Jame numatyta, kad Jeruzalė būtų nedaloma ir Izraelio sostinė, suteikiant palestiniečiams galimybę įkurti savo valstybę, kuri būtų pripažinta.
Ar toks planas gali suveikti, ar jis pasmerktas nesėkmei? Ar jis gali užbaigti jau dešimtmečius trunkantį konfliktą tarp Izraelio ir palestiniečių?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistas Mindaugas Vasiliauskas kalbėjosi su Rytų Europos studijų centro vadovu Linu Kojala ir Vilniaus universiteto lektoriumi Šarūnu Rinkevičiumi.
– Pone Kojala, kaip jūs įvertintumėte D.Trumpo pasiūlytą planą? Pats D.Trumpas teigia, kad jis labai geras ir palestiniečiams nusišypsojo puiki galimybė, tačiau pasigirdo ir skeptiškų nuomonių.
L.Kojala: Tikimybė, kad jam pritartų visos pusės – suinteresuotos ir dalyvaujančios šiame konflikte – turbūt buvo menka. Viena vertus, tos reakcijos buvo galima tikėtis.
Lygiai taip pat, kaip buvo galima laukti apskritai to pasiūlymo, nes D.Trumpas dar rinkiminės kampanijos metu pabrėžė, kad yra nuostabus derybininkas ir vienintelis asmuo, kuris gali šitą mazgą išspręsti, situaciją pakeisti pozityvia linkme.
Bet aišku, kad tas planas, bent jau jo pirmieji vertinimai yra tokie, kad iš esmės bandoma įtvirtinti de facto egzistuojančią situaciją, šiek tiek paliekant nuošalyje tarptautinės teisės normas, tarptautinės bendruomenės vertinimą, ilgalaikę situacijos vertinimo perspektyvą ir galimą sprendimo būdą.
Tiesiog pasinaudojant padėtimi, artimu D.Trumpo-Benjamino Netanyahu ryšiu, taip pat ir vidaus politikos interesais pabandyti įtvirtinti vieną iš galimų kelių.
– Pone Rinkevičiau, šis planas pasmerktas žlugti, ar galima įžvelgti optimizmo gaidelių?
Š.Rinkevičius: Norėčiau įvertinti labiau iš Artimųjų Rytų vidaus politikos pusės, kadangi šis planas žymi tam tikrą galimybę transformuoti visą regiono architektūrą.
Pastaruosius kelis metus matome suartėjimą tarp arabų šalių su Izraeliu.
Šis suartėjimas, žinoma, yra neoficialus, mes dažnai spaudoje, įvairiuose šaltiniuose matome nuorodas apie įvykusius tam tikro lygio vadovų, specialistų, ministrų susitikimus tarp Izraelio ir Europos šalių atstovų, kurie yra pareiškę, kad pastaruoju metu iš tikrųjų ne Palestinos ir Izraelio konfliktas, o Irano klausimas yra tapęs pagrindiniu viso Artimųjų Rytų saugumo iššūkiu.
Šitą klausimą galima būtų vertinti kaip galimybę suartėti arabų šalims su Izraeliu, kadangi, kaip matome iš regiono valstybių reakcijos, tik Turkija, Palestina, Iranas ir Arabų Lygos vadovas pasmerkė šitą planą, o įvairios arabų šalys – Saudo Arabija, Egiptas – susilaiko nuo komentarų.
Jordanija paskelbė, kad tai turėtų būti dviejų valstybių sprendimas su 1967 m. sienomis, o Jungtiniai Arabų Emyratai netgi paskelbė, kad Palestina turėtų rimtai apsvarstyti šitą planą.
– Tai reiškia, kad palestiniečiai, nors dabar išreiškė nepriimsiantys tokio siūlymo, regiono, kitų valstybių paspausti, galėtų ateityje eiti į kompromisus?
Š.Rinkevičius: Klausimas nėra toks paprastas, kadangi Palestinoje taip pat turime gausybę faktorių – ne tik Mahhmoudas Abassas, oficialioji Palestinos autonomija, bet turime ir „Hamas“.
