Ispanija. Ketvirta savaitė karantine. 16 tūkst. mirčių ir 161 tūkst. užregistruotų užsikrėtusiųjų. Kad ir kokias kraupias naujienas žmonės skaitytų socialiniuose tinkluose, jei koronavirusas nepasiekė tavo artimųjų, sunku suvokti, kas iš tikrųjų dedasi aplinkui.
Todėl visuomet svarbu istorijas išgirsti iš pirmų lūpų. „Lietuvos rytas“ apie pandemijos kasdienybę kalbėjosi su naktimis prie kritinių koronaviruso pacientų dirbančia medicinos seserimi Laura Macena ir šeimos gydytoja Gemma Roch.
Savo patirtimi pasidalijo intensyviosios terapijos skyriuje beveik savaitę su mirtimi kovojusi Patricia Roca ir ką tik iš ligoninės pasveikusį tėvą parsivežusi Laura Bosch.
Europos valstybių lyderiai: ateinančiomis savaitėmis prognozuojama koronaviruso kulminacija
Reagavo pernelyg vėlai
„Žmonės miršta vienas po kito, miršta ir daugybė jaunų, sveikų žmonių. Man dieną naktį dėl to skauda širdį. Nuolat gyvenu apimta nerimo“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo 55 metų šeimos gydytoja G.Roch.
Ji dar nedirba, nes daugiau kaip prieš mėnesį užsikrėtė koronavirusu ir vis dar neatsigauna.
„Daugybė mano kolegų yra užsikrėtę. Kai kurie jų – intensyviosios terapijos skyriuje. Mums, medikams, labai neramu, kai artimas žmogus patenka į šį skyrių, nes žinome, kad galimybė likti gyvam ten patekus yra 50 procentų“, – teigė gydytoja.
Katalonė tvirtina, kad Ispanijos epidemiologinis protokolas buvo sugriežtintas pernelyg vėlai, todėl dabar šalyje yra jau šimtai tūkstančių užsikrėtusiųjų.
Pasak medikės, epidemija Ispanijoje jau priartėjo prie kreivės viršūnės.
„Kai epidemija prasidėjo Italijoje, mums buvo liepta saugotis tik tuomet, jei pacientas buvo lankęsis rizikos šalyje ar bendravo su iš ten atvykusiais žmonėmis. Ir tik praėjus dviem savaitėms protokolas buvo sugriežtintas, tuomet mes pradėjome rengtis apsaugine apranga eidami pas kosinčius ir temperatūros turinčius pacientus“, – kalbėjo gydytoja.
G.Roch tvirtina, kad oficialus užregistruotų užsikrėtusiųjų skaičius Ispanijoje neturi nieko bendra su realybe, nes tyrimų padaryta labai mažai.
„Užsikrėtusiųjų yra kur kas daugiau, nei skelbiama. Kovoti su pandemija mums reikia tikrų skaičių, o tam reikia daryti tyrimus visiems“, – pabrėžė G.Roch.
Pacientai miršta vieni
„Manau, kad daugybė žmonių iki šiol nesuvokia, kas iš tikrųjų vyksta. Kol nepradėjau dirbti intensyviosios terapijos skyriuje, ir pati nesuvokiau, kad situacija tokia rimta.
Nuo koronaviruso miršta jauni žmonės, kurie iš pradžių manė, kad jis jiems nepavojingas.
Mums, medicinos seserims, sunkiausia susitaikyti su koronaviruso pacientų vienatve. Sunkiai sergantys ir mirštantys pacientai negali būti su savo artimaisiais“, – „Lietuvos rytui“ sakė Manresos ligoninėje kritinių koronaviruso pacientų skyriuje dirbanti medicinos sesuo L.Macena.
Ji pridūrė, kad šeimos nariams informacija apie ligonių būklę teikiama telefonu kartą per dieną.
„Tačiau kai juos reikia perkelti į intensyviosios terapijos skyrių ir prijungti prie kvėpavimo aparato, mes prieš tai įspėjame artimuosius. Šis momentas labai sunkus – kartais tenka skambinti trečią valandą nakties.
