Motinos lopšinė nuramina ir užmigdo kūdikį. Bet kaip nuolatos iš kažkur skambantis motinos balsas paveiktų suaugusį žmogų, kuris uždarytas šaltoje vienutėje, atskirtas ir įkalintas priešo teritorijoje?
Ludwigo van Beethoveno IX simfonija užburia, kai jos klausaisi filharmonijoje. Bet kaip jaustųsi žmogus, kuris būtų priverstas ją girdėti kiaurą parą, be atvangos ir nežmoniškai garsiai?
Garsų poveikis žmogui priklauso nuo konteksto ir jų klausymo aplinkybių.
Muzika gali būti ir legali taktinė priemonė, kuri sustabdo priešą nepraliedama kraujo, ir neteisėtas tardymo įrankis.
„Geriau už kankinimą muzika buvo fizinis skausmas – bent žinodavau, kad jis baigsis.
O kankinimas muzika vedė į beprotybę. Įsivaizduok, kad turi pasirinkimą – prarasti regėjimą ar sveiką protą. Nors ir baisu netekti akių, nėra abejonių, ką pasirinktum“, – teigė Binyamas Mohamedas, kalėjęs Gvantanamo kalėjime, kuriame po rugsėjo 11-osios buvo uždaryti įtariami teroristai.
Atsargos majoras Darius Antanaitis, dalyvavęs karinėse operacijose Irake ir Afganistane, „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad garsas gali priversti žmogų visiškai prarasti savikontrolę.
Bet reikėtų atskirti, kada muzikos naudojimas gali būti laikomas teisėtu.
„Garsinių granatų naudojimas išlaisvinant įkaitus išsaugo žmonių gyvybę. O apgaulingi veiksmai leidžiant muziką arba kitus garsus apsaugo karius ir aplinkinius.
Tačiau jeigu žmogus kankinamas muzika siekiant išgauti kokią nors informaciją, tokie veiksmai baudžiami pagal karinę ir civilinę teisę“, – aiškino Lietuvos kariuomenės atsargos majoras D.Antanaitis.
Sena karinė praktika
D.Antanaitis pasakoja, jog muzika ir įvairūs garsai nuo seno naudojami įvairiems tikslams: karo būgnų ir trimitų muzika padrąsindavo karius eiti į mūšį ir tuo pat metu įvarydavo baimės priešui.
„Garsas arba muzika tardymui bei kankinimui buvo naudojama, ko gero, nuo seniausių laikų.
Kai puolantieji gąsdindavo besiginančiuosius įvairiais mistiškais, paslaptingais garsais.
Arba kai leisdavo įvairiausius garsus sudarydami įvaizdį, kad priešas yra kelis kartus didesnis ir galingesnis, nei yra iš tiesų“, – pasakojo D.Antanaitis.
Muzika ir garsas nuo seno buvo pasitelkiamas ir pažeminimui. XIX amžiaus rašytiniuose šaltiniuose muzika dažnai buvo minima ir kaip karinės disciplinos, ir kaip bausmės forma.
Pavyzdžiui, iš britų kariuomenės išmetamą kareivį visuomet lydėdavo būgnininkas, kuris grodavo kiek įmanoma garsiau, kad girdėtų visi barakai.
Kartais vadai išrinkdavo smulkiausią kariuomenės orkestro būgnininką, kad šis už pavadžio išsivestų nusikaltusį karį.
Per Antrąjį pasaulinį karą naciai pasitelkė muziką vykdydami holokaustą – koncentracijos stovyklose tai buvo viena iš priemonių, kaip palaužti kalinius.
Dachau koncentracijos stovyklos pragarą perėjęs Walteris Hornungas prisimena: „Kai tik pasigirdo pirmi garsai iš garsiakalbio, sumontuoto ant stogo, supratome, kad visiems laikams praradome tą trumpą ramybės valandą, kuri mums buvo likusi vakarais.
Iš tos pabaisos aidėdavo maršai: Italijos fašistų maršas ir Badenveilerio (...) Garso įrašų spektras buvo menkas, bet muzika sugebėdavo prasiskverbti giliai.“
Nacių muzika, vokiški kariniai maršai ir Hitlerio kalbos, niekinančios žydus, skambėdavo koncentracijos stovyklų valgyklose, dirbant prievartinius darbus ir dar ilgai iki išnaktų.
Triukšmas kalinius vedė iš proto, naciai siekė sumenkinti žydus ir įvaryti visiems baimę.
„Vienas iš tokių nacių kankinimo pavyzdžių buvo ir Kauno IX forto geležiniai laiptai. Po jais būdavo laikomi žmonės, o naciai geležimi kaustytais batais vaikščiodavo tais laiptais, virš jų galvų“, – pasakojo D.Antanaitis.
