Kiekvieną rytą būrys vaikų pasileidžia į gatvę prie socialinių būstų komplekso Tumkūro apylinkėse Indijos pietuose. Tačiau jie bėga ne į mokyklą.
Vietoj kuprinių ir knygų kiekvienas nešasi purviną plastikinį maišą. Šiuos 6–14 metų vaikus tėvai siunčia knistis šiukšlynuose, pilnuose duženų ir cemento gabalų, ir ieškoti perdirbamo plastiko.
Už tai jie uždirba keletą centų per valandą. Jie nemūvi pirštinių, nedėvi kaukių.
Daugybė negali sau leisti batų, todėl dirba basi, kojos kraujuoja.
„Nekenčiu šito“, – „The New York Times“ sakė vienuolikos metų berniukas Rahulas, kurį mokytojai girdavo už gabumus.
Tačiau dėl koronaviruso pandemijos Indijoje mokyklos uždarytos nuo kovo mėnesio, ir Rahulas vietoj pamokų leidžia laiką dirbdamas.
COVID-19 šalyje užsikrėtė per 6,3 milijono žmonių. Daugiau kaip 100 tūkst. jų mirė.
Koronavirusas itin skaudžiai palietė visą Indiją.
Vaikai neturi kompiuterių
Daugybėje besivystančio pasaulio šalių uždarius regionų mokyklas vaikai buvo išginti į gatvę.
Šeimoms desperatiškai trūksta pinigų, o vaikai tapo lengvu pigios darbo jėgos šaltiniu.
Kol Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose išsivysčiusiose šalyse diskutuojama apie nuotolinio mokymo efektyvumą, šimtai milijonų vaikų skurdesniuose kraštuose neturi kompiuterių ir interneto, todėl visiškai nebesimoko.
Jungtinių Tautų prognozėse rašoma, kad mažiausiai 24 milijonai vaikų mes mokyklą, milijonai bus įtraukti į sunkius darbus.
Dabar dešimtmečiai kasa smėlį Kenijoje, kerta piktžoles kakavmedžių plantacijose Vakarų Afrikoje, o Indonezijoje aštuonmečiai berniukai ir mergaitės išsidažę sidabriniais dažais vaidina judančias skulptūras ir už tai prašo pinigų.
Ši vaikų darbo jėgos banga gali sugriauti visą pastarųjų metų pažangą raštingumo, mokyklos lankymo, socialinio mobilumo ir vaikų sveikatos srityse.
„Visi mūsų laimėjimai, visas įdirbis nueis perniek, ypač tokiose valstybėse kaip Indija“, – sakė aukštas Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) pareigūnas Cornelius Williamsas.
Vaikų darbo jėga yra tik viena juoduojančios globalinės katastrofos dalelė.
Nuo Afganistano iki Pietų Sudano vaikams gresia rimtas badas. Afrikoje ir Azijoje auga priverstinių mergaičių vedybų ir prekybos vaikais skaičiai.
Iš Ugandos gauta statistika parodė, kad uždarius mokyklas šoktelėjo paauglių nėštumo atvejų skaičius.
Paramos organizacijų darbuotojai Kenijoje pranešė, jog daugybė šeimų išsiuntė savo dukras paaugles uždarbiauti sekso industrijoje, kad tik prasimaitintų.
Nusivylę vaiko teisių gynėjai klausia, kodėl leidžiama atidaryti barus, sporto sales, restoranus ir metro, bet mokyklų – ne?
Mergaitė negali rinktis
Indonezijos sostinėje Džakartoje keturiolikametė Surlina išsidažo kūną sidabriniais dažais, kad būtų panaši į skulptūrą, ir ištiesusi ranką leidžia dienas degalinėje.
Jos motina dirba namų tvarkytoja, o tėvas pardavinėjo mažas skulptūras, bet pandemija iš jo šį darbą atėmė.
Dienos pabaigoje visus surinktus pinigus mergaitė atiduoda motinai, kuri parūpina dažų ir jai, ir jos broliui bei sesei.
„Aš neturiu pasirinkimo. Toks mano gyvenimas. Mano šeima skursta. Ką dar galiu daryti? – sakė Surlina. Iki kovo ji lankė mokyklą, o dabar kartais bando pati pasimokyti iš šeštos klasės vadovėlio, bet jai sunkiai sekasi skaityti. – Svaigsta galva, ir nėra kas man padėtų. Aš pasiduodu.“
Indijos vyriausybė uždarė ankstyvojo ugdymo centrus skurstantiesiems.
Pastaraisiais dešimtmečiais Indija įkūrė nacionalinį daugiau nei milijono tokių kaimo vaikų priežiūros ir ugdymo centrų tinklą ir pavadino jį „anganwadi“. Išvertus iš hindi kalbos tai reiškia „kiemo pastogė“. Čia milijonai mažamečių būdavo aprūpinami maistu, drabužiais, skiepijami ir mokomi, o skurstančios moterys gaudavo kontracepcijos priemonių.
Bet dauguma tokių centrų pastaraisiais mėnesiais nebeveikia.
