Šaudynių pašonėje augusi JAV lietuvė išliejo širdies skausmą: viduje jaučiu agoniją

Kalbėdama apie žudynes prekybos centre Kolorade Erika Rasmussen nesulaikė ašarų. Amerikos lietuvei sugrįžo skausmas, kuris lydėjo vaikystėje augant su nerimu, kad bet kada mokykloje, kino teatre ar parduotuvėje gali tekti slėptis nuo kulkų.

Šaudynių sukrėsti amerikiečiai reikalauja įvesti griežtesnę ginklų kontrolę, tačiau respublikonų politikai nuo seno tam priešinosi aiškindami, kad taip būtų pažeista konstitucijoje įteisinta laisvė kiekvienam turėti ginklą.<br> Lrytas.lt koliažas.
Šaudynių sukrėsti amerikiečiai reikalauja įvesti griežtesnę ginklų kontrolę, tačiau respublikonų politikai nuo seno tam priešinosi aiškindami, kad taip būtų pažeista konstitucijoje įteisinta laisvė kiekvienam turėti ginklą.<br> Lrytas.lt koliažas.
Erika su mama Nijole Rasmussen kiekvieną vasarą lankėsi Lietuvoje ir pajuto ypatingą ryšį su mamos tėvyne.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
Erika su mama Nijole Rasmussen kiekvieną vasarą lankėsi Lietuvoje ir pajuto ypatingą ryšį su mamos tėvyne.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
„Aš taip pavargau, jaučiu viduje tokią agoniją… Dar vienos šaudynės mano gimtoje valstijoje buvo per daug. Norėjau apie tai parašyti“, – sakė E. Rasmussen.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
„Aš taip pavargau, jaučiu viduje tokią agoniją… Dar vienos šaudynės mano gimtoje valstijoje buvo per daug. Norėjau apie tai parašyti“, – sakė E. Rasmussen.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
Denveryje užaugusi Amerikos lietuvė neįsivaizduoja gyvenimo be šaltibarščių ir kitų tautinių tradicijų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
Denveryje užaugusi Amerikos lietuvė neįsivaizduoja gyvenimo be šaltibarščių ir kitų tautinių tradicijų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
„Man Lietuva yra grožis, meilė ir ryšys. Visada galvoju apie žalią spalvą, nes Lietuva tokia žalia ir tokia pilna gyvybės“, – pasakojo E.Rasmussen, vaikystės vasaras su dvyniu Luku praleidusi prie Molėtų ežerų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
„Man Lietuva yra grožis, meilė ir ryšys. Visada galvoju apie žalią spalvą, nes Lietuva tokia žalia ir tokia pilna gyvybės“, – pasakojo E.Rasmussen, vaikystės vasaras su dvyniu Luku praleidusi prie Molėtų ežerų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
Niujorke gyvenanti Amerikos lietuvė jautriai aprašė tai, ką jaučia jos kartos žmonės, užaugę Amerikoje, kurioje nuo mažų dienų vaikai instruktuojami kur slėptis mokykloje pasigirdus šūviams<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
Niujorke gyvenanti Amerikos lietuvė jautriai aprašė tai, ką jaučia jos kartos žmonės, užaugę Amerikoje, kurioje nuo mažų dienų vaikai instruktuojami kur slėptis mokykloje pasigirdus šūviams<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
Erika su mama Nijole Rasmussen kiekvieną vasarą lankėsi Lietuvoje ir pajuto ypatingą ryšį su mamos tėvyne.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
Erika su mama Nijole Rasmussen kiekvieną vasarą lankėsi Lietuvoje ir pajuto ypatingą ryšį su mamos tėvyne.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
„Aš taip pavargau, viduje jaučiu tokią agoniją. Dar vienų šaudynių mano gimtojoje valstijoje jau buvo per daug. Norėjau apie tai parašyti“, – sakė Niujorke gyvenanti Amerikos lietuvė E.Rasmussen. Kolorado valstijoje kovo 22 dieną ginkluotas vyras sušaudė dešimt žmonių Boulderio prekybos centre.<br>„Reuters“/„Scanpix“ ir asmeninio albumo nuotr.
„Aš taip pavargau, viduje jaučiu tokią agoniją. Dar vienų šaudynių mano gimtojoje valstijoje jau buvo per daug. Norėjau apie tai parašyti“, – sakė Niujorke gyvenanti Amerikos lietuvė E.Rasmussen. Kolorado valstijoje kovo 22 dieną ginkluotas vyras sušaudė dešimt žmonių Boulderio prekybos centre.<br>„Reuters“/„Scanpix“ ir asmeninio albumo nuotr.
Šaudynių sukrėsti amerikiečiai reikalauja įvesti griežtesnę ginklų kontrolę, tačiau respublikonų politikai nuo seno tam priešinosi aiškindami, kad taip būtų pažeista konstitucijoje įteisinta laisvė kiekvienam turėti ginklą.<br>ZUMA Press/Scanpix nuotr.
Šaudynių sukrėsti amerikiečiai reikalauja įvesti griežtesnę ginklų kontrolę, tačiau respublikonų politikai nuo seno tam priešinosi aiškindami, kad taip būtų pažeista konstitucijoje įteisinta laisvė kiekvienam turėti ginklą.<br>ZUMA Press/Scanpix nuotr.
Šaudynių sukrėsti amerikiečiai reikalauja įvesti griežtesnę ginklų kontrolę, tačiau respublikonų politikai nuo seno tam priešinosi aiškindami, kad taip būtų pažeista konstitucijoje įteisinta laisvė kiekvienam turėti ginklą.<br>AFP/„Scanpix“ nuotr.
Šaudynių sukrėsti amerikiečiai reikalauja įvesti griežtesnę ginklų kontrolę, tačiau respublikonų politikai nuo seno tam priešinosi aiškindami, kad taip būtų pažeista konstitucijoje įteisinta laisvė kiekvienam turėti ginklą.<br>AFP/„Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Apr 4, 2021, 8:52 PM, atnaujinta Apr 4, 2021, 8:52 PM

