Slapti palikuoniai gali taikytis į turtus: didikų giminaičiai reikalauja grąžinti pilis ir dvarus

Ar į Lietuvos pilis ir dvarus pretenduos didikų palikuoniai – pavainikiai? Toks klausimas Lietuvoje daug kam gali atrodyti absurdiškas, bet Lenkijoje istorikai ir teisininkai jau keleri metai diskutuoja šia tema.

Čartoriskių palikuoniams sumokėta 100 milijonų eurų už tai, kad jie išsižadėtų paveikslų, ginklų, brangenybių.<br>ZUMAPRESS.com/Scanpix nuotr.
Čartoriskių palikuoniams sumokėta 100 milijonų eurų už tai, kad jie išsižadėtų paveikslų, ginklų, brangenybių.<br>ZUMAPRESS.com/Scanpix nuotr.
Čartoriskių palikuoniams sumokėta 100 milijonų eurų už tai, kad jie išsižadėtų paveikslų, ginklų, brangenybių.<br>ZUMAPRESS.com/Scanpix nuotr.
Čartoriskių palikuoniams sumokėta 100 milijonų eurų už tai, kad jie išsižadėtų paveikslų, ginklų, brangenybių.<br>ZUMAPRESS.com/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Specialiai „Lietuvos rytui“ , Varšuva

Mar 6, 2021, 7:45 PM

Tai, kad turtingiausių Abiejų Tautų Respublikos aristokratijos šeimų palikuoniai reikalauja grąžinti valdytus turtus ir muziejuose esančias vertybes, senokai nebėra paslaptis.

Prieš ketverius metus Lenkijos vyriausybė nusprendė sumokėti didikų Čartoriskių palikuoniams 100 milijonų eurų už tai, kad jie visiems laikams išsižadėjo Krokuvoje turėto nekilnojamojo turto ir muziejuose esančių paveikslų, ginklų, brangenybių.

Dar 20 milijonų zlotų (4,7 mln. eurų) valstybė sumokėjo Čartoriskiams už teisių į pilį Goluchuve išsižadėjimą. Lenkijos teismuose šiuo metu nagrinėjama keliolika panašių bylų, o jų užsitęsęs svarstymas kelia didžiulį galvos skausmą vyriausybei.

O netolimoje ateityje tokios bylos gali tapti dar sudėtingesnės, jei pretenzijas ims reikšti ir didikų meilės romanų su valstietėmis palikuoniai.

Juolab kad tokių slaptų atžalų buvo gerokai daugiau nei oficialių vaikų, mat tais laikais aristokratai į gražias tarnaites ar valstietes žiūrėjo kaip į jiems priklausančią pramogą, be to, nesusimąstyta, kas yra prievarta.

Domino prosenelio gyvenimas

Apie neoficialių palikuonių, paniekinamai vadintų benkartais, galimybę reikšti teises į kilmingų protėvių turtą neseniai prakalbo vienos mažiau žinomos aristokratų Garapichų de Sichelburgų šeimos palikuonis 47 metų antropologas Michalas Garapichas.

Londone gyvenantis mokslininkas neseniai Varšuvoje išleido istorinę knygą „Kazimiero vaikai“ apie nesantuokinius prosenelio Kazimiero vaikus. Tai sukėlė giminaičių pyktį ir istorikų diskusijas apie didikų pavainikių teisę į tėvų aristokratų turtą.

Daug istorinių archyvų ir giminaičių rašytų prisiminimų išstudijavęs M.Garapichas tvirtina radęs įrodymų, kad jo prosenelis Kazimieras, gyvenęs 1878–1940 metais, be septynių oficialių vaikų, turėjo dar 14 neoficialių.

Kazimierui Ternopilio (dabar Ukrainos teritorijoje. – Red.) apylinkėse priklausė daug žemių su jose esančiais kaimais, o šiuos turtus jis paveldėjo iš tėvo Michalo, Galicijos seimūno bei Austrijos ir Vengrijos imperijos tarybos nario.

Vienas iš paveldėtų kaimų, Cebruvas, pasirodo, buvo ypatingas, mat netoli jo stovėjo senelio Kazimiero dvaras, o pačiame Cebruve prosenelis apgyvendindavo nuo jo pastojusias tarnaites ir valstietes.

Joms prosenelis padovanodavo rėžį žemės, gyvulių, todėl tokį kraitį gavusios nėščiosios netrukus ištekėdavo už valstiečių ir sukurdavo savo šeimas.

Savo vaikų neapleisdavo

Skaitydamas giminaičių rašytus prisiminimus M.Garapichas sužinojo, jog niekam nebuvo paslaptis, kad senelis turi nesantuokinių vaikų, tačiau namuose visi į tai žiūrėjo kaip į natūralias pono išdaigas ir su pavainikiais nesigiminiavo.

Paaiškėjo ir tai, kad pomėgiu seksualiai išnaudoti tarnaites bei baudžiauninkes garsėjo ir senelio pirmtakai bei kiti apylinkių didikai.

