Kitaip tariant, ar Rusijai, kurios diktatūra pati vis greičiau čiuožia nuožulniąja plokštuma, pavyks pasiekti kone pagrindinį, egzistencinį tikslą, kurio ji siekia žūtbūtinai – pirmiau palaidoti dabartinę Ukrainą?
O kaip toliau vystysis svarbiausias Europoje ir vienas iš svarbiausių visame pasaulyje geopolitinių konfliktų – jau šešerius metus trunkantis Rusijos ir Ukrainos karas Ukrainos rytuose, Donbase?
Tai – pagrindiniai klausimai, kuriuos kėlė nesenos Ukrainos prezidento V.Zelenskio prezidentavimo metinės, minėtos ir Ukrainoje, ir Rusijoje, ir visame pasaulyje. Ir jie kils kuo toliau, tuo aštriau.
Juolab, šie klausimai plevena virš kiekvienos su tomis metinėmis susijusios temos – ar prastėjančios ekonominės padėties, ar toliau buksuoiančios kovos su korupcija bei oligarchų įtaka, ar Rusijos marionečių bei agentų politinio revanšo, ar santykių su Vakarais.
Deja, kertinę Europos sąjungos kaimynę Ukrainą ir jos sąjungininkus guodžiančių atsakymų į šiuos klausimus kol kas mažoka.
Fronte – ir toliau nieko naujo
Tad kokia padėtis karo fronte ir abipus jo?
Neabejotina, jog Kremlius kol kas neketina nei per plauką trauktis nuo savo esminių tikslų ir reikalavimų Kijevui.
Pirma, Ukraina pirmiausia turi Konstitucijoje įtvirtinti „liaudies respublikų“ specialų autonominį statusą, dėl kurio Kijevas turi pradėti akis į akį kalbėtis su tų „respublikų“ marionetine „vadovybe“ ir gauti pastarosios palaiminimą.
Antra, Kijevas turi besąlygiškai amnestuoti visus „kovotojus“, „armijas“ bei „milicijas“. Trečia, Kijevas turi surengti „vietos rinkimus“ ir tik tuomet jis gali atgauti sienos su Rusija kontrolę.
Svarbiausias V.Zelenskio komandos žmogus, prezidento administracijos vadovas A.Jermakas, taip pat kai kurie kiti aukščiausi pareigūnai ir toliau kartoja, jog „vietos rinkimus“ okupuotose teritorijose bus galima surengti kartu tokiais pačiais rinkimais visoje Ukrainoje jau šį spalį.
Jis, panašu, tebėra pagrindinis hibridinės Kijevo kapituliacijos šalininkas, toliau su artimiausia Rusijos diktatoriaus V.Putino aplinka vykdydamas šešėlines derybas dėl „kompromisų“ – pavyzdžiui, jog butaforiniuose „rinkimuose“ Rusija leistų dalyvauti V.Zelenskio „Tautos tarnui“, kuris tuos rinkimus ir „laimėtų“.
Radoje iš „Tautos tarno“ gretų kilo iniciatyva įstatymu įteisinti dvigubą pilietybę – kitos šalies pilietybę įgiję Ukrainos piliečiai galėtų išlaikyti ir senąją. Sunku atsikratyti įspūdžio, jog tai specialiai taikoma būtent okupuotosioms teritorijoms, kur Rusija dešimtimis ir net šimtais tūkstančių dalija savo pasus, taip dar labiau spartindama faktinę šių teritorijų okupaciją, aneksiją bei galutinį atplėšimą nuo Ukrainos.
Toks įstatymas leistų ten esantiems naujiesiems Rusijos piliečiams ir toliau išnaudoti Ukrainos pilietybę savo materialiniam gerbūviui – pirmiausia, pensijoms ir socialinėms išmokoms, reikalauti kitokios Ukrainos valstybės globos ir pinigų.
Be to, „Tautos tarno viršūnės“ vėl kalba apie tai, jog reikėtų atšaukti buvusios valdžios įtvirtintus įstatymus, numatančius, jog ukrainiečių kalba yra vienintelė valstybinė ir švietimo bei ugdymo kalba visoje Ukrainoje.
Tai – ne tikros diskusijos šiais klausimais inicijavimas, o tik tūpčiojimas ne tik prieš prorusiškus rinkėjus, bet ir prieš Maskvą.
