Lietuvių kūrėjas įamžino ištuštėjusį Niujorką: „Mano galvoje – karo padėtis“

„Tokio Niujorko nematė nei Andy Warholas, nei Jonas Mekas. Kaip aš galėčiau praleisti šią progą?“ – sakė Niujorke gyvenantis lietuvių menininkas Žilvinas Kempinas.

Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br>Filmo kadras
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br>Filmo kadras
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br>Ž.Kempino nuotr.
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br>Ž.Kempino nuotr.
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br>Ž.Kempino nuotr.
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br>Ž.Kempino nuotr.
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.
Pasak Ž.Kempino, Amerikoje visi vienodi: kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.
JAV gali susidurti su dar nematyta<br>AFP/Scanpix nuotr.
JAV gali susidurti su dar nematyta<br>AFP/Scanpix nuotr.
JAV Naujojo Džersio valstiją sukrėtė<br>AFP/Scanpix nuotr.
JAV Naujojo Džersio valstiją sukrėtė<br>AFP/Scanpix nuotr.
JAV Naujojo Džersio valstiją sukrėtė<br>AFP/Scanpix nuotr.
JAV Naujojo Džersio valstiją sukrėtė<br>AFP/Scanpix nuotr.
JAV Naujojo Džersio valstiją sukrėtė<br>AFP/Scanpix nuotr.
JAV Naujojo Džersio valstiją sukrėtė<br>AFP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Mar 28, 2020, 11:31 AM, atnaujinta Mar 28, 2020, 4:51 PM

Praėjusį savaitgalį penkiasdešimtmečio Ž.Kempino sukurtas filmas, užfiksavęs jo pasivažinėjimą dėl koronaviruso pandemijos ištuštėjusiu Manhatanu, pasklido po socialinius tinklus.

Juo pasidalijo Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos kultūros atašė Niujorke Gražina Michnevičiūtė, prisipažinusi, kad niekada dar nėra mačiusi šio didmiesčio tokio tuščio. „Tarsi kažkas būtų paspaudęs pauzės mygtuką“, – stebėjosi atašė.

Nepaisant grėsmės ir vis didėjančio užsikrėtusių bei mirusių skaičiaus, savaitgalį apmiręs Niujorkas vėl atgijo darbo dienomis.

Apie karantiną pasaulio meno sostinėje ir sumanymą įamžinti gyvenimo pauzę Niujorke Ž.Kempinas papasakojo „Lietuvos rytui“.

– Kodėl sumanėte įrašyti savo pasivažinėjimą motociklu po apmirusį Niujorką? Gal tai kokio naujo kūrinio dalis? – paklausiau Ž.Kempino, kuris išsyk prasitarė, kad ką tik sugrįžo iš Niujorko Kvinso rajono, kur apsipirko ir nuvežė produktų ten gyvenantiems uošviams.

– Praėjusį šeštadieni važiavau į Kvinsą ir buvau nustebintas, koks miestas tuščias.

Supratau, kad reikia fiksuoti šį labai neįprastą laiką.

Kitą dieną taip ir padariau. Buvo sekmadienis, šalta, gal tik pora laipsnių šilumos, visi pasislėpę namuose, seka naujienas apie koronaviruso maršą. Tokio Niujorko nematė nei Andy Warholas, nei Jonas Mekas, kaip galėčiau praleisti tokią progą?

Gali būti, kad tokio tuščio miesto niekada daugiau ir nebebus, nes dabar žmonės jau lyg ir apsiprato, šiandien (kovo 26 dieną. – Red.) to buitinio judėjimo kur kas daugiau. Be to, ir oras atšilo.

Ne pirmą kartą filmuoju miestą. Vienas mano ankstesnių videodarbų yra „Bike Messenger“, nufilmuotas 2006 metais keturiomis videokameromis, pritvirtintomis prie dviračio. Tada dar nebuvo tokių mažyčių „GoPro“ kamerų.

Manau, kad šiuo atveju tai yra tiesiog unikali vaizdo medžiaga, savaime turinti išliekamąją vertę, kaip dokumentas.

Neturėjau tikslo to įrašo platinti, tik keliems draugams nusiunčiau. Tačiau kai Lietuvos kultūros atašė Niujorke G.Michnevičiūtė manęs paklausė, ar galėtų įkelti į feisbuką, sutikau.

– Ar visuomet važinėjate po miestą motociklu ar motoroleriu?

– Į studiją važiuoju tai motoroleriu, tai motociklu, tai dviračiu. Kaip šauna į galvą.

Motociklas yra labiau pramoginis dalykas. Smagu išlėkti už miesto kur nors toliau.

Kilometražas lekiant motociklu tampa visiškai nesvarbus, jokia kelionė neprailgsta. Bet juo būtų šalta važinėti žiemą.

Be to, ir nelabai saugu, nes kelio danga ir padangos šaltos, todėl jų sukibimas ne toks patikimas kaip vasarą.

Tiesa, vasarą per miestą važiuoti motociklu labai karšta.

Kol lauki žalios šviesos, variklio skleidžiamas karštis būna pragariškas – lyg ugnis.

