Kvapūs ryžiai, prieskoniais pulsuojantis karis, dar karšti duonos paplotėliai ir nedidelis, tačiau labai saldus desertas.
Tokia maisto dėlionė telpa į metalinę cilindro formos dėžutę, kuri primena supjaustytą pieno bidonėlį.
Dabos („dabbas“) – taip vadinami šie pietūs dėžutėse, kurie indams iš jų namų į darbovietes pristatomi kasdien.
Tai ne restoranų patiekalai: kurjeriai klientams maistą pristato iš jų pačių namų.
Tie, kurie išlaiko šeimą, rytą išeina dirbti. O namuose likę šeimos nariai suruošia pietus ir dar karštus sudeda į specialią dėžutę. Dažniausiai Indijoje tai daro motinos, žmonos ar seserys.
Gardaus maisto prikrautas cilindras įsukamas į spalvingą skraistę ar maišą ir perduodamas pietų išvežiotojui.
Pastarasis vadinamas dabavala („dabbawala“) – tas, kuris neša pietų dėžutę.
Tuomet dabavala, surinkęs krūvą kitų dėželių, traukiniu, dviračiu ar pėstute pristato garuojančius naminius patiekalus į biurus.
Ši sistema veikia nepriekaištingai jau daugiau negu šimtmetį, o maisto pristatymo naujokai, kurių programėles dabar naudoja Vakarų pasaulis, tikrai turi ko iš jos pasimokyti.
Taupo rupijas ir saugosi
Dabų tradicija Indijoje susiklostė augant kvalifikuotų darbuotojų skaičiui, vidurinei klasei.
Grįžti į namus pavalgyti darbuotojai nespėdavo ir norėdavo sutaupyti sunkiai uždirbtus pinigus.
Be to, tiktai namuose gamintą maistą jie galėjo valgyti be baimės. Mat niekada nežinai, ar gatvėje nusipirktas pyragėlis su daržovėmis arba greta kelio paruoštas karis neišderins virškinimo sistemos.
Daugiausia šie dabas vežiojantys kurjeriai dabar zuja Mumbajaus gatvėmis – jų čia daugiau negu 5 tūkstančiai.
Tokių maisto kurjerių paslaugos kainuoja iki 800 rupijų per mėnesį (apie 9,5 euro). Suma priklauso nuo atstumo.
„Žmonės mano, kad gauti maisto tiesiai į biurą – didelė prabanga. Bet mūsų paslaugos kainuoja tiek, kad jas gali užsisakyti visi – nuo apsaugos darbuotojo iki kompanijos vadovo“, – BBC tvirtino kurjeris Subodhas Sangle.
Nors modernios maisto pristatymo programėlės veikia ir Indijoje, joms sunku konkuruoti su senąja pietų išvežiojimo sistema. Tiek dėl kainos, tiek dėl efektyvumo.
„Mums nepatinka programėlės, – pasakoja Rashmika Shah – indė, kuri kasdien įduoda pietus dabavalai, kad jis nuvežtų valgį jos vyrui, dirbančiam Mumbajaus akcijų biržoje. – Seniai pažįstame šį žmogų ir jau esame įsitikinę, kad šis dabavala deramai atliks savo darbą.“
Mokėsi net milžinai
Nors indiškas pietų pristatymo modelis susideda tik iš dviejų lygių – vadybos ir menkai kvalifikuotų, skaityti ir rašyti nemokančių darbuotojų, tai – viena efektyviausių logistikos sistemų pasaulyje.
Tokie galiūnai kaip „FedEx“ ir „Amazon“ gilinosi į jos veiklos principus bandydami optimizuoti savo kurjerių darbą. O milijardierius Richardas Bransonas vieną dieną paskyrė vien tam, kad iš arti susipažintų, kaip veikia dabavalų sistema.
Kelerius metus šioje sistemoje dirbęs Arvindas Talekaras leidiniui „The Guardian“ aiškino: „Mes viską darome labai paprastai.
Daug kartų mačiau, kaip modernios technologijos tik sujaukia visą darbą, todėl pristatant pietus klientams jų nenaudojame, kad nevėluotume.
Mes esame beraščiai, bet turime gerą atmintį. Esame nepriklausomi nuo išmaniųjų prietaisų.“
Šių kurjerių darbe punktualumas yra visa ko pamatas. Pietų dėžutės klientams kiekvieną darbo dieną turi būti pristatytos iki 13 valandos. O kai kurių darbuotojų namai gali būti net trys valandos kelio nuo biuro.
