„Mes pasakojame istorijas, kad gyventume“, – tai garsusis amerikiečių rašytojos Joan Didion sakinys.
Kad gyventume, visur privalome įžvelgti prasmę, atrasti atsitiktinių įvykių tikslą, padrikiems, nesistemingiems atvejams suteikti struktūrą.
Istorija pagrįsta veiklių žmonių elgesio motyvais – kodėl jie daro tai, ką daro? Kai nėra jokio pagrindo, nerimaujame.
Štai kad ir toks vaizdas. Kodėl niūrią balandžio pradžios dieną tuščios prabangaus 7-ojo Paryžiaus rajono gatvės viduryje krypavo dvi antys, juk paprastai ten tyliai važinėja elektromobiliai?
„Nežinau. Matyt, jos ėjo prie upės. Keista“, – per „Skype“ savo kolegai sakė L.Spinney.
Ji mano, kad krizė sustiprina dėmesingumą. Stebima pro langus, žiūrima ir įsiklausoma į tai, kas anksčiau niekada nerūpėjo.
Ką visa tai turėtų reikšti? Tokios mintys paprastai neduoda ramybės profesionaliems rašytojams. Ne išimtis ir L.Spinney.
48-erių britų žurnalistė, rašytoja prieš penkerius metus įsikūrė Paryžiuje ir dažniausiai gilinasi į mokslines temas.
Bandoma surasti panašumų
Pastaruoju metu ji laikosi karantinavimosi taisyklių ir daugiausia laiko praleidžia namuose. L.Spinney žiūri pro langą ir stebi antis. Arba klausosi vaiduokliais tapusių metro traukinių, kurie vis dar pravažiuoja pro uždarytas miesto centro stoteles. Arba duoda interviu nuotoliniu būdu.
Kaip tik pastaruoju metu daugelis nori skaityti L.Spinney pasakojimą apie pražūtingiausią žmonijos istorijoje pandemiją – ispaniškąjį gripą. Apie tai britė parašė knygą „Blyškusis raitelis: 1918 metų ispaniškasis gripas ir kaip jis pakeitė pasaulį“ („Pale Rider: The Spanish Flu of 1918 and How it Changed the World“).
Nuo koronaviruso sukeltos krizės pradžios, kai šis monstras iš Kinijos paplito po pasaulį, visuomenė bando atrasti panašumų su ispaniškuoju gripu.
Istorikai užverčiami klausimais, atliekami įvairūs tyrimai. Tokio įvykio nėra patyręs nė vienas amžininkas, todėl ieškoma orientyrų ir atramos praeityje.
Taip tikimasi įveikti chaosą ir sugrąžinti tvarką.
Manoma, kadangi jau kartą buvo kažkas panašaus, dabar nebegali būti taip blogai, – juk ir anuomet tas košmaras baigėsi.
„Kaip ironiška, kad dabar visi prisiminė ispaniškąjį gripą“, – kalbėjo L.Spinney.
Tik dešimtojo dešimtmečio pabaigoje istorikai pradėjo domėtis 1918 m. pandemija.
Bet žmonijos atmintyje prisiminimas apie šią mirtiną nelaimę priblėso.
L.Spinney mano, kad tai, jog dabar koronavirusas lyginamas su ispaniškuoju gripu, byloja: iš visuomenės atminties jis niekada nebuvo visiškai išnykęs. Žmonijos istorija yra paženklinta šios bėdos.
Tema nieko nedomino
L.Spinney taip pat gana mažai žinojo apie šią nelaimę, kai prieš daugelį metų pirmą kartą „Google“ naršyklėje susidūrė su ispaniškojo gripo aukų skaičiumi – 50 milijonų. Daugiau negu buvo žuvusiųjų per Pirmąjį pasaulinį karą.
Britei ramybės nedavė mintis – kodėl ji turėjo tiek mažai žinių apie šią katastrofą. Ir tada nusprendė parašyti apie tai knygą.
Bet ispaniškojo gripo tema nieko nedomino. L.Spinney negalėjo įtikinti net savo agento.
Dvejus metus savo iniciatyva ir pinigais ji atliko tyrimą. Dvejus metus britė visuose žemynuose rinko informaciją apie ispaniškojo gripo siautėjimą miesteliuose, bendruomenėse ir ten ilgam laikui pasikeitusią visuomenę.
L.Spinney atsivėrė pandemijos panorama – nuo Niujorko ar Rio de Žaneiro iki Gudžarato valstijos Indijoje.
Daugelyje miestų apsilankiusi L.Spinney jų muziejų ir ligoninių archyvuose ieškojo dokumentų, kalbėjo su vietos istorikais ir liudininkų palikuoniais.
Jos knyga apie ispaniškąjį gripą pasirodė 2017-aisiais Jungtinėje Karalystėje, po metų – Vokietijoje.
„Ir dabar, praėjus beveik 3 metams, šią knygą žmonės tebeperka! Ir visą laiką manęs klausinėja apie pandemiją, kuri, kaip maniau, nieko nedomina“, – pasakoja L.Spinney.
Vadino kaip parankiau
Kodėl visuomenė geriau įsimena tokias katastrofas kaip karai, žemės drebėjimai, cunamiai, nei baisias ligas?
