Paskutinių lyvių palikuonių viltis – išlikti: etninei grupei labiausiai pakenkė sovietmetis

Lietuvos pašonėje Latvijoje gyvenanti mažiausia Europos etninė grupė, kuri jungia apie 200 žmonių, iš paskutiniųjų gelbėja savo kalbą ir kultūrą nuo išnykimo.

Latvijoje liko nedaug žmonių, mokančių šnekėti lyvių kalba, kuri kadaise buvo plačiai paplitusi.<br>„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Latvijoje liko nedaug žmonių, mokančių šnekėti lyvių kalba, kuri kadaise buvo plačiai paplitusi.<br>„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Kolkos apylinkėse išdėstytose informacinėse lentelėse užrašai yra latvių, lyvių ir anglų kalbomis.<br>„Wikipedia“ nuotr.
Kolkos apylinkėse išdėstytose informacinėse lentelėse užrašai yra latvių, lyvių ir anglų kalbomis.<br>„Wikipedia“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Aug 1, 2021, 6:53 PM

„Mano senelio rankos buvo tokios didelės, – vaizdingai kalbėjo Davis Staltas, prisimindamas savo protėvį jūreivį. – Senelis įrodinėjo, kad jis pagamintas iš plieno.“

Pilkų akių, tarsi statinės dydžio krūtinės D.Staltas pats yra įspūdingo stoto, todėl nesunku įsivaizduoti berniuką, baugščiai žiūrinti į savo senelį – milžiną jūrų kapitoną, iškentusį begalę sunkumų.

Senelis sekdavo jam pasakas, pasakojo jaudinančias istorijas apie nuotykius jūroje, kurios pakerėjo jaunąjį D.Staltą.

Bet su anūku jis retai kalbėdavo latviškai: mėgo šnekėti ta kalba, kurioje gausu pailgintų balsių, dvigarsių ir tribalsių.

Tiktai sulaukęs dešimties metų D.Staltas pradėjo suprasti, kad, išskyrus gal kelis giminaičius, niekas kitas aplinkui šitaip nešneka: „Pagalvojau: kas čia vyksta? Kodėl šios kalbos beveik niekas nevartoja, tiktai kai kurie labai seni žmonės?“

Ties išnykimo riba

D.Stalto senelis buvo vienas paskutinių žmonių, nuo pat vaikystės šnekėjusių lyvių kalba, dabar atsidūrusia ties išnykimo riba.

Latvijoje ji įteisinta kaip vietinė senoji kalba ir yra įtraukta į UNESCO Nykstančių kalbų sąrašą.

Skirtingai nuo latvių kalbos, kuri yra baltų kalbų grupei priklausanti indoeuropiečių šeimos kalba, lyvių kalba priskiriama finougrų kalbų diapazonui, kuriuo šiandienėje Rusijoje šneka nemažai etninių mažumų.

Kaip ir pusbrolių suomių ir estų, lyvių gramatika yra sudėtinga: 17 linksnių, daiktavardžiai neturi giminių, nėra būsimojo laiko.

Manoma, kad šiandien lyvių tautybės gyventojų skaičius siekia maždaug 200, tad jie laikomi mažiausia Europos etnine grupe.

Bet taip buvo ne visada. Ilgus šimtmečius ši žvejų tauta klestėjo nuošaliose vakarinėse Latvijos pakrantėse, viduramžių laikais lyvių kalba šnekėjo net 30 tūkst. žmonių.

Livonijos gyventojai kruopščiai saugojo savo išskirtinį paveldą, kai regionas perėjo iš vokiečių į rusų rankas ir galiausiai XX amžiaus pradžioje tapo nepriklausomos Latvijos Respublikos dalimi.

Bet karo metai bei vėlesnė sovietų okupacija ir latviams, ir lyviams atnešė griežtas represijas, egzekucijas ir trėmimus – SSRS vadovui Josifui Stalinui grėsmė buvo tie, kurie stipriai suvokė savo tautinę tapatybę.

Sovietmetis sužlugdė

D.Stalto šeimos likimas liudija sunkius išbandymus, kuriuos patyrė daugelis Livonijos gyventojų, kai sovietai užėmė Baltijos valstybes 1944 metais pasitraukus naciams.

Supratęs, kad Raudonosios armijos atėjimas reiškia naują okupaciją, D.Stalto senelio brolis kartu su daugeliu kitų lyvių laivu pabėgo iš gimtojo Kolkos kaimo.

