Nieko nėra panašaus į tą bendrumo jausmą, kurį galima patirti nuėjus į koncertų salę ir traukiant mėgstamiausio atlikėjo dainas kartu su tūkstančiu nepažįstamųjų.
Bet COVID-19 ir toliau sparčiai keliaujant po pasaulį muzikos gerbėjai privalo likti namuose. Sakoma, kad muzika išgelbės pasaulį, tačiau dabar pasauliui gali tekti gelbėti muziką.
Po to, kai žmonės ėmė vis rečiau pirkti muzikos albumus, koncertai, festivaliai – tarp jų ir šių metų „Eurovizija“ – bei atlikėjų turai tapo vienu pagrindinių būdų muzikantams užsidirbti pinigų. Tačiau dabar, pasauliui sustojus ir užsidarius, nustojo veikti ir koncertų salės, klubai.
Koncertinėms kelionėms skirti autobusiukai liko stovėjimo aikštelėse, o muzikantus ėmė kankinti bendras klausimas: kaip išgyventi tokiu metu, kai stengiamės laikytis atokiau vienas nuo kito?
Bandomi internetiniai koncertai
Gyvos transliacijos internetu yra bene artimiausia tam, ką žmonės patiria realiuose koncertuose. Todėl dabar įvairaus populiarumo muzikantai skuba organizuoti virtualius renginius savo gerbėjams.
Kovo 12 dieną Berlyno filharmonijoje įvyko vienas nejaukiausių koncertų jos istorijoje. Vokietijos sostinėje, kaip ir kituose didžiausiuose Europos miestuose, buvo atšaukti dideli žmonių susibūrimai.
Filharmonija jau anksčiau sudėliotą programą nusprendė vykdyti bet kokiu atveju, tačiau koncertas įvyko tuščioje salėje ir buvo transliuojamas internetu.
Tam skirtos priemonės jau egzistavo: Berlyno skaitmeninė koncertų salė, kuri pasižymi kokybišku garsu ir puikiu kameros darbu, jau seniai didžiuojasi savo vieta klasikinės muzikos pasaulyje.
Paprastai už paslaugą reikia pakloti nemažą pinigų sumą, tačiau filharmonija šį koncertą pasiūlė nemokamai, o kitą mėnesį nemokamai bus pasiūlytas ir visas jos archyvas.
Programa buvo sudaryta iš dviejų šedevrų, sukurtų XX amžiuje, vienais neramiausių laikų. Pirmasis kūrinys buvo Luciano Berio „Sinfonia“, sukurta 1968 metais, visai neseniai po Martino Lutherio Kingo jaunesniojo nužudymo.
Po to buvo sugrotas Belos Bartoko „Concerto for Orchestra“, kurio premjera pirmą kartą įvyko 1944 metų gruodžio mėnesį Bostone, Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą.
Kūrinių pasirinkimą galima laikyti mažų mažiausiai simbolišku – neramiu metu geriausiai gali skambėti tik tokiu pat laiku sukomponuoti kūriniai.
Kiti ansambliai taip pat pastarosiomis dienomis koncertuoja salėse, kuriose nėra žiūrovų. Visai neseniai Filadelfijos orkestras, vadovaujamas Yannicko Nezeto-Seguino, pasielgė lygiai taip pat ir koncertą transliavo internete.
Koncerto pabaiga buvo iš dalies absurdiška – nutilus muzikai galima tikėtis griausmingų plojimų, tačiau nepasigirdo nieko. Net ir patys muzikantai, žvelgiantys į kamerą, atrodė šiek tiek pabalę ir sutrikę. Muzika – socialinis konstruktas, todėl žmogiškas kontaktas jai beveik privalus.
Gali pakeisti industriją
Tačiau su tuo susiduria ne tik klasikinė muzika. Vos tik Lietuvoje paskelbus karantiną atlikėja Jurga Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje taip pat surengė koncertą, vykusį be realių žiūrovų – tik su virtualiais, kurių prie kompiuterių ekranų susibūrė gerokai daugiau, nei būtų tilpę bažnyčioje.
Tuo metu užsienio atlikėjai, tokie kaip Johnas Legendas, jau surengė nedidelius koncertus iš namų per socialinį tinklą „Instagram“, o iš Jungtinės Karalystės kilęs atlikėjas Frankas Turneris jau organizuoja koncertus, kuriuos transliuos per „YouTube“ ar „Facebook“.