Savo motoroleriu „Vespa GTS300 SuperSport“ galiu važinėti ištisus metus. Specialūs rūbai nebūtini, esu pridengtas nedidelio stiklo ir paties motorolerio korpusu nuo vėjo. Žiemą dar turiu ir specialų prisegamą užklotą, kuris sulaiko variklio šilumą ir maloniai šildo.

Šaltuoju laiku praverčia ir šildančios pirštinės su baterijomis, tada rankos nešąla.

„Vespa“ manevringumas mieste geresnis nei motociklo, nes gabaritai mažesni, o greičio yra per akis. Vasarą labai patogu užšokti ant „Vespa“ be jokios specialios aprangos.

Važiuojant motociklu mažų mažiausiai reikia specialių batų, kitaip gali būti sunku perjunginėti pavaras.

Et, smagu kartais paplepėti apie tokius niekus, kaip skirtumai tarp motociklo ir motorolerio!

– Kokie jausmai apima po tokios kelionės? Apokalipsės nuojauta? Liūdesys, nerimas, baimė? O gal džiugina galimybė pamatyti Niujorką tokį, kokio dar nematėte?

– Viską užgožia įspūdingai monumentali miesto tuštuma. Žinoma, minčių pralekia daug ir įvairių. Bet nugali estetiniai dalykai: tuščio didmiesčio grožis – iki šiol nematytas, nepatirtas.

– Kaip niujorkiečiai reaguoja į koronaviruso pandemiją? Gatvės apytuštės, bet gal parkai pilni?

– Praėjęs sekmadienis buvo ypatingas. Šiuo metu miestas yra lyg ir labiau atsigavęs, judėjimo daugiau. Nors tam nėra jokių pozityvių priežasčių – informacijos apie mirusiuosius ir apsikrėtusiuosius tik daugėja.

Vakar buvau išvažiavęs dviračiu pasivažinėti po Niujorko Centrini parką, žmonių buvo nemažai. Visi bėgioja, važinėja, vedžioja šunis. Mat parkai dar nėra užverti.

Žmonės net skatinami sportuoti, tiktai būtina laikytis saugaus atstumo.

Maisto prekių parduotuvėse – panašiai. Prekių netrūksta, bet yra specialios juostos, kurios atskiria žmones, kad būtų po vieną.

– Gal Niujorko menininkai siūlo kokių nors įdomių galimybių internete, socialiniuose tinkluose?

Pavyzdžiui, kaip Lietuvoje FB grupė „Neatšaukti atidarymai“, kur jau ir šalia Niujorko gyvenanti jūsų kurso draugė tapytoja Ieva Mediodia paskelbė savo darbų?

– Gaunu nemažai reklaminių laiškų elektroniniu paštu su visokiomis virtualiomis parodomis, ekspozicijomis ir panašiomis alternatyvomis, bet, prisipažinsiu, pasižiūrėjau tik vieną (jei neskaičiuotume virtualios „Vartų“ galerijos ekspozicijos).

Pasižiūrėjau tik tam, kad žinočiau, kaip tai atrodo. Įspūdžio nepadarė. Žinoma, gaila, kad negalima pamatyti darbų gyvai, ir labai gerai, kad galerijos ar muziejai staigiai persiorientuoja, prisitaiko prie situacijos, pateikdami nors virtualų variantą.

Bet manęs tai nežavi. Aš vertinu gyvą patirtį, dauguma mano darbų susiję būtent su ta gyva akistata. Ką gi, laikai pasikeitė. Priimu tai kaip būtinybę.

– Gal JAV valdžia žada kokių nors kompensacijų menininkams kaip Europoje?

– Mes jokių privilegijų čia neturime, manau, kad negalime tikėtis nieko panašaus. Skaičiau, kad muziejai yra pateikę paraišką dėl kompensacijų. Tai svarbios kultūrinės institucijos, tad manau, kad joms tikrai valstybė pagelbės.

O visi kiti menininkai esame tik eiliniai piliečiai su savo „versliukais“. Kokią kompensaciją gaus eiliniai piliečiai, tokią gaus ir menininkai.

– Kaip keičiasi jūsų planai? Turbūt atšauktos ar atidėtos kokios nors suplanuotos parodos?

– Man nieko tragiško nenutiko. Džiaugiuosi, kad neįstrigau kokioje nors kelionėje, neužsikrėčiau (beldžiu į medį) kur nors lėktuve ir dabar esu namie su saviškiais.

Visi asmeniniai planai šios tragedijos fone yra tokia smulkmė, apie kurią netgi neverta kalbėti. Geriau kalbėtis apie motociklus ir dviračius, o ne skųstis.

– Ką veikiate namuose? Leidžiate laiką su vaikais? Kaip jie reaguoja į kilusią grėsmę? O gal dirbate saviizoliacijoje, dirbtuvėje?

– Seku įvykių eigą, bendrauju internetu su draugais. Galėčiau dirbti ir studijoje, nes ten galiu būti vienas ir saugus. Bet šią savaitę ten nė karto nebuvau. Noriu stebėti, kas darosi čia, aplink, šitame „miestelyje“ ir visame pasaulyje. Man visa tai labai įdomu.