Bet artimuosius informuoti būtina, nes prie kvėpavimo aparato prijungtas pacientas nebegali naudotis mobiliuoju telefonu ir bendravimas staiga nutrūksta“, – sakė L.Macena.
Ši profesionalė dirbo neonatologijos skyriuje, tačiau kilus pandemijai buvo paskirta į intensyviosios terapijos skyrių.
„Mus paskirstė pagal žinias. Kadangi dirbau su dirbtinio kvėpavimo aparatais prie neišnešiotų kūdikių, dabar atsidūriau intensyviosios terapijos skyriuje“, – tvirtino medicinos sesuo.
L.Macena pasakoja, kad kritiniai pacientai jaučiasi labai keistai, nes medicinos personalas šiame skyriuje vaikšto apsirengęs kaip „astronautai“, nematyti net jų veido.
„Mes nepratę dirbti tokiomis sąlygomis. Be to, skyriuje, kuriame dabar dirbu, nėra reikiamų sąlygų – čia anksčiau buvo dienos ligoninė, kuri pandemijos metu buvo paversta intensyviosios terapijos skyriumi. Tai reiškia, kad mums trūksta įrangos“, – kalbėjo medicinos sesuo.
L.Macena teigia, kad sunkiausia, kai atėjus paskutinei valandai pacientai miršta vieni.
„Ligoninėje mes turime protokolą. Pagal jį, esant labai komplikuotai ligonio situacijai, galime pakviesti vieną artimąjį su juo atsisveikinti, tačiau ne visada spėjame.
Todėl dažnai atsitinka taip, kad vaikai ir anūkai tiesiog negali atsisveikinti su savo tėvais ar seneliais.
Juk dažnai pacientas išvežamas iš namų, kuriuose gyvena vienas, o vėliau jo lankyti negalima. Jei situacija komplikuojasi ir pacientas miršta, jo artimieji galbūt nebuvo matę jau tris savaites ir daugiau niekada jo nebepamatys. Tai ir yra sunkiausia šios pandemijos metu – ne tik mirusiųjų šeimoms, bet ir mums, medikams, dažnai prireikia psichologo pagalbos“, – pasakojo L.Macena.
Kolektyvas – vienas kumštis
Medicinos sesuo teigia, kad namuose nuolat galvoja apie tuos pacientus, kuriuos paliko ligoninėje kritinės būklės.
„Aš pailsiu tik fiziškai. Psichologiškai atsiriboti neįmanoma.
Pandemijos pradžioje tai buvo tikras košmaras, dieną naktį galvodavau apie savo pacientus. Dabar jau šiek tiek pripratau prie situacijos, bet visiškai atsipalaiduoti neįmanoma“, – kalbėjo moteris.
Pasak jos, medicinos personalas atiduoda ne 100, o 200 procentų savo energijos kovai su virusu.
„Mes visi dirbame vieningai: gydytojai, medicinos seserys, slaugytojai, valytojos. Tai neįtikėtina. Dar niekada nesu jautusi tokios vienybės mūsų kolektyve. Manau, kad ji mus ir išgelbės“, – savo kolegomis didžiavosi L.Macena.
Ispanijos gyventojai šiomis dienomis kaip niekada suvokia medicinos personalo svarbą ir mato, kad jie aukoja viską, kad išgelbėtų žmonių gyvybę.
Kiekvieną dieną aštuntą valandą vakaro jau trečia savaitė iš eilės Ispanijos gyventojai išeina į savo balkonus plojimais padėkoti ligoninių personalui už jų darbą.
„Politikai nežino tikros situacijos, jie mato tik skaičius. Manau, kad prieš priimdami sprendimus šalies vadovai turėtų atidžiau išklausyti epidemiologus“, – įsitikinusi naktimis prie sunkių ligonių budinti medicinos sesuo.
Išgyveno, kad papasakotų
„Nesigailiu, kad susirgau koronavirusu ir buvau kritinės būklės. Svarbiausia, kad dabar pasveikau ir pati galiu apie tai papasakoti.
