Peru teritorijoje, kur susitinka Andų kalnai ir Amazonės upės baseinas, plyti milžiniškas žalias kilimas. Čia esantis Manu nacionalinis parkas yra viena iš kelių biologiškai unikalių pasaulio vietų.
Rūko apgaubtas UNESCO saugomas 1,5 mln. hektarų plotas yra beveik nepaliestas žmogaus.
Retas nutaria keliauti į atogrąžų džiunglių tankmę, kirsti garsiai šniokščiančias upes ir vengti jaguarų bei pumų. Bet tik tai įveikus galima pamatyti beveik išnykusią chininmedžio rūšį – Cinchona officinalis.
Nepatyrusi akis jo net neatskirtų nuo kitų augalų. Plonas 15 metrų aukščio medis susilieja su aplinka, tačiau šis Andų kalnų papėdėse randamas medis įkvėpė daugybę mitų ir ilgus amžius prisidėjo prie žmonijos istorijos raidos.
„Tai nėra plačiai žinomas medis, bet iš šio augalo išgautas junginys padėjo išgelbėti šimtus milijonų žmonių“, – tvirtino Peru užaugusi biologė Nataly Canales.
Šiandien moteris dirba Danijos gamtos istorijos muziejuje, kur tiria chininmedžių genetinę istoriją. N.Canales aiškina, kad būtent šio reto medžio žievė pasauliui davė chininą – pirmąjį vaistą nuo maliarijos.
Prieš šimtus metų šis atradimas buvo sutiktas ir su džiugesiu, ir su jauduliu. Pastaruoju metu su šiuo medžiu susiję sintetiniai cheminiai junginiai vėl atsidūrė karštų diskusijų centre.
Sintetinės chinino versijos chlorokinas ir hidroksichlorochinas buvo aptariamos kaip būdas išgydyti žmones nuo naujojo koronaviruso.
Milijonus pražudžiusi liga
Ilgus metus maliarija, liga, kurią sukelia uoduose randamas parazitas, vargino žmones visame pasaulyje.
Maliarija siautė Romos imperijoje, XX a. nusinešė nuo 150 iki 300 mln. žmonių gyvybių.
Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, šiuo metu beveik pusė pasaulio gyventojų gyvena tose vietose, kur ši liga gali būti perduodama žmonėms.
Viduramžiais šią ligą, kurios pavadinimas išvertus iš italų kalbos reiškia blogą orą, buvo bandoma išgydyti nuleidžiant kraują, amputuojant galūnes ar net atveriant skyles kaukolėje. Tačiau tai buvo klaidingų įsitikinimų, kad liga plinta oru, pasekmė.
Tačiau XVII amžiuje Andų kalnų regione buvo atrastas ligą išgydyti galintis pirmasis vaistas.
Pasak legendos, chininas kaip maliariją gydantis vaistas buvo atrastas 1631 metais, kai Ispanijos uostamiesčio Chichono grafienė ištekėjo už karaliaus vietininko Peru.
Atvykusi į šalį ji smarkiai sukarščiavo, ją ėmė krėsti šaltis – įprasti maliarijos simptomai.
Bandydamas išgelbėti savo žmoną karaliaus vietininkas jai davė jėzuitų kunigų paruoštos mikstūros su Andų kalnuose randamo medžio žieve, gvazdikėlių ir rožių lapų sirupu bei kitais džiovintais augalais.
Grafienė netrukus pasveiko, o ją išgydęs stebuklingas augalas buvo pavadintas chininmedžiu.
Šis augalas šiandien yra laikomas nacionaliniu Peru ir Ekvadoro medžiu.
Daugelis istorikų skeptiškai žiūri į šią istoriją, bet, kaip ir daugumoje legendų, joje yra dalis tiesos.
Chininmedžių žievėje randamas alkaloidų junginys chininas iš tikrųjų gali nužudyti maliariją sukeliantį parazitą. Bet jį aptiko tikrai ne iš Ispanijos atvykę jėzuitai.