„Mano šeima Lietuvoje klausė: kas darosi tavo šalyje?“ – „Lietuvos rytui“ pasakojo 23-ejų E.Rasmussen, užaugusi Kolorado valstijoje, kur kovo 22-ąją ginkluotas vyras sušaudė 10 žmonių Boulderio prekybos centre.

Suvokti, kodėl Amerikoje nesibaigia masinės šaudynės, merginos giminaičiai Lietuvoje ir visas pasaulis bando jau daugybę metų – nuo tada, kai 1999-aisiais Kolumbaino vidurinėje mokykloje du paaugliai nušovė 12 bendramokslių ir mokytoją.

Ta mokykla buvo netoli Erikos ir jos mamos Nijolės Rasmussen namų Denveryje, kur lietuvė sukūrė šeimą su amerikiečiu ir susilaukė dvynių.

Dar arčiau – Ororos kino teatras, kuriame 2012-aisiais per filmo apie Betmeną premjerą jaunas vyras paleido ugnį į žiūrovus – nušovė 12 žmonių, 70 sužeidė.

Smurtas tapo norma

Šaudynės JAV vyksta taip dažnai, kad apie tai netgi ne visada pranešama tarptautiniuose žiniasklaidos kanaluose.

„Tiek smurto tapo beveik normalu“, – sakė E.Rasmussen.

2019-aisiais masiniai šaudymai JAV vyko vidutiniškai kas savaitę, tiktai per pandemiją veiksmas sulėtėjo. Bet tylą perskrodė kruvina ugnis kovo 16-ąją, kai Atlantos mieste vyras nušovė aštuonias moteris azijietiškuose SPA centruose, o nepraėjus nė savaitei kitas – prekybos centre Boulderyje.

Tą pačią savaitę masiškai šaudyta į žmones dar penkiuose miestuose Kalifornijoje, Oregone, Teksase ir Pensilvanijoje.

Masinėmis šaudynėmis dažnai laikomos tik tos, per kurias aukomis tampa daugiau negu keturi žmonės.

JAV prezidentas Joe Bidenas kreipėsi į Kongresą prašydamas įvesti griežtesnę ginklų kontrolę visoje šalyje, tačiau respublikonų politikai nuo seno tam priešinosi aiškindami, jog taip būtų pažeista konstitucijoje įteisinta laisvė amerikiečiams turėti ginklų.

Net po to, kai žuvo 20 pradinukų – 6–7 metų vaikų – jaunuoliui paleidus šūvius Sandi Huko pradinėje mokykloje 2012 m., Amerika nesugebėjo rasti būdų, kaip užkirsti kelią panašioms tragedijoms ateityje.

Viduje jaučia agoniją

„Tai taip siaubinga. Jungtinės Valstijos jau kurį laiką išgyvena augantį politinį susiskaldymą ir todėl sudėtinga priimti efektyvias ginklų reguliavimo taisykles. Konservatyvesni žmonės ir jų atstovai gina antrąją konstitucijos pataisą, numatančią teisę turėti ginklą.