Vis dėlto antropologo prosenelis Kazimieras išsiskyrė iš kitų didikų: nuo jo pastojusių valstiečių nepalikdavo be paramos.

Padovanojęs žemės bei gyvulių, senelis vėliau kviesdavosi savo nesantuokinius vaikus į medžioklę, ragino juos mokytis, o gabesnius paremdavo finansiškai.

Toks dėmesys nesantuokiniams palikuoniams vėliau keistu būdu atsipirko. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir sovietų kariams panorus susidoroti su ponu Kazimieru, jį vieningai užtarė ir apgynė gretimo Cebruvo kaimo gyventojai.

Nėra detalių apie meilužes

Kazimiero anūką antropologą M.Garapichą parašyti knygą paskatino keli veiksniai.

Iš pradžių vaikiną nustebino pusseserės ir dėdės išleisti atsiminimai, kuriuose jie aukština ir idealizuoja gyvenimą prieškariniame Garapichų de Sichelburgų dvare šalia Ternopilio.

Knygose buvo aukštinami prosenelių nuopelnai, dėmesys kultūrai ir išsilavinimui, modernus ūkio tvarkymas, geri santykiai su valstiečiais, aprašoma, kaip susiklostė šeimos likimas sovietų valdžiai atėmus ir nacionalizavus jų turtus.

Vis dėlto jokiuose giminaičių veikaluose nė žodžiu neužsimenama apie apylinkėse visiems žinomą faktą – kad senelis turėjo visą būrį neoficialių vaikų. Taip pat niekas nerašė, kaip susiklostė jų likimas po karo.

Knygose apie prosenelio meilužes pasakojama vien prabėgomis – kaip apie to meto tradiciją. Esą aristokratų sūneliai pirmą lytinę patirtį gaudavo su valstietėmis ir tarnaitėmis, o ir vėliau neretai taip linksmindavosi.

M.Garapichas nusprendė susirasti kitus prosenelio vaikus ir naujus savo giminaičius.

Archyviniuose dokumentuose pavyko rasti įrodymų, kad prosenelis buvo 14 nesantuokinių vaikų tėvas, nors Cebruvo kaimo senbuviai yra įsitikinę, kad jų buvo gerokai daugiau.

Paaiškėjo ir tai, kad kai kurie oficialūs prosenelio vaikai žaisdavo, bendraudavo su nesantuokinėmis atžalomis, nors į didikų šeimą jų ir nepriimdavo.

Patys valstiečių ir didikų vaikai lyg ir didžiuodavosi, kad jų tėvas yra ponas, tačiau tuo pat metu jautė didelį nusivylimą, kad yra atskiriami nuo ponų klasės.

Vaikai patirdavo kitų kaimiečių patyčias, jausdavo trintį su kitais motinos vaikais ir jos vyru.

Įkvėpė prezidento istorija

M.Garapichą parašyti knygą paskatino ir perskaityta žinia, kad po 200 metų užsitęsusių ginčų pavyko įrodyti, kad trečiasis JAV prezidentas Thomas Jeffersonas tikrai buvo mišrios rasės tarnaitės, vergės Sally Hemings vaikų tėvas.

1998 metais atlikti genetiniai tyrimai paliudijo, kad mažiausiai vieno S.Hemings vaiko tėvas buvo 1801–1809 metais prezidentavęs Th.Jeffersonas.

Gandai, kad prezidentas su savo pavergta moterimi susilaukė vaikų, JAV spaudoje kilo dar prieš Th.Jeffersonui tampant prezidentu, tačiau jis tokių teiginių niekada nekomentavo.

Įdomu tai, kad S.Hemings tėvas plantatorius Johnas Waylesas vėliau tapo Th.Jeffersono uošviu.

Pastarasis susilaukė Sally su savo verge Betty Hemings ir išsiuntė mergaitę patarnauti savo dukrai Mariai ir jos vyrui Th.Jeffersonui.

Maria mirė gimdydama septintą vaiką praėjus 11 metų po santuokos, o 30 metų jaunesnė S.Hemings tarnavo Th.Jeffersonui net 38 metus ir, kaip įtariama, pagimdė šešis jųdviejų vaikus.

Th.Jeffersonas buvo įsivėlęs į keletą meilės istorijų su ištekėjusiomis moterimis, garsėjo nenoru naikinti vergovę ir nepripažino moterų lygiavertėmis vyrams.

Kai kurie S.Hemings vaikai pasikeitė pavardę į Jefferson, o proanūkiai daug metų bergždžiai siekė pripažinimo vadintis teisėtais prezidento palikuoniais.

Prezidentaudamas Th.Jeffersonas garsėjo raginimais tautiečiams gyventi moraliai ir aukštinti šeimos vertybes, tačiau pats elgėsi dviveidiškai.

Už paramą JAV prezidento posto siekiančiam Jamesui Madisonui Th.Jeffersonas tariamai pareikalavo, kad šio žmona Dolley permiegotų su juo.

Pastaroji vėliau viešai tvirtino, kad dėl vyro pergalės vis dėlto buvo verta permiegoti su „senyvu vyriškiu“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.