Tai bus dar viena svarbi gyvenimiška patirtis, iš kurios būsiu daug ko pasimokiusi“, – telefonu iš viešbučio kambario, kuriame laukė, kol tyrimo rezultatas bus neigiamas, „Lietuvos rytui“ pasakojo Leridos miesto gyventoja 47 metų P.Roca.
Tris savaites keturių savo vaikų nemačiusi katalonė vis dar negali vykti namo. Nors sveikata puiki, kol kas COVID-19 tyrimo rezultatas vis dar teigiamas, todėl moteris ir toliau turi būti izoliuota.
„Man gydytojai siūlė važiuoti namo, tačiau būti visiškoje izoliacijoje savo kambaryje. Aš jiems sakiau, kad mūsų šeimoje tai neįmanoma. Tuomet man buvo paskirtas viešbutis. Dabar laukiu, kol virusas pagaliau visiškai paliks mano organizmą“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo P.Roca.
Ji teigia, kad blogai jaustis pradėjo antrąją kovo savaitę.
„Man labai skaudėjo galvą, visą kūną, turėjau temperatūros, kosėjau, tačiau prisiskambinti greitosios pagalbos telefonu buvo tiesiog neįmanoma – valandų valandas laukdavau atsakymo, kol galiausiai pasakydavo, kad „šiuo metu į jūsų skambutį atsakyti negalime“.
Aš kelis kartus ėjau pas šeimos gydytoją, bet man liepdavo grįžti namo ir gydytis ten. Taip išbuvau visą savaitę, kol ligoninėje dirbanti dvynė sesuo liepė man reikalauti greitosios pagalbos ir važiuoti į ligoninę. Ten man iš karto buvo nustatytas abipusis plaučių uždegimas ir jau reikėjo papildomo deguonies“, – ligos pradžią prisimena P.Roca.
Išleido su plojimais
„Kai man buvo pasakyta, jog būsiu perkelta į intensyviosios terapijos skyrių, pirmą kartą pagalvojau, kad mirsiu. Man buvo labai sunku kvėpuoti ir su kiekvienu atsikosėjimu skaudėjo krūtinę. Ten be maisto ir gėrimų išbuvau tris dienas. Intensyviosios terapijos skyrius – baisus dalykas.
Jausmas, tarytum būtum vištų fermoje, kurioje niekada neužgesinama šviesa“, – pasakojo po koronaviruso komplikacijų atsigavusi pacientė.
Pasak katalonės, ligoninės personalas ją slaugė nepriekaištingai ir buvo dėmesingas visą laiką. „Jie buvo labai malonūs ir supratingi, net intensyviosios terapijos skyriuje leido man naudotis mobiliuoju telefonu, kuris šiuo atveju išgelbėjo mane nuo visiškos izoliacijos.
Kai buvau išrašyta iš ligoninės, koridoriuje medicinos personalas mane sutiko audringais plojimais. Taip šiltai išleidžiami visi pasveikę pacientai“, – pasakojo P.Roca.
Anot jos, Leridos ligoninėje medikams trūko apsaugos.
„Pirmas dienas medikai vaikščiojo su šiukšlių maišais ant kojų – jie neturėjo vienkartinės batų apsaugos. Būtent dėl apsauginės aprangos trūkumo koronaviruso pacientų artimieji negali lankyti jų ligoninėje“, – sakė P.Roca.
Vietų skyriuje nebuvo
„Bijojau, kad daugiau nebepamatysiu tėvo – jį naktį iš namų išsivežė greitoji pagalba. Staiga mane apėmė didžiulė baimė.
Sugrįžo prisiminimai iš vaikystės, kai neatsisveikinau su savo motina, kuri mirė nuo vėžio.
L.Bosch nuotr.
Svarsčiu, neduok Dieve, tas pat dabar atsitiks su tėvu“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Manresos gyventoja L.Bosch, kurios 72 metų tėvas Juanas Boschas ketvirtadienį grįžo iš ligoninės įveikęs sunkią koronaviruso sukeltą plaučių infekciją.