Britų rašytoja žino atsakymą į šį klausimą. Anot jos, apie pandemiją sunkiau pasakoti.
Paprastai vieno ar kito įvykio istorijos turi aiškią struktūrą – pradžią, vidurį ir pabaigą.
Bet tai, mano britų žurnalistė, netinka kalbant apie pandemiją.
Pandemija prasideda pamažu, beveik nepastebimai ir po to prasiveržia visur. Ji nesibaigia staiga, o banguoja. Taip pat nėra tikrojo kaltininko ir jokios skatinamosios priežasties.
„Šios istorijos piktadarys – nematomas mikroorganizmas ir dėl to nėra lengviau pasakoti šią istoriją“, – sako britų žurnalistė.
Dėl to kiekvienai pandemijai būdinga ksenofobija (perdėtas nepalankumas ar priešiškumas svetimšaliams).
Nežinomo viruso baimė susilieja su nepažįstamų žmonių baime, o ją labai paranku politizuoti.
Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas koronavirusą pavadino kiniškuoju virusu.
Iš Azijos kilę žmonės vos prasidėjus pandemijai ėmė skųstis dėl kasdienybėje pasireiškiančio rasizmo. Taip buvę ir ispaniškojo gripo pandemijos atveju.
„Ką tikrai žinome apie ispaniškąjį gripą – tai, kad jis nėra prasidėjęs Ispanijoje, o taip pavadintas dėl to, kad apie jį rašė tik Ispanijos spauda.
Kiekviena valstybė turėjo kitokį epidemijos pavadinimą – nelygu, kas tuo metu buvo paranku politiškai.
Senegale ispaniškasis gripas vadintas braziliškuoju, Brazilijoje – vokiškuoju, Lenkijoje – bolševikų liga, Persijoje kaltė buvo verčiama britams, danai sakė, kad jis atėjęs iš pietų“, – pasakojo L.Spinney.
Spėjama, kad tikroji pandemijos kilmės vieta – Kanzaso valstija (JAV), bet tai nėra mokslišai patvirtinta.
Vyskupas nenorėjo klausyti
L.Spinney nuomone, be viso kito, pandemija kartu yra dar ir trauma, kurią pirmiausia sukėlė bejėgiškumas. Kai negalima suprasti, kodėl tai vyksta, priešas nematomas, pandemija suvokiama kaip mirtina loterija.
Pasirodžius knygai L.Spinney skambino daugybė režisierių, norėjusių šį bestselerį ekranizuoti. Bet vienas po kito jie turėjo atsisakyti šios minties, nes niekas nežinojo, kaip iš to sukurti filmą.
Daug milijonų žmonių miršta visur Žemėje – regis, be jokių sąsajų. Kaip tai reikėtų pavaizduoti?
Bet istorijos apie pandemiją branduolys yra bendras. Virusas nusitaiko į žmogų ir jį susargdina. Bet kas paskui įvyksta, visur istorija būna skirtinga, nes kiekviena visuomenė pasirenka skirtingai kovoti su viruso plitimu.
Savo knygoje L.Spinney, be viso kito, kaip pavyzdį pateikia ir Ispanijos šiaurėje įsikūrusios Samoros pavyzdį.
Kai 1918-aisiais gripas pasiekė Ispaniją, miesto valdžiai greitai tapo aišku, jog būtina sugriežtinti sveikatos priežiūros ir higienos normas, kad liga neplistų.
Vietos laikraščiai parėmė šį sumanymą ir bandė Samoros gyventojams aiškinti infekcijos plitimo principą.
Buvo rašoma, kad gripas nuo sergančiojo perduodamas sveikam žmogui ir niekada nesusergama savaime.
Bet apie tai vyskupas nenorėjęs nieko girdėti. Jis tikintiesiems liepė dalyvauti sergančiųjų maru globėjo šventojo Roko garbei skirtose pamaldose. Per ceremoniją visi privalėjo bučiuoti šventojo Roko relikvijas. Samoroje buvo didžiausias mirusiųjų nuo ispaniškojo gripo skaičius visoje Ispanijoje.
D.Trumpas istoriją pamiršo
Nuo to laiko rekomenduojamos priemonės nuo užsikrėtimo nedaug pasikeitė.
Judėjimo apribojimai, raginimai plauti rankas, uždaryti kino teatrai ir futbolo rungtynės tuščiose žiūrovų tribūnuose – to jau būta daugiau nei prieš 100 metų.
Tarp praeities ir dabarties yra ryšys, kuris atrodo kaip ciniškas sąlyčio taškas. Pavyzdžiui, prezidento D.Trumpo, kuris ignoruodamas pandemiją prisidėjo prie nacionalinės dramos šalyje, senelis mirė nuo ispaniškojo gripo.
Pasinaudodama jo palikimu, kaip rašo L.Spinney, šeima sukūrė nekilnojamojo turto imperiją, kuri D.Trumpui galiausiai padėjo siekiant prezidento posto.
Jei toks politikas kaip D.Trumpas, pagarsėjęs agresyviu elgesiu jam kritiškos žiniasklaidos atžvilgiu, koronaviruso pandemijai būtų iškart skyręs daug dėmesio, nelaimės Amerikoje smūgiai nebūtų buvę tokie skaudūs.
Tuomet nematomas priešas būtų tapęs labiau matomas.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