Regis, koncertų transliavimas internetu po truputį galėtų pakeisti visą muzikos industriją. Gyvenimo būdas, kuris privalomas rengiant turus po pasaulį, – dienos ir naktys, praleistos lėktuvuose, autobusuose ir viešbučiuose, – vargina daugelį atlikėjų ir netgi kenkia planetai.
Todėl transliacijos internetu galėtų šią situaciją šiek tiek pagerinti. Atlikėjai galėtų vos vienu koncertu pasiekti tūkstančius ar netgi milijonus žiūrovų.
Be to, tiek atlikėjams, tiek gerbėjams būtų lengviau ir patogiau „pereiti“ nuo vieno koncerto iki kito.
Tačiau sukurti tinkamą ir gerą nuotolinio koncerto patirtį nereiškia sukurti absoliučią gyvo koncerto kopiją.
„Siekiamybė – atkurti emocijas, kurias žmonės jaučia atėję į koncertą, ne koncerto pobūdį“, – teigė muzikos rinkodaros strategas Basas Grasmayeris.
Nors dauguma tokių koncertų organizuojami paramos modeliu, išsilaikyti vien iš parama surenkamų lėšų gali būti sunku – dauguma vartotojų nėra pratę mokėti už turinį, transliuojamą gyvai internetu.
Vis dėlto muzikantams negalint išgyventi iš koncertų, o interneto transliacijoms dar neįrodžius galimybių virtualūs pasirodymai gali atlikti kitą funkciją ir veikti kaip socialinė erdvė gerbėjams ir muzikantams per muziką bei pokalbį pasidalyti emocijomis.
Ateitis gąsdina ir klubus
Apie tai, kas laukia vėliau, kalbėti kol kas sunku. Muzikantai jaudinasi dėl neužtikrintos ateities ir to, kas jų laukia pasibaigus karantinui.
Niujorke, paskelbus laikiną maždaug 25 tūkst. barų, restoranų ir koncertinių salių uždarymą, miesto elektroninės muzikos bendruomenė „išsijungė“ – įvairūs renginiai buvo arba atšaukti, arba perkelti.
Visa ekonomika, paremta renginių egzistavimu ir naktinio gyvenimo būdu, susidūrė su niūria ateitimi, kurioje galimai nebus užtikrintų pajamų. Gyvenimas pasikeitė neįtikėtinu greičiu, o realybė pasikeitė nuo neįsivaizduojamos iki neišvengiamos beveik per naktį.
Dauguma šios srities darbuotojų – padavėjų, barmenų, apsaugos darbuotojų, muzikantų – dirba nuo algos iki algos.
Taip gyvena ir Sophia Sempepo iš Bruklino, dirbanti klubuose jau 7 metus. Už vieną renginį ji gauna nuo 100 iki 300 dolerių (nuo 92 iki 276 eurų). Kovą tokių renginių turėjo būti penki.
„Jau ištryniau viską, kas buvo pažymėta mano kalendoriuje, – pasakojo S.Sempepo. – Vis dar turiu vieną renginį balandžio 4-ajai, tačiau greičiausiai turėsiu atšaukti ir jį.“
Ši nežinomybė ir jaudulys supurtė visą muzikantų ir naktinio gyvenimo bendruomenę – kol kas sunku net įsivaizduoti, kas laukia po to. Kaip teigia Kristin Malossi, kuri dar žinoma DJ Voices vardu, visa industrija griūva.
„Tai, kas vyksta dabar, neturi precedento. Niekas nežino, ką daryti. Aš nežinau, ar turėsiu bent kokį darbą, kai visas šis chaosas baigsis“, – svarstė moteris.
Taigi kol kas ateitis – migloje. Nežinia, kam ir kaip pavyks atsitiesti ir atsistoti ant kojų.
„Mane labiausiai gąsdina tai, kad nėra jokių planų ir prognozių, – sako vieno klubo JAV savininkas. – Turėsime tiesiog likti tušti, laukti ir tikėtis bent kokio nors pagerėjimo, nors nežinome, ar toks išvis bus ir ar mūsų verslai jo sulauks.“