Namuose galiu dirbti kompiuteriu. Mano laisvės koronavirusas kol kas nevaržo. Tiesa, išeinu iš namų užsimovęs gumines pirštines ir užsidėjęs kaukę. Grįžtu – taip pat. Ilgai plaunu rankas. Žodžiu, saugausi maksimaliai.

Esu namie dar ir tam, kad visi būtume kartu, kad vaikai matytų, kaip visa tai rimta.

Jie viską supranta. Mokyklos rengia jiems internetines pamokas, jaunėlis naudojasi „Google Classroom“, per „Zoom“ programą susitinka su klase.

Aš iki šiol savo sūnus matydavau tik su telefonais ir ausinėmis. O dabar turiu retą galimybę matyti juos realiai dirbančius prie stalo arba ant grindų – kaip kam patogiau. Laimei, jie abu yra pavyzdingi mokiniai, jų visiškai nereikia raginti. Tai lyg ir niekas nesustojo, pasikeitė tik jų darbo formatas.

– Kokie naujausi jūsų kūrybiniai darbai, meno projektai?

– Nemėgstu pasakoti apie tai, ko dar nėra. Kaip ir apie tai, kas dar nepabaigta.

Man dabar svarbiausia neužsikrėsti pačiam ir neužkrėsti kitų, jei jau susirgsiu.

Svarbiausia apsaugoti savo artimuosius, kiek tik įmanoma. Na, o jei jau atsitiks nelaimė, gelbėti juos ir padėti. Žodžiu, mano galvoje – karo padėtis.

– Ar manote, kad pasaulis po pandemijos taps kitoks? Geresnis? Blogesnis? O gal dėl numatomos ekonomikos krizės menininkai iš viso atsidurs nuošalėje?

– Manau, mes visi esme nusipelnę mirties bausmės dėl to, kad suėdėme arba, kaip mes sakome, suvalgėme trilijonus kitų gyvūnų, išnaikinome ištisas laukinės faunos ir floros rūšis.

Dėl to, kad užteršėme vandenynus ir sukūrėme šiltnamio efektą visai planetai. Jau nekalbu apie tai, kad esame žiaurūs vieni kitų atžvilgiu.

Šis virusas dabar paralyžiuoja pasaulio ekonomiką, mus tarsi sustabdo ir leidžia pasvarstyti, ko verta mūsų veikla, persunkta godumo, arogancijos, perprodukcijos.

Tikėkimės, kad planetos dangus išsigiedrys, išsivalys nuo fabrikų dūmų, gal tada viskas šiek tiek pagerės. Tikėkimės, kad mes neišmirsime, kaip išmirė dinozaurai. Na, o tie, kurie išliks, galbūt bus pasikeitę, tapę geresni. Bent jau rankas išmoksime taisyklingai plauti.

Pasaulio ekonomika, be abejo, patirs didelę krizę, bet menininkų tai vis tiek nepražudys. Mes esame iš tų, kurie greitai prisitaiko, mat mums padeda kūrybinis mąstymas.

Pats menas yra tarsi vanduo, jis prasisunkia visur ir visada. O menininkai ir taip visada buvo nuošalėje, tad jie lyg ir neturi ko prarasti.

Kūriniai sukuria šviesos erdvę

Optines iliuzijas primenančiais kūriniais iš magnetinių juostelių išgarsėjęs menininkas Ž.Kempinas gimė 1969 m. Plungėje, užaugo Klaipėdoje.

1987–1993 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Baigęs mokslus pradėjo rengti parodas. Taip pat dirbo su teatro režisieriumi O.Koršunovu, sukūrė scenografijas spektakliams „Labas Sonia Nauji Metai“, „Senė 2“ ir „P.S. Byla O.K.“. Pelnė geriausio metų scenografo prizą – Šv.Kristoforo statulėlę.

1997 m. išvyko į Niujorką, kur 1998–2002 m. Hunterio koledže studijavo tarpdisciplininį meną. Dabar menininkas gyvena Niujorke su žmona ir dviem sūnumis, tačiau parodas rengia visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje.

2007 m. tarptautinis mėnesinis leidinys „Art Review Magazine“ Ž.Kempiną įvardijo tarp 25 šiuolaikinių menininkų, kuriuos būtina žinoti.

2008 m. gavęs Calderio premiją Ž.Kempinas šešis mėnesius praleido A.Calderio dirbtuvėse Prancūzijoje, ten sukūrė savo darbą „Tūba“ (nuotr.). Jis atstovavo Lietuvai 2009 m. Venecijos bienalėje, kai Lietuvos paviljoną kuravo „Vartų“ galerija.

2012 m. Nacionaline kultūros ir meno premija už minimalistinės šiuolaikinio meno kalbos įtaigą įvertinto kūrėjo darbų yra daugelyje svarbių pasaulio muziejų ir privačių kolekcijų.

Menininkui atstovauja prestižinė „Yvon Lambert“ galerija Niujorke bei Paryžiuje ir galerija „Vartai“ Vilniuje.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.