Tačiau oficialiojo Kijevo viršūnės vis garsiau ir kategoriškiau skelbia, jog jokio „specialaus statuso“ okupuotoms teritorijoms apskritai nesuteiks, o Rusija pirmiausia turi išversti savo hibridines pajėgas ir atiduoti ne tik sienų, bet ir visos teritorijos kontrolę Ukrainos valdžiai ir tik tuomet bus galima kalbėti apie kokius nors rinkimus.
Kremliaus viršūnės svaidosi žaibais ir skelbia, jog V.Zelenskis sulaužė Minsko susitarimus, kuriuos esą privalėjo vykdyti būtent taip, kokia seka surašytos jų sąlygos. O jos ir surašytos Rusijai reikalinga seka.
Taip pat Maskva atsisako tęsti vadinamojo Normandijos ketverto susitikimus tarp Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovų.
„Ginkluotosios pajėgos“ okupuotose teritorijose yra „kovinėje parengtyje“, tuo tarpu ugnis fronto linijoje nesilpnėja.
Tai – spaudimas ir Vakarams, kad šie dar labiau spaustų Kijevą nusileisti Maskvai. Panašu, kad Vakarai tą ir mėgina daryti, pirmiausia – Vokietija.
Tačiau iš Kijevo viršūnių bent kol kas aidi atsiliepimai, kad vieninteliai „kompromisai“, dėl kurių galima derėtis – toks „specialus statusas“ užgrobtoms teritorijoms, kuris nenumato jų teisės vetuoti svarbiausius Ukrainos užsienio politikos sprendimus. Pirmiausia, judėjimą į NATO ir Europos sąjungą.
Bet net ir jei prasidėtų judėjimas link tokių „kompromisų“, jis būtų labai slidus ir pavojingas pačiai Ukrainai. Juk Rusija, aišku, tai išnaudotų kaip naują spaudimo būdą jai pilnai nusileisti.
Bet kokiu atveju, vis labiau panašu, jog ne tik šį spalį, bet ir artimiausioje apžvelgiamoje ateityje realių galimybių, jog Kijevas nusileis ir legitimuos Rusijos užgrobtas Donbaso teritorijas taip, kaip reikia Rusijai, nėra.
Juo labiau, nėra jokių galimybių, jog Donbase iš tiesų galėtų įvykti tikri ir daugiau ar mažiau demokratiški rinkimai, kontroliuojant Ukrainos valdžios struktūroms.
Ar yra kelias iš aklavietės?
Tad koks galėtų būti tas „planas B“, apie kurį vis dažniau kalba aukščiausi Ukrainos pareigūnai, tarp jų – ir pats A.Jermakas?
Panašu, kad jie patys dar pilnai neįsivaizduoja konkretaus jo turinio, dažniausiai kalbėdami apie tarptautinių stebėtojų ir taikdarių misijas. Jų Rusija, aišku, niekur neįleistų, o jei ir įleistų, tai tik tam, kad jos mestų dar vieną šešėlį ant Ukrainos suvereniteto.
Tačiau jau seniai galima pasakyti, koks tas Ukrainos planas ne galėtų, o turėtų būti.
Ukraina turėtų pagaliau oficialiai pripažinti ir paskelbti tas teritorijas okupuotomis, priimdama ir specialius įstatymus, pagal kuriuos visa atsakomybė, kas ten vyksta, tenka okupantams – taigi, pirmiausia, Rusijai.
Antra, turėtų būti išlaikomos specialios sąlygos ir galimybės tiems Ukrainos piliečiams okupuotose teritorijose, kurie nori iš jų išvykti, tai padaryti. Tuo tarpu pačios šios teritorijos, žinoma, pagaliau turėtų būti aklinai blokuotos nuo likusios Ukrainos dalies.
Suprantama, pirmiausia ir svarbiausia jos turėtų būti blokuotos kariniu bei gynybiniu požiūriu. Esminis klausimas šiame kontekste, į kurį atsiremia visi kiti, skamba taip: Kaip Ukrainos kariuomenei atsitverti nuo priešo ir atsakyti į jo nuolatinę ugnį taip, kad tai privertų priešą tą ugnį pagaliau nutraukti ir „įšaldyti“ fronto liniją?