Jei susidaro nevaldomos spūstys ar vėluoja traukiniai, gali būti paveikta ir maisto pristatymo sistema.
Laiko šventa profesija
Indai vertina šių kurjerių darbą, tad visuomet juos praleidžia, suteikia pirmenybę kelyje. Namuose pagamintas maistas – visiems šventas.
Beje, ir pati pietų kurjerio profesija labai gerbiama ir suteikia papildomų privalumų.
Dabavalos dažnai gauna nuolaidų mobiliajam ryšiui, o jų vaikai gali kreiptis dėl ypatingos stipendijos.
Kone visi pietų kurjeriai garbina dievą Vitalą (Vithala), kuris moko, jog maistas yra geriausias dalykas, kurį gali suteikti kitam žmogui kaip auką.
„Mums duota auksinė proga dirbant eiti dvasingumo keliu“, – įsitikinęs S.Sangle.
Klientas ne visada teisus
Maisto išvežiotojų diena susideda iš kelių etapų. Rytą jie apeina arba apvažiuoja savo rajoną ir susirenka apie 30 pietų dėžučių, kurios pažymėtos sutartiniais kodais bei spalvomis.
Jos vietiniame kurjerių biure ar traukinių stotyje išrūšiuojamos.
Tada surūšiuotos dėžutės sudedamos į traukinį ir gabenamos į pristatymo zoną.
Atvykus traukiniui pietų dėžutės vėl surūšiuojamos ir perduodamos kitiems kurjeriams.
Jos sukabinamos ant dviračių arba sudedamos į stumiamą vežimėlį, o tuomet keliauja į klientų biurus.
Po pietų dėžutės grąžinamos atbuline tvarka: iš biurų keliauja į traukinius, iš traukinių – į namus.
Dabavalų sistemoje yra dviejų lygių saugikliai.
Pirmiausia, jei užsakymas turi pasiekti klientą lygiai 13 valandą, kurjeris stengsis jį atvežti apie 12 valandą, kad pasiliktų laiko netikėtumams.
Antra, 15–20 kurjerių priskiriamas atsarginis kolega. Jeigu nors vienas iš jų kur nors užtrunka ar mato, kad vėluos pristatyti užsakymus, jam į pagalbą atskuba budintis dabavala.
Beje, punktualumo reikalaujama ir iš kliento.
Jei dabavala atvyksta į namus paimti paruoštų pietų, o jie dar nesuruošti, kurjeris tai pasižymi. Jei tokia situacija pasikartoja bent tris kartus, dabavala atsisako dirbti su tokiu klientu.
Klaidų pridaro retai
Mumbajaus dabavalos per metus išvežioja 80 mln. pietų porcijų. Ar dažnai pietų dėžutės nukeliauja ne tam valgytojui? Ar dažnai kurjeriai nesuspėja pristatyti maisto per nustatytą pietų pertrauką? Į abu klausimus atsakymas neigiamas.
Harvardo verslo mokyklos tyrėjai apskaičiavo, kad vienam milijonui pristatymų tenka vos 3,4 klaidos.
O kaip teigia Mumbajaus maisto kurjerių asociacijos prezidentas Raghunathas Medge, kone pusę šių klaidų galima nurašyti Indijos geležinkeliams. Vėluoja traukinys – vėluoja ir dabavala, tad negalima piktintis.
Ir nors Mumbajus, Indijos finansų sostinė, tampa vis modernesnis – daugėja vakarietiškų greitojo maisto tinklų, atsirado daug kitų kurjerių programėlių, – toks maisto pristatymo būdas nepraranda populiarumo.
Atvirkščiai, pietų kurjerių skaičius Mumbajuje kasmet paauga 5–10 procentų.
Kilę iš vieno kaimo
Dabavalą atpažinti galima pagal baltą aprangą ir laivelio formos kepurėlę ant viršugalvio – ji vadinama Mahatma Gandhi kepuraite.
Tačiau šie pietų kurjeriai ne tik vilki panašius drabužius – dauguma jų yra kilę iš to paties miesto – Punės.
Būtent iš šio miesto 1890 metais buvo pasamdytas pirmasis dabavala – vienas bankininkas darbe svajodavo, kad kas nors per pietus jam pristatytų žmonos ruoštą maistą. Tad sugalvojo pasamdyti kurjerį iš Punės ir savo pavyzdžiu užkrėtė kitus.
