Nuo aplinkinių atsitvėręs kaimas parodė, kaip izoliacija sustabdo mirtiną pandemiją

Koronaviruso sąlygomis pasauliui teko mokytis gyventi izoliacijoje. Tačiau dar prieš kelis šimtmečius vienas Vidurio Anglijos kaimas parodė, kaip atsitvėrus nuo aplinkinių galima sustabdyti mirtiną pandemiją.

Ymo gyventojai labai nukentėjo nuo maro, tačiau epidemija buvo sustabdyta, o žmonės vadinti didvyriais.<br> SWNS/Scanpix nuotr.
Ymo gyventojai labai nukentėjo nuo maro, tačiau epidemija buvo sustabdyta, o žmonės vadinti didvyriais.<br> SWNS/Scanpix nuotr.
Ymo gyventojai labai nukentėjo nuo maro, tačiau epidemija buvo sustabdyta, o žmonės vadinti didvyriais.<br>„Wikipedia“ nuotr.
Ymo gyventojai labai nukentėjo nuo maro, tačiau epidemija buvo sustabdyta, o žmonės vadinti didvyriais.<br>„Wikipedia“ nuotr.
Ymo gyventojai labai nukentėjo nuo maro, tačiau epidemija buvo sustabdyta, o žmonės vadinti didvyriais.<br>Mary Evans Picture Library 2013/Scanpix nuotr.
Ymo gyventojai labai nukentėjo nuo maro, tačiau epidemija buvo sustabdyta, o žmonės vadinti didvyriais.<br>Mary Evans Picture Library 2013/Scanpix nuotr.
Ymo gyventojai labai nukentėjo nuo maro, tačiau epidemija buvo sustabdyta, o žmonės vadinti didvyriais.<br>Mary Evans Picture Library 2013/Scanpix nuotr.
Ymo gyventojai labai nukentėjo nuo maro, tačiau epidemija buvo sustabdyta, o žmonės vadinti didvyriais.<br>Mary Evans Picture Library 2013/Scanpix nuotr.
Aplink Ymą išdėstyti kaimo ribas ženklinę akmenys išliko iki mūsų dienų.<br>„Wikipedia“ nuotr.
Aplink Ymą išdėstyti kaimo ribas ženklinę akmenys išliko iki mūsų dienų.<br>„Wikipedia“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Vitalijus Michalovskis

Jul 31, 2021, 9:55 PM, atnaujinta Jul 31, 2021, 9:55 PM

Ymo (Eyam) pavadinimas tikriausiai niekada nebūtų išgarsėjęs, jeigu ne 1665–1666 m. maras.

Nors šiame Vidurio Anglijos kaime Derbišyro grafystėje išmirė trys ketvirtadaliai gyventojų, jis tapo didvyriškumo simboliu, pagarsėjęs kaip „Maro kaimas“ („The Plague Village“).

Ištiko apokalipsė

XVII a. antrosios pusės maro epidemija nebuvo pirmoji. Liga, žinoma kaip juodoji mirtis, Angliją ir visą žemyninę Europą nusiaubė dar XIV a., mažesnių protrūkių būta ir vėliau.

Manoma, kad Pietryčių Anglijoje 1665 m. marą išplatino olandų pirklių laivų įgulos, nes tada giltinė šienavo Amsterdamą. Bet kontaktai tarp šalių nebuvo pakankamai ribojami.

Pradžioje mirtinos ligos židiniai įsiplieskė palei Temzės upę išsidėsčiusiuose varginguose Londono priemiesčiuose, o paskui epidemija persimetė į sostinę nusinešdama į kapus apie 100 tūkst. žmonių.

Maro padariniai buvo katastrofiški. Londono gyventojai puolė į paniką, tų laikų raižiniuose vyrauja apokaliptiniai vaizdai: kolektyvinis siaubas, krūvos lavonų namuose ir gatvėse, visiškai bejėgiai gydytojai.

Atkeliavo su blusomis

Nors 1665–1666 m. maras itin siautėjo Londone ir aplink jį, atskiri židiniai įsiplieksdavo ir šiauresniuose regionuose.

Teigiama, kad į ramųjį Ymo kaimą maro blusos atkeliavo iš Londono kartu su audiniu, kurį užsisakė vietos siuvėjas Alexanderis Hadfieldas. Kadangi medžiaga buvo drėgna, mirtiną ligą pernešantys gyviai joje jautėsi puikiai ir ištvėrė kelionę.

