Tą patį regime ir dabar, kai Baltarusijoje ritasi neregėtai didelė režimo represijų banga prieš rugpjūtį vyksiančius prezidento „rinkimus“.
Protestas prieš A.Lukašenką vis labiau gresia virsti tikra revoliucija, kurią savo ruožtu režimui beliks paskandinti kraujyje. Ir galbūt pačiam kartu nuskęsti.
Mat tikimybė, kad padėtis keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus klostysis būtent tokia linkme, auga net ne dienomis, o valandomis. O ją vis spartesniu tempu didina pats režimas.
Juk kaip kitaip gali elgtis A.Lukašenka, kai, kaip ir kiekvieną kartą prieš eilinius prezidento „rinkimus“, kyla protestų banga? Kaip ir kiekvieną kartą – tą bangą tiesiog kuo greičiau ir kuo žiauriau nuslopinti.
Bet šį kartą protestai – dar neregėti. Nuolatiniai mitingai, piketai, protesto akcijos vyksta net gūdžioje provincijoje, juose dalyvauja daugybė žmonių ir jie nusiteikę kaip niekada ryžtingai.
Svarbiausia, kad protestus rengia ar juose dalyvauja ne tik ir netgi ne tiek tradicinė „provakarietiškoji“ ir „nacionalinė“ opozicija, o masės iš tradicinės pasyviosios, dargi prorusiškosios daugumos.
Į protestus įsitraukia ir „elito“ atstovai.
Beje, pagrindinis A.Lukašenkos varžovas, kurį jis, kaip ir kitus, skubiai kiša į kalėjimą, – oligarchas V.Babaryka, „Gazprom“, taigi paties Kremliaus, valdomo banko vadovas.
Tai leidžia ir daugeliui stebėtojų, ir pačiam A.Lukašenkai teigti, jog dabartinius protestus tyčia kursto Maskva, kad kuo labiau prispaustų Baltarusijos vadovą derybose dėl galutinio šios šalies inkorporavimo į Rusiją sąlygų. Neatmestina.
Rusijai netgi būtų naudingiausia, jog protestai ir jų lyderių metamas politinis iššūkis A.Lukašenkai pasiektų tokį mastą, kad pastarajam nebeliktų kitos išeities, kaip tik užlieti viską krauju. Tokiu atveju jau galutinai ir amžiams būtų sudeginti tiltai į Europą, taigi Minskui neliktų ir manevrų prieš Maskvą laisvės.
Tačiau čia slypi ir pagrindinė rizika, kurios Kremlius, akivaizdu, baiminasi ne mažiau nei pats A.Lukašenka, – padėtis gali tapti nevaldoma, o revoliucija nušluoti ne tik diktatorių, bet ir visą režimą.
Tuomet Rusijai perimti kontrolę tektų tik tiesiogiai įvedant kariuomenę ar organizuojant karinį perversmą su savo agentūros Baltarusijos kariuomenėje ir jėgos struktūrose pagalba. O tai jau stumtų į dar didesnę sumaištį.
Taigi Kremlius pats pradės masinius šaudymus iš už A.Lukašenkos nugaros, jei padėtis priartės prie režimui išties rizikingos ribos. Ir tai jis padarys daug anksčiau ir ryžtingiau nei Kijevo Maidane, nes šią pamoką jis mano išmokęs.
O ar gali kaip nors paveikti situaciją Lietuva ir Vakarai? Ir jei taip, tai kaip?
Padėtis itin tragikomiška ne tik ir ne tiek dėl to, kad Vilnius ir kitos sostinės tiek šiapus, tiek anapus Atlanto dabar atrodo tarsi iš medžio iškritusios. Svarbiausia, kad neseniai vėl pulta į naują draugystę su A.Lukašenka, skelbiant, jog jis yra pagrindinis šios šalies „suvereniteto“ garantas ir geriausias įrankis Vakarams kovoti dėl jos su Rusija.
Tokios „politikos“ vienintelė alternatyva aiški jau seniai – kuo labiau ekonominėmis ir finansinėmis sankcijomis paspausti abu režimus – ypač Kremliaus, pirmiausia taip sekinant juos pačius ir maksimaliai mažinant jų manevrų laisvę.
Ar dabartinė situacija Baltarusijoje paskatins Vakarus (ir Lietuvą) bent galvoti apie tokią tikrą politiką Rytų atžvilgiu? Ar bus tik apsiribota pareiškiant rūpestį ir tiesiog tikintis, kad A.Lukašenka vėl užgesins ugnį, kol kils naujas ir galbūt dar didesnis gaisras?
Ir jeigu jau mūsų kelininkai taip nepasirengę baltarusiškai žiemai, kas bus, kai lygiai taip pat netikėtai užklups rusiškoji?