Gali kankinti ir tyla
Garso ir muzikos poveikis tardant buvo naudojamas ir JAV operacijose. Taip pat išsiaiškinta, kad muzika kaip kankinimo priemonė naudota ir Gvantanamo kalėjime tardant teroristus.
Garsas organizmą ir pojūčius veikia ne ką menkiau nei kita žiauri tardymo taktika – imituotas skandinimas.
„Keisti garsai tamsoje įvaro baimę, aukšto dažnio garsas sukelia nemalonius jausmus, o žemo dažnio – pykinimą ir gali trikdyti širdies darbą, – pasakojo D.Antanaitis. – Labai garsiai leidžiama muzika naudojama siekiant neleisti kankinamajam užmigti. O nuolatiniai, periodiškai pasikartojantys garsai – kaip kad lėtas laikrodžio tiksėjimas – neleidžia susikaupti ir varo žmones iš proto belaukiant kito tokio pat garso.“
Ilgainiui žmogus nebegali apsikęsti – nors veikimas muzika yra vienas vadinamųjų kankinimo neliečiant metodų, jis sukelia didžiulį psichologinį ir fizinį diskomfortą.
„Nuolatinis aukšto dažnio zyzimas ar žemo dažnio garso smūgiai, arba ypač garsiai leidžiama muzika su papildomais efektais – temperatūros keitimu, staigiais šviesos blyksniais, drėgmės pokyčiais – gali priversti veikiamą asmenį elgtis neadekvačiai. O kai kuriais atvejais ir priversti jį atlikti be ką, kad tiktai šis poveikis baigtųsi“, – teigė D.Antanaitis.
Anot Lietuvos kariuomenės atsargos majoro, ne mažiau už garsą bei muziką žmones gali kankinti ir visiška tyla.
„Jei žmogus būna įkalintas nuo bet kokio garso izoliuotoje patalpoje, kurioje nesikeičia nei temperatūra, nei apšvietimas, asmuo praranda laiko suvokimą ir savikontrolę“, – aiškino D.Antanaitis.
O kai kurie Gvantanamo kaliniai pasakojo, jog tyla po trankaus priverstinio koncerto būdavo ne mažesnė kančia.
„Kai nuslopsta muzika ir stoja tyla, jautiesi, lyg kažkas tave būtų sudaužęs plaktuku, visas kūnas tebevibruoja“, – tikino įtariamasis teroristas Ruhalas Ahmedas.
Garsus parenka individualiai
„Kad pasitelkus muziką ar kitus garsus būtų galima pasiekti tikslą, reikia suprasti, kokie garsai turi poveikį konkrečiam žmogui, – apie muzikos parinkimą pasakojo D.Antanaitis. – Kai kurie žmonės gali būti atsparūs tokio pobūdžio poveikiui, jei yra tinkamai psichologiškai pasiruošę.
Pavyzdžiui, povandeninio laivo jūrininkai turi gebėti negirdėti tam tikrų garsų, į juos nekreipti dėmesio arba nereaguoti į veiksnius, kurie paprastiems žmonėms sukeltų didelį diskomfortą.“
Suvokus, kokios tardomo žmogaus silpnosios vietos, kas jam svarbiausia, galima jį lengviau paveikti garsu.
„Tarkime, jeigu areštuotai motinai, nuo kurios buvo atskirtas jos mažas vaikas, leidžiamas verkiančio mažylio garsas ir sudaromas įspūdis, lyg jis būtų kitoje kameroje, moteris gali padaryti viską. Ji manys, kad tai daro dėl savo vaiko“, – aiškino atsargos majoras.
Pasak pašnekovo, prieš pasirenkant muziką ar kitą garsą reikėtų žinoti paveikiamųjų kultūrą, jų silpnybes: „Europiečiui paleidus arabišką dainą ji gana greitai pradėtų įkyrėti. Bet arabui ji bus tikras pasimėgavimas ją klausytis.“
Ir atvirkščiai: pasakojama, kad islamistams Gvantanamo kalėjime buvo leidžiamas vakarietiškas repas, dainos apie seksą ir moterų kūną.
Teigiama, kad Mohammedui al Qahtani – įtariamajam rugsėjo 11-osios atakų vykdytojui – nuolat teko klausytis dainų, kuriose buvo neigiamos radikalios musulmoniškos vertybės, kuriomis jis tikėjo. Vienas tų kūrinių – Christinos Aguileros daina „Dirty“, kurioje gausu užuominų apie seksą, prakaituotus moterų ir vyrų kūnus, susijaudinimą.
Dažnai kaliniams visu garsu buvo grojamos „Metallica“, Marilyn Mansono, „Rage Against the Machine“, „AC/DC“ dainos. Kartais – kalėdinės giesmės ar vaikiškos dainelės. Kai tai paaiškėjo, muzikantai ir dainų kūrėjai reikalavo, kad jų muzika nebebūtų naudojama tokiais tikslais.