Pirmąja auka Yme tapo siuvėjo A.Hadfieldo padėjėjas George’as Viccarsas, miręs 1665 m. rugsėjį, prabėgus savaitei po kontakto su nelemta siunta.

Iki metų pabaigos nusinešęs apie 40 gyvybių maras atėjus šalčiams kiek prislopo, bet pavasarį vis labiau šylant įsiplieskė su nauja jėga.

Nežinodami, ko griebtis, kaimiečiai kreipėsi į Ymo dvasininką Williamą Mompessoną. Šis, pasitaręs su kolega Thomu Stanley, nedelsdamas ėmėsi veikti.

Nuovokiems vyrams, tarp kaimiečių turėjusiems didžiulį autoritetą, kažkaip pavyko įkalbėti gyventojus kuo mažiau kontaktuoti tarpusavyje, mirusius šeimos narius laidoti patiems, nekviečiant į pagalbą kaimynų.

Pamaldos pradėtos rengti ne Ymo bažnyčioje, o po atviru dangumi, tarp besimeldžiančiųjų išlaikant deramą atstumą.

Svarbiausia, kad W.Mompessonas ir Th.Stanley įtikino bendruomenę jokiu būdu nepalikti kaimo ribų ir neišplatinti ligos gretimose gyvenvietėse, net jeigu užvaldytų nenumaldomas troškimas gelbėtis ir bėgti kuo toliau nuo gimtųjų vietų.

Dezinfekuodavo actu

Netrukus po 1666 m. birželį priimto bendro sprendimo izoliuotis aplink Ymą buvo išdėstyti nemaži akmenys, vėliau pavadinti maro akmenimis – kai kurie išliko iki mūsų dienų.

Šie akmenys tapo įspėjimu: svetimiems nevalia įžengti į mirtinai pavojingą teritoriją, o Ymo gyventojams – išeiti už jos.

Aplinkiniai gyventojai nuo epidemijos kenčiantiems kaimynams prie tų akmenų atnešdavo ir palikdavo maisto, bet niekada neperžengdavo ribos.

Ymo žmonės už maistą ir kitas prekes kartais atsidėkodavo pinigais: monetas palikdavo akmenyse iškaltose duobutėse, į kurias būdavo pripilama acto – dezinfekcijos poreikis suvoktas jau tais laikais, nors ir labai miglotai.

Ymo saviizoliacija truko iki 1666 m. vėlyvo rudens, kai epidemija pamažu atsitraukė. Per visą ligos siautėjimo laikotarpį iš maždaug pusketvirto šimto žmonių gyvenvietė neteko apie 260-ies. Visiškai išmirė daugelis kiemų, ištuštėjo laukai, daržai ir sodai, bet maras už kaimo ribų neišplito.

Ištvėrė likimo smūgius

Anglijos istorijoje maro naikinamo kaimo gyventojai tapo pasiaukojimo ir geležinės savitvardos pavyzdžiu.

Vėlesnių literatų kūriniuose šie nelaimingi žmonės pristatinėti kaip „tikri anglai“ ir „tikri krikščionys“, savanoriškai sutikę gyventi negailestingos mirties pašonėje be kokių nors specialių įstatymų, be policijos, be kariuomenės, griežtomis bausmėmis galinčių priversti juos laikytis izoliacijos. Būta bandžiusių pabėgti, bet šie žmonės visur būdavo sutinkami priešiškai, juos lydėdavo prakeiksmai, net akmenų kruša, jų baidytasi lyg paties maro.

Kiti Ymo žmonės likimo smūgius vertino kaip Dievo siųstą išbandymą, kurio neįmanoma išvengti ir nuo jo pabėgti.

Pavyzdžiui, Elizabeth Hancock per trumpą laiką palaidojo šešis vaikus ir sutuoktinį, o pati liko gyva. Pasisekė ir duobkasiui Marshallui Howe’ui, kuris, nepaisant susitarimo laidoti tik savo šeimos narius, jautė pareigą padėti ir kaimynams.

Pastorius W.Mompessonas, parapijiečiams pasiūlęs griežtą saviizoliaciją, neteko žmonos. Tiesa, dar prieš sprendimą izoliuotis dvasininkas savo vaikus išvežė į Šefildą ir, tikėtina, taip išgelbėjo jiems gyvybę.

Kiekvienų metų paskutinį rugpjūčio savaitgalį Yme pagerbiamos 1665–1666 m. maro aukos.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.