Praėjusią savaitę pasirodęs Sasekso hercogo ir kunigaikštienės interviu su Oprah tapo ryškiausiu karališkosios giminės įvykiu nuo pat liūdnai pagarsėjusio princesės Dianos interviu „Panoramoje“ prieš 25 metus.
Pokalbis ne tik suintrigavo ir pažadino karantine snaudusią visuomenę, bet taip pat stipriai sukrėtė Bakingemo rūmų pamatus. Į viešąją sceną viena po kitos buvo tempiamos monarchijos problemos, o specialistai žadėjo rimtą karališkosios šeimos krizę.
Tarp svarbiausių klausimų – vertybių modernizavimo klausimas. Net ir didžiausi monarchijos fanai pripažintų, jog amerikietė Meghan atnešė taip reikalingą XXI a. skonį karališkajai šeimai.
Ji kalbėjo apie diskriminaciją ir įvairovę ir, nors galbūt nebuvo tokia stipri asmenybė kaip princesė Diana, Meghan į karališkuosius rūmus įpūtė šviežio oro gūsį.
Kyla klausimas, kaip institucija, kuri remiasi paveldėjimo ir privilegijos principu bei išlaikanti socialinį atstumą nuo piliečių, gali pritaikyti modernias vertybių sąvokas, jau nekalbant apie praktikas?
Tai klausimas, su kuriuo susiduria visi, raginantys kardinalias reformas. Atsakymas, mūsų skaitmeniniame ir greitame amžiuje, atrodo, atsiremia į tai, jog niekas rimtai nesitiki, kad monarchija bus labiau lygi. Jie tiesiog nori, kad ši taip atrodytų.
Meghan galėjo vaidinti šį vaidmenį. Tamsiaodė Holivudo aktorė simbolizavo kažką naujo ir iki šiol dar neatstovauto, ko taip reikėjo karališkajai šeimai, iš esmės gyvuojančiai dėl simbolių.
Karališkosios šeimos ir Meghan su Harry santykių nutrūkimas gali būti susijęs su asmeniniais priešiškumais ir kultūrų susidūrimu – prabangus karališkumas prieš įvaizdį formuojančia įžymybę, griežtos etikos taisyklės prieš dėmesio trokštantį individualizmą – neabejotinai besikertančių pasaulėžiūrų.
Visgi šių dienų įvykiai padarė nepataisomą žalą ir taip ribotam jaunimo susidomėjimui monarchija.
„Jei galvojate apie tai iš jaunosios kartos perspektyvos, – sako literatūros kritikas Leo Robsonas. – Meghan Markle yra tas žmogus, kuris, jų manymu, palaiko panašias idėjas. Ji ištremta iš karališkosios šeimos ir dabar iš esmės yra priešas numeris vienas“
Tačiau 35-erių L.Robsonas atmeta aiškaus kartų pasidalijimo idėją ir pažymi, kad pasitraukus jaunimo numylėtinei liko tik vienas mylimas karališkosios šeimos narys ir jai 94 metai.
L.Robsonas pabrėžia faktą, kad tiek Meghan, tiek Harry, smerkdami karališkąją struktūrą, atsargiai atribojo karalienę nuo bet kokių kaltinimų, tuo labiau rasizmo.
Jos Didenybė karaliauja jau 69 metus, ilgiau nei bet kuris kitas monarchas Jungtinės Karalystės istorijoje ir ji, be abejo, yra populiaresnė nei kada nors buvo, nuginkluodama net ir labiausiai respublikoniškai nusiteikusius kritikus. Štai praėjusių metų apklausa parodė, kad net du trečdaliai britų toliau nori išlaikyti karališkąją šeimą.
Bene didžiausia karalienės stiprybė yra pastovumo jausmas, kurį ji atneša į Bakingemo rūmus, prisitaikydama tiek, kad pasirodytų nepakitusi. Elizabeth II gali būti nesenstanti, deja, nemirtinga ji nėra. Būtent po jos mirties karališkosios institucijos lauks tikrasis išbandymų metas.
„Monarchija turės kaip nors išrast save iš naujo, – svarsto istorikė Estelle Paranque iš Naujosios humanitarinių mokslų kolegijos. – Tai didžiausias jų iššūkis. Jei to nepadarys, prasidės monarchijos pabaiga, nes žmonės gerbs tik tas institucijas, kurios juos įtraukia.“
Neišvengiamai visi sunkumai pirmiausia nukris ant jos įpėdinio, sūnaus Charleso pečių. Dabar princas yra 72-erių, tai žmogus, kurio ateitis buvo tokia ilga, kad ji jau beveik už nugaros, tačiau atrodo, jog tokioms pareigoms jis nėra pasiruošęs.