Dar konkrečiau – kaip Ukrainos pajėgoms padaryti taip, jog tie nuostoliai, kuriuos Rusijos pajėgos patirtų, palaikydamos ugnį, priverstų jas ją nutraukti ir atsitraukti?
Mat būtent palei beveik visą fronto liniją nuolatos palaikoma ugnis ir yra pagrindinis Rusijos įrankis daryti politinį spaudimą tiek Kijevui, tiek Vakarams, jog jie kuo greičiau sutiktų su Rusijos sąlygomis, o sankcijos Rusijai būtų atšauktos.
Tuo tarpu iš tiesų „įšaldyta“ padėtis Maskvai yra nenaudinga.
Taigi, Ukraina, savo ruožtu, ir turėtų stengtis tą padėtį „įšaldyti“. Juk seniai visiškai akivaizdus kitas esminis dalykas – tiek Donbasas, tiek Krymas į Ukrainos sudėtį iš tiesų galės sugrįžti tik tuomet, kai Rusijos diktatūra arba visiškai sužlugs arba bus taip prispausta ir patirs dėl šios okupacijos tokių nuostolių, jog bus priversta juos grąžinti. Arba tiesiog fiziškai nebesugebės ne tik kariauti už šias teritorijas, bet ir jas išlaikyti.
Bet kokiu atveju, tikrą galimybę, jog Rusijos šiuo metu užgrobtos teritorijos ne tik Ukrainoje, bet ir kitose posovietinėse šalyse galėtų grįžti atgal, atvertų tik Rusijos, kaip imperialistinės diktatūros ar netgi vientisos valstybės žlugimas.
Akivaizdu, kad tikrą spaudimą dabartinei Rusijos diktatūrai gali daryti tik Vakarai ir tik vieningu frontu. Vis besiplečiančių ir vis sunkėjančių sankcijų volas – pagrindinis ir vienintelis to spaudimo įrankis. O sankcijos, žinoma, turi būti visaapimančios – nuo ištisų ekonomikos sektorių blokavimo, siekiant sukurti ir kuo didesnes socialines problemas, iki diktatūros kraujotakos – juodų pinigų srautų Vakaruos bei visame pasaulyje trombavimo.
Tad Ukraina ir visi jos sąjungininkai to turi nuolatos ir nuosekliai reikalauti, nepaisant, jog tokios bendros politinės valios bei ryžto išties žūtbūtinai susiremti su Maskva Vakaruose galimybės šiuo metu niekingai mažos ir netgi toliau mažėja.
Panašu, kad ir dabartinės Kijevo viršūnės pamažu pradeda suprasti, jog, viena vertus, kapituliuoti prieš Rusiją ir jos marionetes Donbase pernelyg pavojinga joms pačioms, kita vertus, nekapituliavus jokių esminių pokyčių neįmanoma inicijuoti.
Taigi, jos tiesiog tęsia tą pačią Minsko „derybų“ politiką, kaip ir buvusi valdžia, tik šiek tiek labiau suaktyvino veiklą tiek „derybų“ grupėse, tiek tarptautinėje erdvėje. Taip Kijevas demonstruoja savo valią spręsti klausimus ir atima Maskvai galimybę kaltinti jį blokuojant derybas ir taip reikalauti jam kokių nors papildomų spaudimo priemonių arba sutarčių tarp Maskvos ir vakarų virš Kijevo galvos.
Panašu, kad tokių sandėrių Maskva pastaruoju metu itin intensyviai ieško – pirmiausia, su Vokietija. Taip pat panašu, kad kol kas nesėkmingai.
Taigi, realiausia tikėtis, jog padėtis artimiausioje apžvelgiamoje ateityje Ukrainos fronte gali pablogėti. Juk karinė agresija, mėginant vėl į kampą pastatyti ir Ukrainą, ir Vakarus – iš esmės vienintelė ir „efektyviausia“ priemonė Kremliui vėl perimti iniciatyvą ir perlaužti padėtį į savo pusę.
Karinę eskalaciją fronte gali lydėti ir „respublikų“ Donbase „oficialus pripažinimas“.
Tad šioji istorija taip ir vystysis spirale – po kiekvienos kraujo ir ugnies bangos seks šioks toks atoslūgis, o po jo – vėl nauja banga, tik dar didesnė. Ir taip iki kažkur ateities miglose slypinčios kulminacijos – tiek Ukrainoje, tiek pačioje Rusijoje.