Po daugiau negu 50 pokalbių su vaikais, jų tėvais, mokytojais, darbdaviais ir vaiko teisių gynėjais paaiškėjo, kad mokyklinio amžiaus vaikai Indijoje dabar dirba įvairiausius darbus – nuo cigarečių sukimo ir plytų krovimo iki arbatos virimo viešnamių prieigose.
Dauguma šių darbų yra nelegalūs. Daugybė – pavojingi.
Ant galvos – kibiras žvyro
Saurabhas Kumaras, šeštokas iš sunkiai besiverčiančios šeimos Džarkando valstijoje, tėvo pastūmėtas dirba padėjėju automobilių servise. Prieš keletą mėnesių jis bandė atsukti aštrius variklio varžtus ir giliai prasipjovė ranką.
„Buvo matyti kaulas“, – pasakojo berniukas.
Indijoje ir iki pandemijos buvo rimtų problemų dėl vaikų išnaudojimo, nes šalyje aukštas skurdo lygis, gyventojų – 1,3 mlrd. Dauguma jų yra pigi darbo jėga.
Vaikai dažnai dirba įtartinose fejerverkų ir cigarečių gamyklose, centus mokančiuose tekstilės fabrikuose ir menkai prižiūrimose statybvietėse.
Pareigūnai po truputį bandė su tuo kovoti ir vaikus, ypač mergaites, užrašyti į mokyklas, bet, kaip sakė mokytoja Nahida Ismail iš Biharo valstijos, „visa ekosistema, supanti vaikus, griūva“.
Statybvietėje netoli Gajos miesto Biharo valstijoje dvylikametis Mumtazas ir jo dešimtmetis brolis Shahnawazas tempė sunkius žvyro nešulius.
Sukandęs dantis Shahnawazas užkėlė kibirą sau ant galvos. Jo plonos kojos vos atlaikė svorį. Atrodė, kad berniukas tuoj pravirks. Šalia stovėjo trigubai vyresni vyrai ir nieko nedarė.
„Būna, skauda galvą. Naktimis negaliu užmigti. Mano kūnas virpa“, – sakė berniukas.
Jo vyresnis brolis nuspėjo savo ateitį: „Bijau, kad netgi atidarius mokyklą vis tiek turėsiu dirbti, kad išpirkčiau šeimos skolą.“
Jis pridūrė, kad labiausiai norėjo įstoti į kariuomenę. Kalbėdamas apie tai jis pavartojo būtąjį laiką.
Šeši centai per valandą
Vaiko teisių gynėjų nuomone, neįtikėtina, kaip mažai diskutuojama apie mokyklų uždarymą.
Indijos premjero Narendros Modi ir ministrų kalbos dažniausiai skirtos ekonomikos, o ne švietimo reikalams aptarti.
Daugelis „The New York Times“ kalbintų tėvų sakė jaučiantys didžiulį spaudimą siųsti savo vaikus uždarbiauti.
„Mums reikia jų atlyginimų, – tvirtino Mumtazo ir Shahnawazo tėvas mūrininkas Mohammadas Mustakimas Ansari, nerandantis pakankamai objektų, kuriuose galėtų dirbti pats. – Be vaikų algos negalėčiau du kartus pamaitinti šeimos.“
Indijos ekonomika susitraukė daugiau nei bet kurios kitos didelės valstybės.
Atlyginimai šalyje krinta. Vakarų Bengalijos valstijoje įdarbintojas Biplabas Dasas sakė, kad į jo biuro duris nuolat beldžiasi tėvai su mokyklinio amžiaus vaikais.
Vieną rugsėjo rytą atėjo vyras su dvylikamečiu sūnumi ir aštuonmete dukra.
B.Dasas sakė, kad vaikai tyliai stovėjo tarpduryje žiūrėdami į savo tėvą taip, lyg ruoštųsi būti įmesti į ugnį. B.Dasas patikino, kad vaikams darbo nepasiūlė, nes tai nelegalu.
Bet jis jautė, kad šeima greičiausiai badauja, todėl nurodė sunkvežimių stotelę, kur kažkas ieškojo arbatos virėjo. 12-metis dabar ten dirba ir uždirba maždaug 6 euro centus per valandą.
Indijoje oficialiai draudžiama dirbti vaikams iki keturiolikos metų, nebent tai šeimos verslas, tarkime, ūkis, arba kitais retais atvejais, pavyzdžiui, aktorystė.
Vaikams neleidžiama dirbti pavojingose vietose, tokiose kaip statybos ir cigarečių gamyklos. Bet, pasak UNICEF atstovų, dėl pandemijos sumažėjo patikrinimų darbo vietose.
Dirba kartu su tėvais
Vieną rytą vienuolikametis Rahulas stovėjo tuščioje Tumkūro gatvėje, už jo kairiojo peties kilo saulė, jo tamsių rudų akių žvilgsnis tarsi klausė: ką aš čia veikiu?
Berniuko tėvas Kempraju, žemutinės kastos atstovas, visą gyvenimą pragyvenantis iš šiukšlinėjimo, stovėjo greta – liesas, vandeningomis akimis, namudinėmis tatuiruotėmis išmargintomis rankomis.
