Pirma – baltarusių Tauta, kuri ėmė savarankiškai reikšti savo suverenią valią: dauguma nori naujų ir teisingų rinkimų būdu pakeisti paskutinį diktatorių Europoje. Daugiau kokių nors vieningų ir artikuliuotų siekių negirdėti.
Galima tik spėlioti, kiek baltarusių svajotų apie europietišką ateitį, kiek norėtų, Aliaksandro Lukašenkos žodžiais tariant, būti „tais pačiais rusais, tik su kokybės ženklu“, o kiek – nenori, apskritai, jokių permainų, išskyrus 100 dolerių priedo prie atlyginimo ar pensijos.
Nenustebčiau, jei taikūs protestai užsitęstų ir taptų savotišku baltarusių gyvenimo būdu: ryte – į darbą ar studijas, vakare – į mitingą.
Antra – Rusija, tiksliau Kremlius, dar tiksliau – prezidentas Vladimiras Putinas yra stipriausias žaidėjas baltarusiškoje arenoje. Šiuo metu vykdantis hibridinę Baltarusijos okupaciją, jo interesas – išlaikyti A.Lukašenką Baltarusijos lyderiu, bet sutrypti jį ir pažeminti, galutinai paverčiant bebalsiu vasalu, įvedant vieningą sąjunginės valstybės rublį ir praeiti sąjungos kūrime negrįžimo tašką.
Aišku viena – Baltarusijos kontrolės Kremlius niekam neatiduos. Tai – tai raudona linija, kurios niekam neleis peržengti, net patiems baltarusiams.
Todėl demokratija, laisvi rinkimai, žmogaus teisės, žodžio laisvė, rinkos ekonomika ir panašūs Europos civilizacijos atributai baltarusiams projektuojami tik iki Rusijos lygio, tai yra, su priešdėliu „pseudo“.
Spėju, kad atvira Baltarusijos okupacija ir aneksija Krymo pavyzdžiu įvedant Rusijos ginkluotąsias pajėgas, yra mažai tikėtina. Kam Kremliui reikalinga psiaudo-nepriklausoma Baltarusija? Apeiti Vakarų sankcijas, kontrabandiniam ginklų eksportui, uždraustų technologijų importui ir kitoms panašioms machinacijoms.
Svarbiausia, kad A.Lukašenka yra tvirčiausia garantija, kad Baltarusijoje nebus jokių Rusijos nekontroliuojamų reformų ir jokios sėkmės. Globalinėje konkurencijoje su demokratiniu valstybių sąrangos modeliu ne paskutinį vaidmenį vaidina ir autokratų bei diktatorių klubo interesai.
Trečia – A.Lukašenka išliks svarbus veikėjas tol, kol jis pats, kentėdamas nuo mozaikinės psichopatijos, neperžengs Kremliaus nubrėžtų raudonų linijų ir tvarkingai, po gabaliuką atidavinės Baltarusijos suverenitetą Rusijai.
Kažkada savo karjeros pradžioje, kai dar svaigo nuo minčių apie sąjunginės valstybės prezidento postą ir būdamas talentingas populistas A.Lukašenka papirko rusus vienintele, nors ir beprotiška fraze: „Jei tankai eis iš Vakarų, mes už Rusiją savo galvas guldysime čia, Baltarusijoje“.
Deja, tada jo aplinkoje nebuvo protingo žmogaus, kuris paklaustų, „Kas bus, jei tankai į Baltarusiją eis iš Rytų?“
Dabar, tiesiog šiomis dienomis jau yra permetinėjami ginkluoti samdinių būriai iš okupuoto Donbaso į Baltarusiją pagal legendą „mūsų ten nėra“. Netrukus ir tankai gali atvažiuoti.
A.Lukašenkos ir jo klikos rankomis vykdoma Kremliaus užsakyta provokacija prieš Europos Sąjungą ir NATO yra mažai tikėtina, bet mums tai, neabejotinai, reikia turėti omenyje. Kaip ir branduolinio Astravo problemą: vienintelis būdas nestabilioje Baltarusijoje garantuoti atominės elektrinės saugumą yra sustabdyti jos paleidimą.
Masinių protestų akivaizdoje A.Lukašenka jau yra pasirengęs atiduoti Kremliui viską ir tenkintis bet kokiu, netgi „vestuvių generolo“ ar provokatoriaus vaidmeniu sąjunginėje valstybėje.
Ketvirta – Kinija yra daug investavusi į Baltarusijos ekonomiką bei infrastruktūrą ir jos interesai tik labai nedaug sutampa su Rusijos interesais. Rusijos okupacinių pajėgų įvedimas tikrai neatitiktų Kinijos interesų. Taigi A.Lukašenka, būdamas dviejų ponų tarnas, ir iš šitos pusės gali ieškoti užtarimo nuo V.Putino savivalės.
Penkta – Europa ir Vakarai apskritai laiko, kad jie beveik neturi interesų Baltarusijoje, išskyrus silpnus ekonominius. Todėl ten yra silpniausi žaidėjai.
Tai – klaidingas požiūris, bet taip jau susiklostė, kad tris dešimtmečius ši ydinga paradigma „Russia first“, kuria Vakarai bei Europa vadovaujasi nuo pat SSSR griūties, dominuoja ir rezultatus matome: Rusijos karas Ukrainoje ir jėga pakeistos sienos, atplėštos teritorijos nuo Gruzijos ir Moldovos, o pati Rusija – nesuvokianti savo ribų.
Rusijos pergalė Baltarusijoje reikš, kad imperija žengia pirmyn. Tačiau Ukrainos ir Baltarusijos sėkmė žymėtų žmogėdriškos idėjos – „Ruskij Mir“ („Rusiško pasaulio“) bei V.Putino režimo žlugimą, o sykiu – pirmąjį žingsnį į demokratėjančios Rusijos link.
---
Petras Vaitiekūnas yra Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras ir ambasadorius Baltarusijoje bei Ukrainoje