Karštinė dėl medžio žievės
„Chininas buvo žinomas vietinėms tautoms, kurios dar prieš ispanų atvykimą gyveno dabartinės Peru, Bolivijos ir Ekvadoro teritorijoje“, – tvirtino N.Canales.
Pasak biologės, būtent vietinių tautų žmonės jėzuitams papasakojo apie chininmedžių žievės gydomąsias savybes. Misionieriai žievę trynė iki miltelių tekstūros, kad būtų lengviau virškinti.
Tai pasaulyje tapo žinoma jėzuitų miltelių pavadinimu. Greitai visoje Europoje pradėta rašyti apie „stebuklingą“ maliarijos gydymo priemonę, o iki 1640-ųjų visame pasaulyje buvo sukurti chininmedžių žievės prekybos keliai.
Prancūzijoje chininas buvo naudojamas karaliaus Liudviko XIV karščiavimui numalšinti. Romoje chinino miltelius išbandė asmeninis popiežiaus gydytojas, o jėzuitų kunigai juos nemokamai platino visuomenėje.
Tačiau Anglijoje į tai buvo žiūrima skeptiškai. Kai kurie gydytojai katalikų reklamuojamą medžiagą vadino popiežiaus nuodu.
Manoma, kad Oliveris Cromwellis mirė nuo maliarijos komplikacijų, kai atsisakė jėzuitų pasiūlytų miltelių. Nepaisant to, praėjus vos 19 metų, 1677-aisiais, Karališkasis gydytojų koledžas chinino miltelius įtraukė į oficialių vaistų sąrašus.
Norėdami patenkinti savo pamišimą dėl chininmedžių žievės europiečiai samdė vietinius gyventojus, kad atogrąžų miškuose rastų brangųjį „karštinės medį“, mačete nurėžtų jo žievę ir nugabentų ją į uostuose laukiančius krovininius laivus.
Ispanai Andų kalnų regioną tada praminė pasaulio vaistine, bet šie medžiai sparčiai ėmė nykti.
Naudojo kuriant kolonijas
Chininmedžių vertė gerokai išaugo XIX amžiuje, kai maliarija buvo didžiausia kolonialistų patiriama grėsmė bandant suvaldyti užjūrio teritorijas.
Anot rašytojo dr. Rohano Debo Roy, chinino gavimas tapo strateginiu pranašumu lenktynėse dėl dominavimo pasaulyje. Medžių žievė tapo paklausiausia preke.
„Europos kariai kolonijiniuose karuose dažnai krito nuo maliarijos. Tokia medžiaga kaip chininas padėjo jiems išlikti tropinėmis sąlygomis ir laimėti mūšius“, – kalbėjo R.Debas Roy.
Nuo 1848 iki 1861 m. britų valdžia kasmet chininui pirkti ir transportuoti užjūrio teritorijoje esantiems kariams išleisdavo šiandien 6,4 mln. svarų (7,16 mln. eurų) siekiančią sumą.
Dėl šios priežasties chininas istorikų dažnai yra minimas kaip vienas pagrindinių įrankių, kuris padėjo Britų imperijai pasiekti savo šlovę.
„Anksčiau žmonės varžėsi dėl chinino, dabar varžosi dėl vakcinos nuo COVID-19 sukūrimo“, – tvirtino Ciuricho universiteto profesorė Patricia Schlagenhauf.
Kartumą mažino kokteiliuose
Vertinga preke buvo laikoma ne tik chininmedžių žievė, bet ir jų sėklos.
„Britai ir olandai norėjo savo kolonijose pasisodinti chininmedžių, kad nutrauktų priklausomybę nuo Pietų Amerikos“, – aiškino R.Debas Roy.
Tik apie gamtą nusimanančių vietinių gyventojų dėka europiečiams pavyko šį medį išvežti į kitus žemynus ir pradėti jį veisti.
XIX a. viduryje britams pavyko sukurti chininmedžių plantacijas Indijoje, kur dažnai pasireikšdavo maliarijos protrūkiai.