Tai siejama su patriotizmu, netgi buvimu tikru amerikiečiu“, – sakė E.Rasmussen.

Ji užaugo Denveryje, tačiau turi daug sąsajų su Lietuva.

Kartu su mama Nijole ir broliu Luku jie kiekvieną vasarą leisdavo pas senelį Vilniuje, prie Molėtų ežerų ir Baltijos jūros.

„Man Lietuva yra grožis, meilė ir ryšys. Visuomet galvoju apie žalią spalvą, nes Lietuva yra tokia žalia ir tokia pilna gyvybės“, – pasakojo E.Rasmussen.

Po studijų universitete Kalifornijoje ji pradėjo dirbti Niujorke žurnale „America“. Būtent jame Amerikos lietuvė išliejo savo jausmus po to, kai praėjusį mėnesį JAV ir vėl buvo šaudoma į nekaltus beginklius žmones.

E.Rasmussen jautė, kad išgyventi apėmusį siaubą padėtų žodžiai, nes ji nuo vaikystės labai mėgsta rašyti.

„Aš taip pavargau, jaučiu viduje tokią agoniją...

Dar vienų šaudynių mano gimtojoje valstijoje jau buvo per daug. Norėjau apie tai parašyti“, – sakė E.Rasmussen.

Žurnalo „America“ puslapiuose ji atvirai ir nepaprastai jautriai sudėliojo tai, ką jaučia jos kartos žmonės, užaugę Amerikoje, kurioje nuo mažų dienų vaikai instruktuojami, kur slėptis mokykloje pasigirdus šūviams.

Ką ji juto, kai kartą jos gimnazija buvo užrakinta, nes į kitą mokyklą netoliese ką tik įsiveržė jaunuolis ir ėmė šaudyti, o vakare ji sužinojo, kad kulka pakirto jos draugę Claire iš žirgyno, kuriame merginos kartu jodinėdavo?

„Užaugau Kolumbaino ir Ororos šaudynių šešėlyje.

Kaip galiu atlaikyti dar vienų masinių žudynių Kolorade siaubą?“ – rašė E.Rasmussen žurnale „America“. Jo redakcija leido „Lietuvos rytui“ publikuoti Amerikos lietuvės straipsnį.

Žodžiai – iš širdies

Pateikiame E.Rasmussen teksto iš žurnalo „America“ vertimą.

„Vakar visą dieną netikrinau naujienų srauto. O tuomet vos po vienuoliktos sužinojau, kad Boulderyje, mano gimtojoje Kolorado valstijoje, žuvo mažiausiai 10 žmonių. Vėl buvau sukrėsta, sugniuždyta ir visiškai nenustebinta.

Mano karta Kolorade užaugo su Kolumbaino mokyklos šaudynėmis, užprogramuotomis mūsų migdoliniame kūne (baimę ir nerimą apdorojanti galvos smegenų dalis. – Red.).

Man buvo pusantrų metų, kai 13 paauglių buvo nušauti bendraamžių Litltone, Kolorade, mažiau negu trys mylios nuo žirgyno, kuriame prabėgus 7 metams pradėjau jodinėti.

Neįmanoma užaugti ir nebūti psichologiškai paveiktam žinant, kad tavo miesto pašonėje du vaikai suplanavo ir įvykdė savo bendramokslių žudynes.

Mano karta niekada nepažino Kolorado be tūkstančių viešų žudynių šaunamaisiais ginklais.

Mano karta niekada nežinojo, koks būtų gyvenimas be realios grėsmės mirti nuo šūvių mokykloje ar kino teatre.

Nėra taip, kad sėdi pamokoje mokydamasi apie JAV konstitucijos preambulę ir nuolat dairaisi į duris.

Bet kažkokiu būdu tas šaudynių vaizdas visada tūno tavyje.

„Rachel’s Challenge“ – organizacijos, pavadintos pirmos mokinės, nušautos Kolumbaino mokykloje, Rachel Scott garbei – atstovai atvyksta į tavo mokyklą, kad aktų salėje pakalbėtų apie saugią aplinką klasėje.

Tavo draugė vidurinėje mokykloje pasakoja, kad Rachel Scott šmėkla ją aplankė miegamajame. Ir netrukus pati esi gimnazijoje, o dešimt mylių nuo tavo namų Arapaho mokykloje nušaunama tavo vaikystės draugė iš žirgyno.