„Pasiruošęs?“ – paklausė Kempraju.
Rahulas lėtai linktelėjo galva.
„Kur tavo batai?“ – tęsė tėvas.
Rahulas pažvelgė į savo basas kojas: „Neturiu.“
Kempraju sakė, kad jo darbas nėra gerbiamas, tačiau jam reikalinga Rahulo pagalba, be to, norisi apsaugoti sūnų nuo kitokių pavojų.
„Jam gerai sekasi atsijoti“, – sakė tėvas, stebėdamas, kaip iš atliekų duobės Rahulas iškrapšto plastikinį butelį, jį ištiesina ir įmeta į savo maišą.
Vėliau iš šiukšlių berniukas išsitraukė aptriušusias šlepetes ir apsiavė. Jos beveik tiko.
Kol Rahulas knisosi kitame sąvartyne, pro šalį praėjo grupelė panašaus amžiaus berniukų. Jie nešėsi kuprines, vilkėjo išlygintus marškinius.
Berniukai ėjo pas privatų mokytoją.
„Labai gaila. Vaikai, kurie anksčiau nesikniso šiukšlėse, dabar tai daro. Mokyklas reikia atidaryti, – sakė Rahulo mokytoja N.Sundara Murthy. – Rahulas – geras mokinys. Jis gerai sugeria informaciją. Jo žodynas labai platus. Jo intelekto lygis aukštas. Jis sako, kad nori tapti gydytoju, ir tai būtų įmanoma, jei tam būtų sudarytos tinkamos sąlygos.“
Visą rytą šiukšlinėjęs Rahulas aplankė savo mokyklą judriame Tumkūro miesto centre. Ji atrodė tuščia ir apleista.
Vienintelis žmogus – sariu apsijuosusi vidutinio amžiaus moteris, šluojanti kiemą.
Ji ištraukė raktą iš didžiulio ryšulio ir atrakino šeštos klasės kabinetą.
Rahulas įėjo į vidų. Prietemoje jo akys apsiprato. Ant grindų telkšojo bala. Ant apsilaupiusios sienos kabėjo Indijos žemėlapis.
Kai kam mokykla galėjo pasirodyti aptriušusi, bet tik ne Rahului.
„Aš labai jos pasiilgau“, – sakė berniukas.
Jis išėjo į triukšmingą gatvę per petį persimetęs maišą, grindiniu vilkdamas per dideles šlepetes.
Pasaulyje sugrįžtančių suvaržymų tik daugėja
Koronaviruso bangos toliau skaudžiai ritasi per visą pasaulį. Šeštadienio vakarą pasaulyje buvo užfiksuota per 34,8 mln. užsikrėtimų COVID-19 atvejų ir 1,03 mln. mirčių. Koronavirusu užsikrėtė ne tik JAV prezidentas Donaldas Trumpas, bet ir buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka. Socialiniuose tinkluose P.Porošenka parašė, kad yra gydomas namuose, ir ragino visus ukrainiečius pasirūpinti savimi.
Pasaulio bankas šią savaitę paskelbė, kad skirs 12 mlrd. JAV dolerių (10,25 mlrd. eurų) paramą neturtingoms šalims vakcinai nuo COVID-19 įsigyti ir paskirstyti.
Čekija ir Slovakija dėl koronaviruso paskelbė ekstremaliąją padėtį. Čekijoje nuo pirmadienio ugdymo procesas gimnazijose, kolegijose, universitetuose vyks nuotoliniu būdu. Likusiems mokytojams ir mokyklų darbuotojams bus išdalyta 2,5 mln. respiratorių. Maitinimo įstaigose prie vieno staliuko negalės sėdėti daugiau kaip 6 žmonės, o nuo 22 iki 6 valandos tokios paslaugos patalpų viduje nebegalės būti teikiamos. Renginiams lauke buvo įvestas 20 dalyvių limitas, o viduje – 10.
Tuo metu Slovakijoje uždraustos visos sporto varžybos, kultūros renginiai ir religinės pamaldos. Vestuvės ir laidotuvės bus leidžiamos, jei visi dalyviai pateiks neigiamą koronaviruso testo rezultatą. Taip pat nuo 22 val. bus uždaryti visi restoranai, kavinės ir barai, o žmonės iš skirtingų būstų turės laikytis 2 metrų atstumo arba dėvėti veido kaukę net ir lauke. Kaukes šiuo metu dėvėti jau privaloma visose viešose vietose pastatų viduje.
Nors valstybės vėl užsidaro, netrūko ir juokingų situacijų. Rumunijos Deveselu miestelio gyventojai praėjusį sekmadienį vykusiuose rinkimuose meru išrinko nuo COVID-19 rugsėjo 17 dieną mirusį merą Ioną Alimaną. Jis surinko 64 proc. balsų. „Tai yra tavo pergalė. Žinau, kad didžiuojiesi mumis. Ilsėkis ramybėje“, – prie politiko kapo kalbėjo vienas vyras. Rinkimų komisijos atstovai teigia, kad bus surengti nauji rinkimai.
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