Tas klausimas yra gerokai kompleksiškesnis. Bet arabų šalys turi didžiulę įtaką Palestinos vidaus politikoje ir mes to faktoriaus negalėtume atmesti.
– Pone Kojala, kas palestiniečiams apskritai netinka ir kuo šis D.Trumpo pasiūlytas planas skiriasi nuo ankstesnių siūlytų taikos planų?
L.Kojala: Pirmiausia turbūt kalbama apie Jeruzalės statusą. Kalbama, kad tai turėtų būti Izraelio sostinė ir iš esmės nepadalytas miestas, suteikiant galimybę Palestinai kažkur šalia miesto įkurti savo sostinę, peržengiant tas ribas, kurios yra aktualios Palestinai – būti mieste ir jaustis, kad tai yra jų teritorijos dalis.
– Tai gali būti kertinis klausimas?
L.Kojala: Tai gali būti vienas iš kertinių klausimų. Lygiai taip pat, kaip apskritai pačios teritorijos, kurios dabar yra de facto kontroliuojamos Izraelio, kol kas nepripažintos tarptautinės bendruomenės ar net laikomos okupuotomis, kurios iš esmės būtų legitimuojamos, taip sumažinant Palestinos kontroliuojamą teritoriją.
Ir galiausiai, tiesiog pasižiūrėjus į tą žemėlapį, mes matytume, kad Palestinos kontroliuojamos teritorijos būtų išraižytos Izraelio keliais, gyvenamaisiais regionais ir panašiai.
Būtų gana sudėtinga kalbėti apie tos valstybės, jeigu ji susikurtų ir būtų pripažinta, apskritai vientisumą, nes tai būtų gausybę anklavų turintis regionas.
Ir tai turbūt nėra situacija, kuri iki galo tenkintų Palestiną. Bet vėlgi, yra ir kompromisinių siūlymų – apie dideles investicijas, Palestinos apskritai kaip valstybės kelią į pripažinimą.
Tai dalykai, kurių šalis ar potencialiai šalis norėtų.
– Tiek D.Trumpas, tiek ir jo patarėjas Jaredas Kushneris buvo užsiminęs, kad tai gali būti kone paskutinė galimybė Palestinai įkurti savo valstybę. Ar tai tiesiog leptelėjimas, retorikos klausimas, ar čia slypi kita, užkoduota žinutė?
L.Kojala: Manau, tai politinė retorika. D.Trumpui ir jo komandai reikia pabrėžti, kad jie žengė istorinį žingsnį ir kad jis vienintelis galimas scenarijus šiai konfliktinei situacijai išspręsti.
Jeigu jie kalbėtų, kad ateityje galėsime sėsti ir derėtis iš naujo, tuomet kam reikėjo tiek ilgai slėpti, derėtis, kurti tą planą, jeigu jis iš esmės gali būti keičiamas.
Jiems reikia jį pristatyti kaip vienintelį įmanomą kelią ir naudojantis ta politine situacija tikėtis, kad bus įtikinti didieji skeptikai ir kritikai.
– Pone Rinkevičiau, pasigirdo pranešimų, kad Izraelyje griežtesnės linijos šalininkai irgi nesutiktų pripažinti Palestinos. Ar gali būti, kad šiam planui net ir pačiame Izraelyje būtų užkirstas kelias?
Š.Rinkevičius: Izraelyje taip pat įvyko susiskaldymas šiuo klausimu, kadangi Izraelyje turime įvairios linijos šalininkų.
Tačiau norėčiau sugrįžti prie paties plano vertinimo Palestinoje ir aplinkinėse regiono valstybėse.
Planą taip pat galima būtų vertinti kaip tam tikrą Izraelio saugumo interesų įtvirtinimą.
Atidžiau pasižiūrėjus į žemėlapį mes puikiai matome, kad tokiu atveju naujoji Palestinos valstybė neturėtų tiesioginės sienos su Jordanija.