Dabar COVID-19 pandemija ne tik kurjerius grąžino į gimtąsias vietas, bet ir paliko be pajamų.
Traukiniai iš Punės nuo kovo važiuoja daug rečiau. Pristatymų skaičius sumažėjo, o daugybė užsakovų taip ir nesumokėjo pinigų, mat visuomet tai daro grynaisiais, tiesiai į rankas. Retas dabavala turi banko sąskaitą.
65 metų Yamnaji Ghule dirba dabavala jau keturis dešimtmečius. Jis – vienas iš nedaugelio kurjerių, turinčių banko sąskaitą ir priimančių elektroninius pervedimus.
„Dėl viruso nebegalėjau vaikščioti nuo durų iki durų, kad susirinkčiau savo algą.
Prašiau, kad žmonės sumokėtų man už atidirbtus mėnesius pavedimu. Bet kai kurie klientai man tyčia nebekelia ragelio“, – guodėsi vyras.
Maisto pristatymo startuoliai Indijoje vilioja pietų kurjerius, o pasaulinė pandemija verčia juos mąstyti apie karjeros permainas.
Bet kai kuriems šis darbas yra gyvenimo būdas ir pašaukimas.
„Naujos kompanijos siūlo klientams akcijų ir nuolaidų. Bet viskas, ko jos trokšta, – užgrobti rinką, – svarstė dabavala S.Sangle. – Tuo metu mes turime didesnių paskatų dirbti savo darbą – tarnauti savo klientui tolygu tarnauti Dievui.“
Maisto užsisako ir akių mirktelėjimu
Maisto pristatymo programėlės Vakarų pasaulyje populiarios jau ne vienus metus. Tačiau jos taip sparčiai tobulėja, kad kartais tereikia ištarti sakinį išmaniajam prietaisui ir kurjeris jau skuba į namus su ryšuliu iš restorano.
Antai JAV restoranų tinklas „Domino’s Pizza“ pirmasis užkariavo „Twitter“. Tereikia „Domino’s Pizza“ paskyrai nusiųsti žinutę su peilio ir šakutės jaustukais ir jie pradeda vykdyti užsakymą. Kaip žinoti, ko nori klientas? Prieš tai restoranų tinklo svetainėje reikia būti susikūrus profilį ir pažymėti, ką mėgsti.
Kartais nė nereikia paleisti televizoriaus pultelio, kad užsisakytum maisto į namus. Kai kuriuose išmaniuosiuose televizoriuose įdiegtos programėlės, leidžiančios išsirinkti maistą iš restoranų valgiaraščio.
„Pizza Hut“ turi ir išmaniąją programėlę, vadinamą „Pasąmonės meniu“. Programėlė paremta žvilgsnio sekimo technologija: ji stebi, į ką klientas daugiausia nukreipia žvilgsnį, kur jį fokusuoja. Pagal tai algoritmas per 2,5 sekundės iš 4896 galimų kombinacijų išrenka picą, kuri turėtų būti patraukliausia užsakovui.
Beje, tinklas „Pizza Hut“ gali pasigirti esąs pirmasis, kuris nugabeno picą į kosmosą. 2001 metais kosmonautas Jurijus Usačiovas Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) gardžiavosi pica (nuotr.), kurią jam atsiuntė JAV restoranų tinklas. Pica buvo įdėta į rusišką raketą, kuri atgabeno į TKS atsargų papildymą. Kadangi būnant kosmose susilpnėja skonio receptoriai, ant picos buvo užbarstyta daugiau prieskonių ir druskos nei įprastai.
Neseniai atsirado ir programėlių, kurios sukurtos kovai su maisto švaistymu. Teigiama, kad kasmet visame pasaulyje išmetama trečdalis pagaminto maisto. Programėlės „Food for All“ naudotojams siūloma įsigyti kavinių, barų ir restoranų neparduotą maistą už pusę kainos. Skaniai papietauti galima ir už kelis eurus, tik reikia užsisakyti ir nukeliauti iki maitinimo vietos, kad pasiimtum savo patiekalą.
Maisto į namus amerikiečiai dabar užsako ne tik sau, bet ir augintiniams. Galima išsirinkti ne tik parduotuvėse randamo sauso maisto, bet ir specialių patiekalų. Patiekalai šunims ir katėms šviežiai paruošti, išdalyti porcijomis ir pritaikyti augintinių mitybos ypatumams. Kai kas siūlo ir šviežiai paruošto gyvūnų maisto prenumeratą.