Aštuonias dienas be paliovos meldiesi dėl jos gyvybės, tačiau ji miršta.

O vaikai toliau lanko tą mokyklą. Kai pati buvau vaikas, net nežinojau, kaip jaustis, tačiau kai pirmą ir paskutinį kartą pravažiavau pro Kolumbaino mokyklą, mane nupurtė šaltis.

Nenoriu daugiau niekada net matyti tos vietos. Nesu tikra, ar norėčiau matyti ir Arapaho mokyklą.

Bet matau visur. Antraštėse. Jos niekada nesibaigia. Žudikiška, kraujo ištroškusi šmėkla persekioja kasdienes žinias. Gal jau užteks, gal po tokių sunkiai pakeliamų metų kaip praėjusieji nusipelnėme nedidelės pertraukėlės, truputį saulės paplūdimyje toli nuo siaubo šou?

Aš labai pavargau kartodama „Kaip dar ilgai, o Viešpatie?“. Taigi vietoj to išgirdusi apie šaudynes Boulderyje aš tiesiog verkiau, parašiau žinutes kai kuriems žmonėms, kad pasakyčiau, jog juos myliu, ir pradėjau rašyti apie tai, kad nebegaliu tylėti ir viso to užgniaužti savyje.

Norėčiau garantijų, kad rytoj atsibusiu ir nenutiks nieko, kas dar labiau sustiprins tą nuolatinį nesitraukiantį skausmą. Norėčiau garantijų, jog įstatymų kūrėjai pasistengs priimti efektyvius ginklų kontrolės įstatymus, kad žmonėms nebūtų taip lengva vienam kito žudyti. Norėčiau garantijų, kad žmonės jaus ir pažins meilę, kuri yra giliai kiekviename. Bet to negaliu garantuoti net už save.

Nėra jokių garantijų. Yra tiktai viltis. Yra tik tikėjimas. Yra tiktai barjerų ir iliuzijų atsikratymas, kad atsivertų kelias artumui, suvokimui, kas esame iš tiesų, o tada – širdies atvėrimui, kuris sukurs kitokį pasaulį.

Man buvo 14 metų, lankiausi Lietuvoje, valgiau šaltibarščius, kai sužinojau apie žudynes Ororos kino teatre. Mes lankėme savo šeimą. Mano pusbrolis skaitinėjo telefone žinias, pakėlė galvą ir pasakė kažką panašaus į „kažkas šaudė ir žudė žmones ten, iš kur tu atvažiavai“.

Jėzau Marija. Po kelių mėnesių turėjau pradėti mokytis gimnazijoje Ororoje. Tikrai? O Dieve. Pas mus? Ororoje? Tiek daug aukų. Sėdėjau prie to restorano stalo, jaučiau šoką ir skausmą, minutėlę viską bandžiau suvokti. O tada toliau valgiau tą ryškią rožinę sriubą šaukštas po šaukšto.

Norėčiau pasakyti, kad sukalbėjau maldą – gal ir taip, bet nebepamenu. Bet tikrai žinau, kad nebegalėjau susilaikyti.

Per daug. Gyventi – reiškia nešti nepaaiškinamą gėlą, jeigu turime mylėti kitus mirtinguosius. Gyventi reiškia tiek kažką nuostabaus, tiek siaubingo, ir kai kuriomis dienomis sudėtinga balansuoti ties ta linija.

Nėra jokių garantijų, išskyrus tai, kad gyvenimas kažkodėl yra geras ir mes esame mylimi labiau nei mūsų drąsiausiose ir religingiausiose svajonėse.

Mes galime tik palaikyti vienas kitą.

Noriu, kad įstatymų kūrėjai susiburtų ir padėtų piliečiams išgyventi ir nežudyti vienam kito. Noriu, kad ideologijos, kurios žudo ir pavergia žmones, išsisklaidytų.

Svarbiausia, noriu, jog kiekvienas iš mūsų žinotų ir tikėtų, kad esame mylimi, nes esu tvirtai įsitikinusi, jog tai viską pakeistų.

„Ką tu darai?“ – tokie buvo paskutiniai nušautos mergaitės iš žirgyno, mieliausios Claire, žodžiai.

Ji mane priėmė ir rūpinosi tada, kai kiti to nedarė. Septyniolikametė, kuri svajojo tapti slaugytoja, bet viena diena mokykloje jai tapo paskutinė.

Dieve, kuris esi meilė, atleisk mums, nes mes nežinome, ką darome. Pakeisk mus iš vidaus.“

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.