Jau seniai sklando gandai, jog būtent tuomet chininas pirmą kartą buvo sumaišytas su džinu, kad būtų skanesnis gerti. Taip pasaulį pasiekė pirmasis džino ir toniko kokteilis.
P.Schlagenhauf priduria, kad chininas organizme ilgai neišlieka, o džino ir toniko kokteilio siurbčiojimas neapsaugo nuo maliarijos. Tačiau šiuo mitu buvo patikėjęs net ir Winstonas Churchillis – jis tvirtino, kad šis gėrimas „išgelbėjo daugiau britų gyvybių nei visos imperijos gydytojai“.
Šiandien džino ir toniko kokteilis yra tik vienas iš daugelio, kurie yra susiję su chininmedžiu. Peru ši medžiaga naudojama gaminant daugybę kokteilių.
Jos galima rasti ir Škotijoje gaminamame „Irn-Bru“, kuris, kaip teigiama, yra mėgstamiausias Jungtinės Karalystės monarchės Elizabeth II gazuotas gėrimas.
Palikimas visame pasaulyje
Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje chininą gydant maliariją išstūmė artemisininas, kuris yra išgaunamas iš vienamečių kiečių.
Tačiau chinino poveikis niekur nedingo. Bandungo miestas Indonezijoje šiandien žinomas kaip Javos salos Paryžius.
Olandai šį ramų miestą pavertė didžiausiu chinino centru, pastatė daugybę art deco stiliaus pastatų ir viešbučių.
Tik dėl chinino Indija, Honkongas, Siera Leonė ar Kenija kalba angliškai, o Marokas, Tunisas ir Alžyras – prancūziškai.
Ispanijoje iki dabar vartojamas posakis „ser mas malo que la quina“, kuris lietuviškai reiškia „būti blogesniam už chininą“. Taip nurodoma į kartų žievės skonį.
XIX a. viduryje Bolivijos ir Peru valdžiai priklausė chinino eksporto monopolija.
Vienu metu iš žievės pardavimo gaunamos pajamos siekė 15 proc. šalių BVP. Už tuos pinigus buvo pastatyta didžioji dalis La Paso neoklasikinės katedros ir akmenimis išgrįsta daugybė gatvių.
Augalą tikisi išsaugoti
Tačiau chininmedžių žievės paieškos paliko gilią žaizdą vietinėje gamtoje.
1805 metais tyrinėtojai Ekvadoro Andų regione buvo suskaičiavę apie 25 tūkst. chininmedžių. Šiuo metu čia esančiame Podokarpuso nacionaliniame parke randami tik 29 medžiai.
Dėl žmogaus poveikio augalas nustojo evoliucionuoti ir baigia išnykti.
„Mes manome, kad dėl pernelyg didelio medžių naikinimo jie savyje turi mažiau chinino“, – tvirtino N.Canales.
Neseniai Pasaulio sveikatos organizacija nutraukė sintetinio chinino pakaitalo hidroksichlorochino tyrimus ir paskelbė, kad nėra jokių įrodymų, jog ši medžiaga gali padėti išgydyti koronavirusą.
N.Canales tvirtina, jog gamtos apsauga labai svarbi mūsų visuomenėje, nes ateityje gamtoje galime rasti vaistų dar nematytoms pandemijoms įveikti.
Andų kalnuose daugėja iniciatyvų, kuriomis siekiama išsaugoti chininmedžius ateities kartoms.
Kitais metais Peru planuojama pasodinti 2021 chininmedžių sėklą. Taip aplinkosaugos organizacija „Semilla Bendita“ ruošiasi paminėti 200-ąsias valstybės nepriklausomybės metines.
„Chinino istorija mums rodo, jog biologinė įvairovė ir žmonių sveikata eina koja kojon. Žmonės apie augalus dažnai mąsto kaip apie alternatyvią mediciną, tačiau būtent augalams mes esame skolingi dėl svarbiausių medicinos proveržių žmonijos istorijoje“, – tvirtino P.Schlagenhauf.
Parengta pagal BBC inf.