L.Bosch sako, jog sunkiausia jai buvo galvoti apie tai, kad jeigu senelis mirtų ligoninėje, su juo negalėtų atsisveikinti anūkai.
„Kai tėvui buvo labai blogai, gydytojai man sakė, kad aš galėsiu ateiti su juo atsisveikinti. Tačiau mano vaikai nebūtų turėję tokios galimybės“, – kalbėjo moteris.
Iš medikų ji kasdien sulaukdavo skambučio apie tėvo būklę, vienas jų privertė rimtai sunerimti.
„Man pranešė, kad tėvo situacija komplikuojasi ir normaliomis sąlygomis jis būtų perkeltas į intensyviosios terapijos skyrių, tačiau šiuo metu yra daug jaunesnių pacientų, kuriems bus teikiama pirmenybė.
Kai išgirsti tokius žodžius iš medikų lūpų, apima neviltis.
Viena vertus, supranti, kad tai logiška, kita vertus, tai didelė neteisybė“, – apie tai, ką teko išgyventi per pastarąsias 3 savaites, pasakojo L.Bosch.
Tokių kaip Lauros tėvo istorijų daug. Deja, ne visos jos baigiasi laimingai.
Vietinis Manresos dienraštis „Regio-7“ neseniai publikavo reportažą, kaip 92 metų moteris mirė po to, kai savo noru atsisakė dirbtinio kvėpavimo aparato ir perleido jį jaunesniems pacientams.
Krizė – senelių namuose
Liūdnų istorijų aplink daug ir jos be galo skausmingos. Gydytoja G.Roch pasakoja, kad jos artima kolegė medicinos sesuo Olga prieš kelias dienas palaidojo tėvą, su kuriuo negalėjo atsisveikinti.
„Prieš savaitę ligoninėje atsidūrė jos motina, dabar ji labai sunkios būklės. Vėliau susirgo tėvas.
Trečiadienio vidurnaktį Olga sulaukė skambučio su bloga žinia – jis mirė ligoninėje.
Olga taip pat užsikrėtusi virusu, ji izoliavosi namuose, negali lankyti motinos, negali atsisveikinti su tėvu, negali net pasiguosti savo vaikams ir vyrui, nes bijo juos užkrėsti. Tai tikra tragedija“, – su ašaromis akyse situaciją nupasakojo G.Roch.
Pasak gydytojos, kita Ispanijos tragedija yra senelių namai. Čia koronavirusas nusinešė daugybę gyvybių, o daugiau kaip pusė senelių namų personalo yra užsikrėtę koronavirusu.
„Daugybė senyvo amžiaus žmonių yra palikti likimo valiai. Tai nėra tiesa. Medikai važiuoja į senelių namus, nustato jų būklę. Jeigu senyvo amžiaus žmogus vaikšto, valgo savarankiškai ir skaito, turi padaryti viską, kad galėtum išgelbėti jo gyvybę.
Bet, žinoma, jei turi pasirinkti, kurį pacientą prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato, prijungsi tą, kuriam 40 metų, o ne tą, kuriam 80 metų. Todėl jei senyvo amžiaus žmogus jau ir taip buvo sunkios būklės, į ligoninę jis nevežamas“, – pasakojo gydytoja.
G.Roch teigia, jog šeimai paaiškinama, kad ligoninėje jų artimajam vis tiek nebūtų skiriamas dirbtinio kvėpavimo aparatas, todėl jam bus ramiau mirti senelių namuose.
Susiję straipsniai
Tuo atveju, jei žmogus dūsta, jam leidžiami raminamieji.
„Jau anksčiau patardavome žmonėms, kurie išgyvena paskutines valandas, likti namie. Tačiau dabar tokių atvejų labai padaugėjo.
Mes labai daug darbo turime lankydami pacientus namuose, nes niekas nenori važiuoti į greitosios pagalbos skyrių. Lankomės ir senelių namuose. Ten iš tikrųjų miršta labai daug žmonių“, – tvirtino G.Roch.