau jos partija lieka sąrašų pabaigoje.
Kol vis dar yra valdžioje, J.Ardern ir toliau siekia kovoti su ekstremizmu bei terorizmu, kviečia kitų valstybių vadovus prisijungti prie šios kovos.
Tad kad ir ką atneš rinkimai kitais metais, pasaulis jau pamatė, koks turėtų būti šalies lyderis.
Neramus laikas Pekinui
Kinijos lyderis 66-erių Xi Jinpingas įsitikinęs, kad jokia jėga negali sustabdyti jo valstybės ir jos piliečių.
Vis dėlto šiemet Kiniją jei ne sustabdyti, tai šiek tiek sulėtinti bandė ne vienas. Metai buvo intensyvūs: beveik 2 milijonai žmonių išėjo į gatves Honkonge reikalaudami demokratinių reformų ir nepriklausomybės, prekybos karas su JAV Kinijos ekonomika nustūmė į žemumas, Jungtinės Tautos pasmerkė daugiau kaip milijoną musulmonų į „perauklėjimo“ stovyklas uždariusią Sindziango provinciją. O internetas juokėsi, kad šalies lyderis atrodo kaip Mikė Pūkuotukas.
Vis dėlto kaip Xi Jinpingas žadėjo, taip ir buvo: sustabdyti jo nepavyko niekam.
Propaganda ir cenzūra padėjo išorinį spaudimą paversti vidine lyderio stiprybe.
Sunku ginčytis ir dėl to, kad Kinijos užsienio politikos tonas 2019 metais pasikeitė. Kovo mėnesį Europos Sąjunga Kiniją pavadino sisteminiu varžovu.
Liepą Federalinio tyrimų biuro direktorius Christopheris Wray Kinijos keliamą grėsmę visuomenei pavadino „įvairialype ir plačia“. Vašingtonas demonizavo Kinijos telekomunikacijų firmą „Huawei“ ir priėmė įstatymus Honkongo protestuotojams palaikyti.
Vis dar svarstoma skirti sankcijas Kinijai už žmogaus teisių pažeidimą Sindziange.
Vis dėlto ne visiems svarbu politika, kai kalba sukasi apie pasakiškus kinų pinigus: musulmonų lyderiai, tokie kaip Pakistano Imranas Khanas ar Saudo Arabijos princas Mohammedas bin-Salmanas, ir toliau siekia Kinijos investicijų.
Tiesa, ir Vakaruose Kinijos investicijų argumentas nusveria viską: štai lapkritį Xi Jinpingas gurkšnojo vyną su Prancūzijos prezidentu E.Macronu Šanchajuje prieš pasirašydami 15 milijardų dolerių vertės dvišalius sandorius.
Taigi nors šįmet ir bandyta mesti pirštinę Kinijai, Xi Jinpingo galia – milžiniškas ekonominis pajėgumas.
Jokio tikėto postūmio
2019 metų pabaiga žymi Šiaurės Korėjos 35 metų lyderio Kim Jong-uno atėjimo į valdžią 8 metų sukaktį. Apie šį žmogų kalbama daug ir dažnai, tad ir šie metai tikrai nebuvo išimtis.
Ir ne be priežasties – Kim Jong-unas šiais metais, regis, buvo ir atviresnis, ir labiau girdimas tarptautinėje arenoje. Vis dėlto progresas siekiant Pchenjano branduolinės programos atsisakymo nėra didelis.
2018 metais visi džiaugėsi pozityviu Kim Jong-uno ir JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimu, o šiemet Vietnamo sostinėje Hanojuje vykęs antrasis lyderių susitikimas nebuvo toks vaisingas. Susitikimas buvo nutrauktas anksčiau, nei planuota, o kokio nors bendro susitarimo nebuvo pasiekta.
Trečiasis vadovų susitikimas vyko Korėjos pusiasalį skiriančioje demilitarizuotoje zonoje, kurioje D.Trumpas įžengė į Šiaurės Korėjos pusę. Nors šis jųdviejų susitikimas buvo simboliškas, nesutarimų kelyje prošvaisčių nematyti.
Ne ką didesnis postūmis ir santykiuose su Pietų Korėja. Netikras taikos šou – šypsenos, pasisveikinimai, pažadai – tęsėsi palyginti ilgai, tačiau net ir tam šių metų viduryje atėjo galas.
Tad metai buvo kupini kalbų, tačiau postūmis – nedidelis. Žinant, kad Kim Jong-unas yra nenuspėjamas, metų pabaigoje tikėtini nauji akibrokštai, ypač kai Pchenjanas mįslingai kalbėjo apie „šventinę dovaną“.
Buvo įsimylėjęs Europą
Senąjį žemyną savo gyvenimo meile laikęs Europos Komisijos pirmininkas J.C.Junckeris šiemet baigė penkerių metų kadenciją ir užleido postą vokietei Ursulai von der Leyen.
Europos politikos priešakyje buvęs daugiau nei 20 metų 65-erių J.C.Junckeris dabar planuoja pasitraukti iš viešojo gyvenimo – jis savo laiką nori skirti knygai rašyti bei Rainerio Marios Rilke eilėraščiams skaityti.
Politikas poilsio nusipelnė – Europai jis atidavė didelę dalį savęs, o jo kadencija Europos Komisijoje nebuvo iš lengviausių.
Iššūkių buvo daug: Rusijos agresija Ukrainoje, Graikijos skolos, migrantų krizė, Europoje augantis nacionalizmas ir, žinoma, „Brexit“, kurį lyderis iki šiol laiko didžiausia karjeros nesėkme.
Vis dėlto J.C.Junckeris išliko tvirtas ir diplomatiškas, su draugais ir priešais elgėsi vienodai, o jo bučiniai ir pasaulio lyderių apkabinimai jau tapo tikra Briuselio legenda.
Tačiau net ir artumas turėjo tam tikras ribas – J.C.Juckeris prisipažino niekada nebučiavęs „Brexit“ vėliavnešio Nigelo Farage’o, su kuriuo buvusio Komisijos pirmininko santykiai visada buvo atšiaurūs.
Gruodžio 1-ąją postą palikęs J.C.Junckeris jaučiasi padaręs viską, ką galėjo, o Europa visuomet buvo ir bus didžiausia jo gyvenimo meilė.
