Diplomatijos užkulisiai – su ironijos doze: kokią Lietuvą pamatė 1994-aisiais?

Darbas diplomatinėje tarnyboje gali atrodyti paslaptingas, bet čia beveik visą gyvenimą pradirbęs Kevinas J.Lynchas į tai žvelgia kitaip – Lietuvoje dirbusio diplomato memuaruose gausu ironiško požiūrio į savo patirtį, nuotykių ir netikėtų atradimų.

K.J.Lynchas diplomatinėje tarnyboje praleido beveik 40 metų, o savo unikalią patirtį aprašė naujausioje knygoje.<br> lrytas.lt koliažas.
K.J.Lynchas diplomatinėje tarnyboje praleido beveik 40 metų, o savo unikalią patirtį aprašė naujausioje knygoje.<br> lrytas.lt koliažas.
K.J.Lynchas diplomatinėje tarnyboje praleido beveik 40 metų, o savo unikalią patirtį aprašė naujausioje knygoje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
K.J.Lynchas diplomatinėje tarnyboje praleido beveik 40 metų, o savo unikalią patirtį aprašė naujausioje knygoje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
K.J.Lynchas diplomatinėje tarnyboje praleido beveik 40 metų, o savo unikalią patirtį aprašė naujausioje knygoje.
K.J.Lynchas diplomatinėje tarnyboje praleido beveik 40 metų, o savo unikalią patirtį aprašė naujausioje knygoje.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Feb 20, 2020, 7:03 PM, atnaujinta Feb 21, 2020, 6:01 AM

Londonas, Briuselis, Daka, Ženeva, Dakaras, Vilnius, ar Rijadas, Akra, Denveris, Pitkerno salos, Oklandas – tokia įspūdinga beveik keturis dešimtmečius trukusia diplomatine karjera gali pasigirti K.J.Lynchas.

Šią savo patirtį jis sudėjo į „Nediplomatiškus britų diplomato memuarus“, kuriuose sąmoningai nekalbėjo apie aukščiausio lygmens politiką. Vietoje to į šiandien prasidedančią Vilniaus knygų mugę atvykstantis diplomatas pasakoja istoriją, kuri primena nuotykių romaną.

Šie memuarai yra unikali proga pažvelgti į diplomatinio darbo užkulisius su humoru.

Lietuvoje K.J.Lynchas dirbo 1994–1997 metais. Autorius teigia, kad lietuviškas maistas yra turbūt baisiausias pasaulyje, o klaikiausiu patiekalu pakrikštijo mūsų šalyje valgytą plovą.

Tačiau mūsų šalis jam labai brangi.

Čia diplomatas sutiko savo žmoną, su kuria susilaukė dviejų vaikų. Apie savo patirtį Jos Didenybės diplomatinėje tarnyboje ir Lietuvą „laukiniais“ laikais – 10-ajame dešimtmetyje – jis sutiko papasakoti „Lietuvos ryto“ skaitytojams.

Iš pradžių dirbo kalėjime

– Kodėl nusprendėte tapti diplomatu? – „Lietuvos rytas“ paklausė K.J.Lyncho.

– Prie Jos Didenybės diplomatinės tarnybos prisidėjau būdamas vos 20 metų, prieš tai dirbau kalėjime ir apie diplomatiją žinojau labai mažai.

Tačiau mokykloje mokiausi vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbas (tai vėliau man padėjo išmokti lietuvių kalbą) ir gyvenau labai arti Prancūzijos, tad labai anksti supratau, kad noriu keliauti, susipažinti su kitomis kultūromis ir išmokti kitų kalbų.

Vieną darbo dieną kalėjime ant mano stalo atsidūrė pasiūlymas pereiti į diplomatinę tarnybą. Tai buvo galimybė ne tik įgyvendinti svajones – galėjau už tai gauti atlyginimą, todėl ilgai svarstyti neteko.

– Skaitant memuarus gali susidaryti įspūdis, kad diplomato kelias yra vien kelionės, vakarėliai ir darbas vizų poskyryje. Su kokiais iššūkiais ir problemomis jums teko susidurti?

– Šioje knygoje sąmoningai rašiau apie linksmą, unikalią ir galbūt keistą darbo Jos Didenybės diplomatinėje tarnyboje pusę.

Daugelis kitų jau yra kalbėję apie aukščiausio lygmens politiką, dvišalę ir daugiašalę diplomatiją, o aš taip daryti nenorėjau.

Žinoma, darbo diplomatinėje tarnyboje daug, o svarbiausias iššūkis yra paprastas – ne kiekvienas gali kas trejus ar ketverius metus keisti gyvenamąją vietą.

Kiekvieno paskyrimo metu susidūriau su skirtingomis politinėmis problemomis. Dirbant NATO atstovybėje viskas sukosi aplink Šaltąjį ir Folklando Salų karus.

