Intrigos kaltininkas – opozicinės Piliečių platformos partijos (PPP) iškeltas naujas kandidatas Varšuvos meras R.Trzaskowskis, kai kurių apžvalgininkų jau vadinamas lenkiškuoju E.Macrono variantu.
Apklausos rodo, kad vis dar pirmauja prezidentas A.Duda – už jį žada balsuoti apie 40 proc. rinkėjų, bet R.Trzaskowskis mažina atotrūkį ir jau per 30 proc. lenkų pasirengę jam atiduoti savo balsą, o ankstesnė PPP kandidatė, buvusi Seimo pirmininkė M.Kidawa-Blonska vargiai galėjo svajoti patekti net ir į antrąjį rinkimų turą.
Sprendimas pakeisti kandidatą – drąsus žingsnis, juolab R.Trzaskowskis į politikos aukštumas iškilęs neseniai, tik išrinkus jį Varšuvos meru. Be to, nėra vienas iš PPP vadovų. Todėl šis politikas nesiejamas su lenkams įgrisusia nuolatine dviejų didžiausių Lenkijos partijų kova.
R.Trzaskowskio populiarumas sukėlė nerimo ne tik valdantiesiems, bet ir kitoms opozicijos partijoms – kairieji remia europarlamentarą R.Biedroną, o Valstiečių sąjunga – savo pirmininką W.Kosiniaką-Kamyszą.
Šios partijos jau buvo nurašiusios nepopuliarią ankstesnę PPP kandidatę ir vylėsi, kad jų atstovas bent jau pateks į antrąjį rinkimų turą.
R.Trzaskowskis sumaišė ir jiems kortas. Todėl opozicijos kandidatai negailestingai pliekia vienas kitą ir vienytis ketina tik antrajame ture.
Vienaip ar kitaip, Lenkija išvengė politinės krizės valdantiesiems ir opozicijai kategoriškai nesutariant dėl prezidento rinkimų datos.
TTP siekė surengti juos jau gegužės 10 dieną nepaisydama koronaviruso pavojaus ir atšaukė balsavimą likus vos keturioms dienoms, kai netgi įtakinga Vyskupų konferencija paragino valdančiuosius derėtis su opozicija dėl naujos balsavimo datos.
Birželio 28-oji opozicijos iš pradžių irgi netenkino, ji siekė nukelti rinkimus į rudenį dėl tų pačių priežasčių, kurios valdančiuosius vertė skubėti, mat prognozuojama, kad gali būti vis stipriau juntama ekonominė krizė, kuri pastūmės rinkėjus nusigręžti nuo valdžios kandidato.
Vis dėlto opozicija nusileido ir sutiko su Vyriausiosios rinkimų komisijos parinkta valdančiuosius tenkinančia birželio 28-osios data.
Neformaliu Lenkijos diktatoriumi vadinamo J.Kaczynskio, jau net grasinusio pasitelkti visas priemones, kad rinkimai būtų surengti šią dieną, vadovaujamai TTP padėjo opozicijos susiskaldymas.
Po smarkių ginčų susipriešinusiam Lenkijos parlamentui pavyko priimti ir naujas rinkimų taisykles, kurios greta įprasto įteisina ir balsavimą paštu. Dabar jau aišku, kad prezidento rinkimai tikrai įvyks ir nereikės naudoti jėgos, kad jiems nebūtų sutrukdyta.
Dabar jau laimėtoją lems rinkėjų valia. Nors ir nustojęs būti aiškiu rinkimų favoritu, prezidentas A.Duda dar turbūt turi daugiausia galimybių vėl juos laimėti – jam padeda ir opozicijos kandidatų tarpusavio peštynės, ir atvirai jį remianti Lenkijos valstybinė televizija ir radijas, ir kita nuo valdančiųjų priklausoma žiniasklaida.
Šie seniai neregėtos įtampos Lenkijos prezidento rinkimai svarbūs visai ES, o ypač Lietuvai ir kitoms Vidurio Europos šalims.
Lenkijoje prezidentas nelemia ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos krypties, ypač kai šios valstybės vairą neoficialiai savo rankose tvirtai laiko TTP lyderis J.Kaczynskis.
Vis dėlto politinė padėtis gerokai pasikeistų, jei A.Duda rinkimus pralaimėtų. TTP valdžios monopolis būtų smarkiai pakirstas, juo labiau kad opozicija jau kontroliuoja Senatą.
Nacionalistine ir konservatyvia įvardijamos TTP valdžios silpnėjimas gal būtų gera žinia ES. Tačiau tai, kas patogu Briuseliui, nebūtinai naudinga ir Lietuvai. Paradoksas, kad Lenkiją valdant PPP liberalams šalių santykiai smarkiai atšalo, net prabilta apie ledynmetį.
Be abejo, prie santykių įšalo gerokai prisidėjo ir V.Adamkų pakeitusi D.Grybauskaitė, neradusi bendros kalbos su Lietuvai palankiu lietuviškos kilmės ankstesniu Lenkijos prezidentu B.Komorowskiu.
Tačiau ir buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis, atsainiai ir iš aukšto bendravęs su lietuviais, net žadėjęs mus pamokyti, kėlė Lietuvoje vien susierzinimą, o tai trukdė plėtoti pirmiausia mums, bet ir lenkams svarbius energetinių jungčių, geležinkelio, kelių ir kitus bendrus projektus.
Atėjus į valdžią Lenkijoje TTP paaiškėjo, kad Lietuvos politikams lengviau susikalbėti su lenkų nacionalistais nei liberalais.
Premjeras S.Skvernelis buvo priimtas su užsienio politikais retai bendraujančio J.Kaczynskio, o su Lenkijos premjeru M.Morawieckiu jis susitinka nuolat, geri asmeniniai santykiai sieja ir prezidentą G.Nausėda su A.Duda.
Vienaip ar kitaip, iš šalių politinės darbotvarkės dingo nesutarimai nacionalinių mažumų klausimais ir dėmesys nukrypo į politinį bei ekonominį bendradarbiavimą. A.Dudą perrinkus antrajai kadencijai, būtų išvengta santykių pauzės, kuri paprastai lydi prezidentų kaitą.
Tik Lietuva negali elgtis kaip JAV ir demonstruoti savo palankumo dabartiniam Lenkijos prezidentui A.Dudai, kurį Baltuosiuose rūmuose birželio 24 dieną priėmė ir išgyrė prezidentas D.Trumpas. Čia reikia laviruoti neužgaunant nė vieno kandidato į Lenkijos vadovus.