Kankinimai buvo uždrausti
Žmogaus klausos stimuliavimas įvairiomis vibracijomis ir dideliu garsu gali turėti ilgalaikį poveikį žmogaus organizmui.
„Didelės vibracijos paveikia žmogaus vestibiuliarinį aparatą, todėl jis negali adekvačiai orientuotis aplinkoje. Didesnis garsas gali sužaloti žmogaus klausos organus ir nulemti klausos praradimą. Stiprios žemo garso bangos gali trukdyti kvėpuoti ar sutrikdyti širdies bei kitų vidaus organų veiklą.
Tačiau už fizinius kankinimus baisiausi yra dvasiniai. Jei žmogus yra stipriai paveikus psichologiniam spaudimui, jo psichikai gali būti padaryta neatitaisoma žala“, – sakė D.Antanaitis.
Dėl žlugdančio psichologinio ir fizinio poveikio šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje kankinimai – tarp jų ir kankinimas garsu – yra uždrausti. To draudimo laikosi Jungtinių Tautų konvencijų paisančios valstybės. Tačiau tardymus ir kankinimus tebenaudoja autoritarinės valstybės ir teroristinės organizacijos.
„Teroristinės islamistų grupuotės plačiai vaikams verbuoti naudoja įvairias dainas, kurios šlovina mirtį ir niekina europiečius.
Tai irgi psichologinio poveikio priemonė, kuri iš normalaus vaiko padaro savižudį“, – pasakojo operacijų Afganistane ir Irake dalyvis D.Antanaitis.
Apgauna ir sustabdo priešą
Vakarų pasaulio valstybės garsą ir muziką plačiai naudoja karyboje ir taktiniuose veiksmuose.
„Šios priemonės naudojamos kaip ir senovėje: arba save padrąsinti, arba išgąsdinti priešą.
Vykstant į operacijos vietą paleidžiama agresyvi muzika, kuri nuteikinėja karius mūšiui, o priešui įvaro baimę, sudaro įspūdį, kad artėja didelė ir agresyvi masė karių. Dažnai tam pasitelkiama roko muzika. Arba, kaip viename populiariame filme, per sraigtasparnių ataką grojo Richardo Wagnerio kūrinys „Valkirijų skrydis“, – pasakojo D.Antanaitis.
Leidžiant garsus per garsiakalbius galima vykdyti ir apgaulingas operacijas, pasakojo D.Antanaitis: „Įvairūs garsai skirti sudaryti priešininkui iliuziją, kad realybė yra kitokia.
Pavyzdžiui, iš garsiakalbių leidžiami didesnio padalinio atvykimo garsai, petardų arba imitacinių šovinių šūvių garsai sudaro įspūdį, jog vyksta intensyvus mūšis su didelėmis pajėgomis.“
D.Antanaičiui ir pačiam yra tekę dalyvauti tokiuose kariniuose veiksmuose, kuriuose veikiama žmonių psichologija: „Mes su britais Irake rengėme garsiakalbių operacijas.
Kad teroristai nepasitrauktų, per paieškos ir sulaikymo operaciją iš vienos pusės paleidome lojimo garsus – sudarėme įspūdį, lyg juos suptų daugybė šunų. O iš kitos pusės atvyko pėstininkai, kad teroristus sugautų.“
Operacijos metu plačiai naudojamos ir garsinės granatos, skirtos dideliu sprogimo garsu dezorientuoti priešą ir saugiai atakuoti kambarį nesužeidžiant nei teroristų, nei įkaitų.
Be to, garsai ir muzika naudojami valstybių mastu, kai aktyvūs kariniai veiksmai nevyksta, bet liepsnoja propagandinis karas.
„Pavyzdžiui, kaip Pietų Korėjos ir Šiaurės Korėjos pasienyje, kur vykdomos vadinamosios garsiakalbių operacijos.
Per galingus garsiakalbius prie šalių sienos leidžiama įvairi muzika ir skaitomi tekstai: taip siekiama demoralizuoti klausytojus kitoje sienos pusėje arba pateikti tam tikrą informaciją, kurios klausytojai kitais būdais negali gauti“, – teigė Lietuvos kariuomenės atsargos majoras.
O taikos metu naudojamas vadinamasis ilgojo nuotolio akustinis įrenginys – LRAD („Long-Range Acoustic Device“), pasakojo D.Antanaitis: „Jis sukuria aukšto dažnio garsus, kurie veikia žmogaus klausos organus, sukelia dezorientaciją, galvos svaigimą, pykinimą ir skausmą.
Žmogus turi pasitraukti iš tos vietos – taip išvaikomos riaušės.“
Taigi, be matomo prisilietimo, tik bangomis, muzika ir garsai gali žmogui ne tik dovanoti malonius potyrius ir pakylėjimą, bet ir paversti jį propagandiniu ar kariniu taikiniu arba visiškai jį sugniuždyti.