Bangladeše reikėjo suvaldyti nelegalių migrantų į Jungtinę Karalystę srautus ir sukurti dvišalius santykius.

Šiaurės Korėjoje svarbiausi buvo žmogaus teisių klausimai, nors žmogaus teisės ir Šiaurės Korėja niekada negali būti minimi viename sakinyje.

Vėliau sprendžiau Pitkerno salų ateitį, Senegale bandžiau atstovauti Jungtinei Karalystei 5-iose skirtingose šalyse, kurių kiekviena turėjo skirtingų problemų santykiuose su Europos Sąjunga ir Jungtine Karalyste.

Paruošia ir psichologiškai

– Memuaruose pasakojate, kaip vienas vizos negavęs irakietis nusprendė jus įbauginti ir buvo įsilaužęs į jūsų namus, ant grindų sudaužė elektros lemputes tikėdamasis, kad tamsoje susipjaustysite kojas. Ar dirbant šį darbą dažnai teko bijoti dėl savo gyvybės?

– Asmeniškai ne. Šis incidentas Irake buvo išimtis.

Tačiau dirbant Jungtinės Karalystės atstovybėse užsienyje visada gali tapti taikiniu tų, kurie prieštarauja britų vykdomai politikai.

– Jums teko dirbti vienoje labiausiai nuo likusio pasaulio atskirtų vietų – Pitkerno salose. Ar būnant taip toli nuo civilizacijos kilo psichologinių sunkumų?

– Iš tikrųjų ne. Prieš paskyrimus į sudėtingas vietas mes turime daugybę mokymų – diplomatai ruošiami dirbti tokioje aplinkoje. Iškilus problemoms, visą parą galime kreiptis į psichologinės pagalbos specialistus.

Dirbant Pitkerno salose man to neprireikė. Mes visada galėjome prašyti pagalbos iš kolegų prancūzų Taityje. Taip pat turėjome parengtus planus daugeliui nepaprastųjų situacijų.

– Kokį nediplomatiškiausią darbą teko atlikti per šiuos tarnybos metus?

– Tiesą sakant, viskas daugiau ar mažiau visada buvo susiję su Jungtinės Karalystės vyriausybės vykdoma politika.

Viena mažiausiai diplomatiškų veiklų galėčiau įvardinti lipimą menkomis virvių kopėčiomis 70 metrų aukščio konteinerių laivo šonu su lagaminu ant nugaros.

Galėjau nukristi arba į Atlanto vandenyną, arba į laivą, esantį po manimi, arba į tarpą tarp dviejų laivų ir būti sutraiškytas.

Tačiau man pavyko užlipti!

Žavėjo lietuvių optimizmas

– Į Lietuvą atvykote „laukiniais“ laikais – 10-ajame dešimtmetyje. Kokie buvo pirmi įspūdžiai?

– Negalėčiau tų metų pavadinti „laukiniais“. Žinoma, buvo gaujų, tačiau kokio nors chaoso tikrai nepastebėjau.

Vilnius iš pirmo žvilgsnio atrodė ilgą laiką buvęs ekonomiškai ir politiškai apleistas. Tą patį galima pasakyti ir apie regionus.

Tačiau žmonės! Lietuviai padarė didžiausią įspūdį. Jauni ir seni – visa tauta džiaugėsi atgauta nepriklausomybe. Jie ieškojo pragmatinių, politinių ir diplomatinių būdų atsikratyti sovietinio jungo. Žmonių optimizmas buvo be galo didelis.

– Kaip tuomet atrodė Lietuvos diplomatinė tarnyba?

– Naujieji diplomatai buvo jauni, išsilavinę ir daugiau nei pasirengę atkurti Lietuvos vietą tarptautinėje arenoje – ypač po ilgų okupacijos dešimtmečių.

Lietuvos diplomatinė tarnyba buvo maža, tačiau su pasitikėjimu sprendė visus šalį liečiančius klausimus. O diplomatų anglų kalbos žinios buvo ne ką prastesnės negu mano!

– Šis laikotarpis buvo esminis Lietuvai, jo metu buvo patiesti pamatai keliui į NATO ir ES. Kokias problemas čia teko spręsti?

– 1994-aisiais Lietuva bandė suprasti prisijungimo prie ES kompleksiškumą. Norint tai padaryti reikėjo modernizuoti bankininkystės, žemės ūkio, socialinius sektorius.

Mes padėjome tai daryti. Problemų kėlė Ignalinos atominė elektrinė su tokiu pat reaktoriumi, koks veikė Černobylyje.

Tuomet kilo klausimų, ar NATO galėtų ir norėtų apginti Lietuvą užsienio šalių agresijos atveju. Žinoma, kai kurie žaidėjai tuo metu bandė susigrąžinti Lietuvą į savo įtakos sferą.

Džiugina Lietuvos pokyčiai

– Kaip Lietuva pasikeitė per šiuos daugiau kaip 25 metus?