Nuo jo gana ciniškų vedybų su Diana Spencer iki gremėzdiškų pasisakymų viešose diskusijose, jis dažnai atrodė netinkamas šiam vaidmeniui – perkrautas pareigybių, neišsiskiriantis charakteriu.
Neseniai atlikta „YouGov“ apklausa parodė, kad daugiau britų nori, kad Charleso sūnus pakeistų karalienę, nei nori, kad tai padarytų pats Charlesas. Tai aiškiai matomas visuomenės pasitikėjimo trūkumas, kuris neabejotinai ryškesnis tarp jaunų žmonių.
Bet kokiu atveju nėra aišku, kaip žmogus, kuris, kaip pasakojama, prašo patarnautojų užtepti pastos ant dantų šepetėlio bei keliauja su savo asmeniniu tualeto unitazu, gali modernizuoti instituciją, kurios problemas daugeliu atvejų įkūnija.
Ties naujojo karaliaus klausimu kyla dar vienas pavojus. Jungtinėje Karalystėje dažnai pamirštama, kad daugelis buvusios sandraugos šalių išlaikė Didžiosios Britanijos monarchą kaip savo valstybės vadovą, tarp jų – Australija, Kanada, Jamaika bei Naujoji Zelandija. Monarchija patirtų dar gilesnę krizę, jei šios šalys atsisakytų karaliaus Charleso III paslaugų.
Jungtinės Karalystės monarchijos problema ta, kad jos pagrindas – didinga praeities istorija ir pasiekimai, dabar tapę nereikalinga pompastika ir puikybe. Tad toks Sandraugos valstybių žingsnis be abejonės taptų istorinis, sunaikindamas kolonijinį palikimą ir pradėdamas naują, ne tokia svarią, monarchijos erą.
Pradedama kalbėti ne tik apie karališkosios šeimos narių įtakos ir skaičiaus mažinimą, bet apie pačios institucijos modelio keitimą. Vienas pavyzdžių – skandinaviškas modelis, kuris monarchų giminę paverstų pusiau įprastais piliečiais. Tačiau specialistai sako, kad toks scenarijus mažai tikėtinas.
„Britanijos monarchija yra didžiausia monarchija Europoje, – aiškino istorikė E.Paranque. – Tiudorai (red. Anglijos karalių dinastija) vis dar parduoda knygas ir yra filmų veikėjai. Tai didelis verslas. Jūs to neturite Skandinavijoje.“
Karališkosios šeimos biografas Robertas Lacey sutinka su istorike: „Britanijos monarchija yra kur kas brangesnė nei Skandinavijos, tačiau kai skaičiuojate kainos ir kokybės santykį, Britanijai sekasi geriau. Kad ir ką besakytumėte apie juos, jie vaidina didžiulį vaidmenį britų labdaros gyvenime. Pažadas gauti iš karalienės riterio statusą yra didžiulė paskata filantropijai.“
Bet turbūt pats gyvybiškai svarbiausias ar patraukliausias vaidmuo yra tas, kurį britų karališkoji šeima mažiausiai mėgsta ar nori: gyvos muilo operos. Norint pripažinti šeimos nesantaikos patrauklumą kaip bendruomenės renginį, tereikia pažiūrėti į Oprah interviu žiūrėjimo rodiklius.
Ironija, kad interviu, kurį stebėjo maždaug 50 milijonų žmonių visame pasaulyje, princas Harry užgožė kalbėdamas, kad jautėsi „įkalintas“. Be abejonės, šiuose žodžiuose daug tiesos, „geltonoji“ spauda akylai stebinti kiekvieną šeimos nario žingsnį bei iš bet ko pučianti burbulus neleidžia jaustis laisvam.
Tačiau princo Harry mintis, jog karališkoji šeima turėtų būti palikta ramybėje ir netrukdoma atliktų pareigas skamba tiesiog neįtikėtinai. Nerealus užmojis, kad šeima, pristatoma kaip Didžiosios Britanijos visuomenės viršūnė, tiesiog atliktų ypač gerai apmokamų labdaros darbuotojų pareigas. Kol britai tvirtins, jog monarchija yra gyva, tol šios institucijos nariai bus po padidinamuoju stiklu.
Didžiausia viltis monarchijos šalininkams – Hario brolis Williamas V. Jie slapta tikisi trumpo Charleso III valdymo ar pareigybių atsisakymo, kuris leistų kuo greičiau į sostą atsisėsti Williamui V. Jo akivaizdus susitaikymas su jo pirmagimio teise užimti sostą akivaizdžiai prieštarauja jo tėvui, kuris yra sakęs, kad mintis, jog kada nors bus karalius buvo „siaubinga, nenumaldoma“ patirtis.
Nors princas Williamas V gali turėti tai, ko reikia gyvenimui paauksuotame narve, dėl jo įstaiga netaps mažiau spaudžiama.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