Taip įvyktų, kadangi Izraeliui pagal šitą planą turėtų būti atiduotos įvairios Palestinos autonominės Vakarų Kranto teritorijos.
Taip pat reikėtų įvertinti faktą, kad ir Gazos ruožas, kuris taip pat yra atskiras eksklavas prie Palestinos autonomijos, ribojasi su Egipto teritorija.
Įvažiavimas į jį iš Izraelio pusės yra griežtai reglamentuotas ir sudėtinga patekti.
Iš Egipto pusės jis yra praktiškai uždarytas. Taip pat Egipto pusėje įrengta ir buferinė zona, kuri tęsiasi keliolika kilometrų.
Todėl šitas planas taip pat buvo vertinamas ir kaip Palestinos teritorijų išraižymas, tačiau taip pat kaip galimybė, kuomet būtų sukurtos sąlygos įtvirtinti Izraelio valstybės interesus.
Juo labiau, kad ta naujoji valstybė neturėtų kariuomenės ir jo saugumą užtikrintų tas pats Izraelis.
– Ar būtų įmanoma, kad palestiniečiai pasitikėtų Izraeliu dėl saugumo užtikrinimo?
L.Kojala: Fundamentalus klausimas, kas yra tie palestiniečiai, jeigu vertintume jų politinį atstovavimą. „Hamas“ ir M.Abassas yra netapatūs politiniai dariniai.
– „Hamas“ pripažinta teroristine organizacija.
L.Kojala: Be jokių abejonių. Tai yra apibrėžta ir plane, kad jos iš esmės turi nelikti kaip veikėjo, kuris kelia didžiulę grėsmę Izraeliui ir yra laikomas vienu iš ateities bet kokio scenarijaus kliuvinių.
Tas yra svarbus klausimas, nors dabar girdime, kad „Hamas“ ir M.Abassas žada tarsi susėsti prie derybų stalo ir kartu įvertinti situaciją, pateikti bendrą poziciją.
Bet iš ankstesnių laikotarpių žinome, kad tai nebūtinai taip lengva. Aišku, Izraelis supranta situaciją, galimybę, palaikymą iš JAV, kurio ateityje gali nebūti. B.Netanyahu ir Baracko Obamos santykiai buvo kur kas sudėtingesni.
Tai natūralu, kad yra bandoma įtvirtinti Izraelio saugumo interesus. Ir tai gali būti vienas iš kelių į priekį.
Š.Rinkevičius: Dar vienas labai svarbus iššūkis yra palestiniečių pabėgėlių klausimas, kurie tapo pabėgėliais aplinkinėse šalyse nuo pat 1948 m.
Jeigu skaičiais, Libano teritorijoje turime 0,5 mln. registruotų pabėgėlių, kurie praktiškai neturi jokio statuso, jiems nėra suteikta pilietybė – nei tiems, kurie yra atvykę, nei tiems, kurie yra jau gimę Libano teritorijoje.
Taip pat turime vien tik oficialiais duomenimis apie 2 mln. pabėgėlių Jordanijoje, neoficialiais duomenimis iš 10 mln. populiacijos valstybėje gali būti apie pusė palestiniečių kilmės.
Ypatingai šiuo klausimu yra jautrios aplinkinės valstybės – Jordanija ir Libanas.
Šis planas numato, kad palestiniečių pabėgėliai nesugrįžtų į savo teritorijas, o jie būtų natūralizuoti aplinkinėse valstybėse.
Dėl ko ypatingai Jordanijoje verda didžiulės diskusijos jau kelis metus, nuo pat diskusijų pradžios apie galimą naująjį planą.
– Pone Kojala, tarptautinės bendruomenės, Vakarų reakcija – kiek ji vaidina esminį ar neesminį vaidmenį tokio plano pasiūlyme? Jungtinių Tautų atstovas pareiškė, kad pritartų, tačiau sienos turėtų būti tokios, kokios būtų iki 1967 m.