– Kaip jau minėjau anksčiau, 1994-aisiais lietuviai buvo labai optimistiškai nusiteikę dėl ateities ir norėjo panaikinti visą komunizmo šaliai padarytą žalą.

Vilnius per šiuos metus tapo visiškai neatpažįstamas. Daugelis kitų šalių ir miestų gali iš jūsų pasimokyti.

Jūs esate pavyzdys, kaip judėti į priekį ir tobulėti nedarant žalos senamiesčiams, kaimams ir kraštovaizdžiui. Dėl to kiekvienas turite didžiuotis!

Lietuvos visuomenė labai moderni, o verslo sektorius – itin aktyvus. Čia sparčiai auga turizmo sektorius, turite gero alaus, demokratiniai procesai veikia puikiai, o žmonės tebėra patenkinti savo gyvenimu.

– Kokių problemų matote dabartinėje Lietuvoje?

– Kurį laiką nebuvau čia atvykęs, tačiau svarbiausia problema įvardinčiau emigraciją. Nuo įstojimo į ES Lietuvą paliko šimtai tūkstančių žmonių. Kas bus, jeigu po „Brexit“ jie sugalvos sugrįžti?

Ir saugumo klausimams visada bus teikiamas prioritetas. Gyventi šalia meškos nėra lengva.

Ekonomikos sektoriuje svarbu atkreipti dėmesį į ekonominę nelygybę, minimalią algą ir mažėjančias ES subsidijas žemės ūkio sektoriui.

Žinoma, nereikėtų pamiršti ir netoli Vilniaus kylančios Astravo atominės elektrinės. Niekas nėra įsitikinęs, kad ji saugi.

Tenka reaguoti greičiau

– Kokią svarbiausią pamoką išmokote per šiuos keturis dešimtmečius?

– Manau, kad išmokau atidžiau klausyti ir būti empatiškas.

Įšokti į kito brito batus nėra lengva, o suprasti tarptautinių partnerių mąstymą ir tikslus dar sunkiau.

Kai kurie užsienio šalių pareigūnai gali visiškai nesutikti su mūsų vykdoma politika, tačiau supratimas, kas yra už to mąstymo, yra svarbiausias norint surasti kompromisą ir pasiekti norimus pokyčius.

Galvoje dabar kaip pavyzdys iškyla klimato kaitos klausimas.

– Vis daugiau pasaulio šalių lyderių pasižymi ne itin diplomatiškais pareiškimais. Kaip tai keičia diplomatų darbą?

– Viskas priklauso nuo pareiškimų. Jeigu vykdoma politika staiga vidury nakties pasikeistų nuo vieno įrašo „Twitter“ tinkle, diplomatai užsienyje iškart nepakeistų savo darbo krypties. Jie pirmiausia siektų gauti patvirtinimą iš centrinės valdžios.

Tikiuosi, jog po to vienintelis kitas darbas bus paaiškinimas, kad vienas įrašas socialiniuose tinkluose nieko nereiškia.

– Tad diplomatų vaidmuo pasaulyje mažėja ar didėja?

– Tik didėja. Pasaulyje matome vis aštrėjančius ekonominius, politinius ir karinius konfliktus.

Svarbiausia yra tai, kaip diplomatai čia ir dabar susitvarko su kylančiomis problemomis.

Esant dabartiniam informacijos sklaidos greičiui geros ir blogos naujienos mus gali pasiekti sekundės greičiu.

Užtenka pagalvoti apie koronavirusą, karą Sirijoje, gaisrus Australijoje, klimato kaitą, JAV prezidento rinkimus, „Brexit“ ir t.t.

Koks diplomato vaidmuo visame tame? Visiška diplomatijos nesėkme yra laikomas karas arba ginkluotas konfliktas. Diplomatų vaidmuo – numalšinti įtampą, ieškoti kompromisų ir konsensuso, kuris leistų mums visiems gyventi saugiame, teisingame ir klestinčiame pasaulyje.

Žinoma, lengva sakyti, tačiau negalime pamiršti ir nacionalinių interesų.

Kartais jie užstoja mums kelią į geresnį pasaulį.

Kad galėtų tinkamai vykdyti savo pareigas, diplomatai neturi slėptis už kompiuterių ir kartais sudalyvauti vakarėliuose. Jie turi mokytis kalbų, pažinti kultūras ir bendrauti su įvairiais žmonėmis.

Tik žmonės gali įkvėpti pokyčius ir revoliucijas. Diplomatai turi bendrauti su verslininkais, dvasininkais, žurnalistais, vietos valdžios atstovais, ūkininkais, valstybės tarnautojais ir net taksistais. Iš patirties sakau, kad jie daug žino.

Tačiau, kaip jau rašiau knygoje, dirbant šį darbą, už kurį tau moka pinigus, reikia nepamiršti ir pasilinksminti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: kokių klausimų vengia prezidentas G. Nausėda?