L.Kojala: Be abejo, tarptautinė bendruomenė yra svarbu, nes kalbame apie potencialiai atsirandančią naują valstybę, kuri turėtų būti pripažinta ir traktuojama kaip tokia Vakarų pasaulyje, ne tik pavienėse šalyse.
Taip pat kalbama apie teritorijas ir galimą jų perbraižymą. Jungtinės Tautos yra tarptautinė bendruomenė, tarsi vaidina svarbų vaidmenį, bet kita vertus, visi puikiai supranta, kad realių, alternatyvių pasiūlymų, kaip reikėtų spręsti šią situaciją, nėra.
Pasisakymai iš Europos Sąjungos atstovų, Vakarų šalių pusės yra gana migloti, dažniausiai referuojantys į ankstesnius susitarimus, į tarptautinės teisės normas ir principus.
Bet vėlgi, nesprendžiantys detaliai kiekvieno iš tų niuansų, kuriuos spėjome aptarti, kurie reikalauja labai konkrečių atsakymų.
Matyt, kad JAV imasi lyderystės, ne pirmą kartą, ir tai yra svarbiausias veikėjas. Nors, galbūt, jo neutralumu tarptautinė bendruomenė yra šiek tiek suabejojusi, nes tarsi akivaizdu, kad JAV netgi daugiau negu anksčiau palaiko būtent Izraelio poziciją.
Bet tai savaime nereiškia, kad planas dėl to žlunga.
– Kodėl taip elgiasi JAV? Kai kurie jų sprendimai iš esmės prieštarauja ir tai pačiai tarptautinei teisei.
L.Kojala: Akademikai dažnai ir labai ilgai jau tyrinėja Izraelio įtaką JAV užsienio politikai ir ta įtaka yra milžiniška.
Tą mes matome ir iš karinių dotacijų, kurios skiriamos Izraeliui iš JAV pusės ir siekia turbūt 4 mlrd. dolerių kasmet.
Vis tik JAV traktuoja Izraelį kaip vienintelę demokratinę valstybę regione, savo kertinį sąjungininką, kurį palaiko visomis įmanomomis priemonėmis.
Be to, čia žaidžia ir vidaus politikos interesai. D.Trumpas puikiai supranta, kad jo rinkėjas, tam tikra rinkėjų grupė, ypatingai galbūt religinga, vadinamieji evangelikai, irgi remia Izraelį ir nori matyti prezidentu tokį asmenį, kuris tokią politiką ir įgyvendina praktikoje.
Ypatingai, lyginamojoje perspektyvoje jeigu žvelgtume, ką darė B.Obama, kurio santykiai su Izraeliu buvo sudėtingi.
Aišku, amerikiečių parama išliko, strateginis lygmuo tarsi bendradarbiavimo, bet tarpusavio sutarimo trūko.
– Kalbant apie vidaus politikos iššūkius, jau pasigirdo spėjimų, kad toks laikas pasirinktas, nes tiek D.Trumpas turi problemų vidaus politikoje, kalbama apie apkaltą, tiek Izraelio premjeras B.Netanyahu sulaukė kaltinimų korupcija. Kiek tai yra prielaidos ir sąmokslo teorijos, o kiek iš tiesų gali būti susiję su jų problemomis vidaus politikoje, kad būtent dabar šis planas pateiktas?
Š.Rinkevičius: Be abejo, klausimas dėl santykių su arabų valstybėmis ir Palestina stabilizacijos yra praktiškai esminis Izraelio saugumo strategijoje. Todėl šis klausimas figūruoja nuolat.
Žinoma, neabejotinai tai turi reikšmės, kadangi vien per rinkimų kampaniją Izraelyje viena iš pagrindinių B.Netanyahu kortų ir buvo kalbėjimas apie Vakarų Kranto aneksaciją, naujų nausėdijų statybą.
Taip pat buvo nuolat kalbama apie naują planą ir dėl to tam tikra prasme šitos spekuliacijos turi pagrindo.
Tačiau taip pat reikėtų turėti mintyje ir tai, kad šiuo metu regione vyksta tam tikros transformacijos – suartėjimas tarp arabų šalių ir Izraelio.
Kita vertus, Izraelis yra pagrindinis JAV sąjungininkas regione, tačiau D.Trumpo administracija buvo pradėjusi kurti įvairias projekcijas dėl naujų saugumo strategijų, kurios apmintų ne tik Egiptą ir Jordaniją, su kuriomis taip pat yra bendradarbiaujama saugumo srityje, bet daugiau valstybių kaip Saudo Arabija, Kuveitas, Bahreinas.
Galbūt netgi sukuriant tam tikro lygio savotišką, kaip buvo spaudoje vadinama, arabų NATO.
Regioninės transformacijos kartu su išorės veiksnių įtaka jau yra pastebimas kelis metus.
– Ar žinant D.Trumpo siekį visą laiką laimėti ir būti geriausiu pasaulio derybininku, jis gali, jeigu nepavyktų šis taikos planas, imtis kažkokių papildomų priemonių? Turint omenyje, kad artėja rinkimai JAV, kad paspaustų kitais kanalais sėsti abi puses prie derybų stalo?
L.Kojala: Manau, D.Trumpas jau labai daug padarė. Ambasados perkėlimas į Jeruzalę, Golano aukštumų aneksacijos pripažinimas, Irano susitarimo nutraukimas, kuriam labai priešinosi Izraelis, yra 3 labai stiprūs žingsniai, palaikant Izraelio poziciją.
Sunku net būtų pagalvoti, kas galėtų būti dar vienas labai ryškus sprendimas dar iki kadencijos pabaigos ar rinkimų lapkričio mėnesį, kuris dar labiau parodytų D.Trumpo poziciją.
Matyt jis bandys spausti, bet reikia suprasti ir tai, kad tokių planų įgyvendinimas, kaip ir derybos, kurios seks po to, trunka labai ilgai.
Tikėtina, kad rezultatai matysis antroje D.Trumpo kadencijoje, jeigu tokia bus. Tai nebus turbūt pagrindinis dalykas, kuris lems D.Trumpo galimybes būti perrinktam ar ne, nes jis jau pademonstravo, ką nori pasiekti ir žengia tam tikrus žingsnius, kurie jo rinkėjams tikrai patiko.
– Ko dabar reikia tikėtis artimiausiu metu? Palestiniečiai kol kas pareiškė, kad tam nepritaria, bet ar galime tikėtis, kad jie sės prie derybų stalo ar bus nauji pasiūlymai, einama į kompromisus?
Š.Rinkevičius: Reikėtų palaukti, visų pirma, vasario 1 d., kuomet yra numatytas Arabų Lygos susitikimas.
Galbūt tame susitikime bus priimtas bendras arabų šalių sprendimas, kurio būtų nuspręsta laikytis.
Palestiniečių reakcija yra natūrali, tačiau regiono valstybės išlaiko santūrią retoriką, kviečia į derybas, šitą planą suvokti ne kaip Amerikos ar Izraelio interesų primetimą, o kaip atskaitos tašką galimoms deryboms dėl santykių sureguliavimo ir tam tikro lygio nepriklausomybės įtvirtinimo.
Dėl artimiausiu metu galbūt kilsiančių reakcijų būčiau pakankamai atsargus, kadangi dabar viskas turėtų persikelti į derybinį lygmenį.
– Ar tai gali būti lūžis, kuomet pavyktų taikiai išspręsti konfliktą?
L.Kojala: Tai naujas postūmis, bet kalbėti apie fundamentalų lūžį yra anksti. Galimybė tam atsiveria, bet kol kas dar reikia laukti konkrečių rezultatų.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16 val. 30 min. ir 23 val. 30 min. per „Lietuvos ryto“ TV.