Jų sesuo buvo areštuota ir nuteista 25 metus kalėti Sibire, į gimtinę grįžo tik po J.Stalino mirties. Jos vyras, vietos policininkas, sovietų buvo nušautas.

Tuo metu, kai Latvija atgavo nepriklausomybę 1991 metais, lyvių bendruomenė buvo susiskaldžiusi, o dėl dažnų vedybų su latviais šios kalbos vartojimas sumažėjo.

Paskutinė lyvė Grizelda Kristinia, kuriai dabar nykstanti kalba buvo gimtoji, mirė Kanadoje 2013 metais. Liko vos keletas žmonių, kurie mokėjo bendrauti lyviškai be jokių sunkumų.

Latvijoje pasilikusių lyvių tėvai pernelyg bijojo sovietų represijų, tad liovėsi su savo vaikais šnekėti lyvių kalba.

„Todėl mūsų gimtoji kalba yra beveik išnykusi, – atsiduso D.Staltas. – Sovietų Sąjungai užteko vos 50 metų padaryti tai, ko vokiečiai nepasiekė per 7 šimtmečius.

Tai labai sunku mano tautai.“

Vyras parodė nespalvotų nuotraukų knygą, kurią 2000-aisiais išleido japonų fotografas Yuki Nakamura: moterys pozuoja šalia rūkyklų, pagamintų iš senų valčių, tvirti vyrai, apsivilkę marškiniais ir striukėmis, taiso žvejybos tinklus arba stovi tarpduriuose, oriai žvelgdami į objektyvą.

Tradicija – iš vaikystės

Dženeta Marinska šeimininkauja svečių namuose istorinėje lyvių vietovėje Kolkoje, esančioje beveik tikroje pasaulio pabaigoje. Čia Baltijos jūros krantas daro staigų posūkį ir vanduo pradeda skalauti Rygos įlanką.

Kaip pasveikinimo dovaną moteris svečiams dažnai paruošia tradicinį lyvių maistą – bulvių ir morkų pyragą ruginėje tešloje.

Patiekalas, vadinamas „sūrkakūdu“, yra tikras lyvių etninės kilmės palikimas: panašūs pyragai valgomi ir finougrų kultūrose Suomijoje, ir kitapus Rusijos sienos – Karelijoje.

„Aš taip pat lyvė. Užaugau latviškoje aplinkoje, bet vaikystėje iš savo tėvų ir senelių sužinojau, kad yra mūsų ryšys su lyviais“, – patikino šeimininkė.

Priešingai nei D.Staltas, Dž.Marinska niekuomet nepažinojo savo senelio – jis mirė prieš jai gimstant. Jos močiutė buvo latvė, o mama niekada neišmoko nykstančios kalbos.

Tačiau Dž.Marinska prisimena savo senelio seserį, kalbėjusią lyvių kalba, kai ji lankydavosi pas savo pusbrolį.

„Vaikystėje aš išgirdau kalbą, kuri nebuvo latvių. Man pasirodė keista ir aš visuomet tai atsimenu. Tai sieja mane su mano šaknimis“, – atviravo Dž.Marinska.

Laivų kapinės miške

Istoriškai lyviai gyvendavo 12 kaimų linijoje, besidriekiančioje 40 kilometrų į pietus nuo Kolkos.

Kadaise šurmuliavusiose gyvenimu šiandien šiose kaimiškose medinių trobų, aptvarų ir rąstinių tvartų sodybose įsikūrę vos keli senstelėję žmonės.

Visai šalia Mazirbės kaimo – istorinės lyvių kultūros širdies – kelias veda per pajūrio kopas ir į anapus esantį mišką.

Už kelių šimtų metrų nuo medžių pradeda ryškėti vaiduokliškos formos – korpusas, sulaužytas lankas, tarp mėlynių ir samanų ištirpęs irklinės valties kontūras. Čia, miške, pūva visas nedidelis žvejybos laivynas.

Pasak Mazirbės bendruomenės centro prižiūrėtojos Teiksmos Pobusės, šios valčių kapinės – skaudžios katastrofos, kuri per sovietų okupaciją ištiko visą lyvių bendruomenę, simbolis.

Atėjusi komunistų valdžia uždraudė verslinę žvejybą, palikdama vietos žvejams sunkų pasirinkimą – stoti į valstybinį kooperatyvą ar susirasti kitą darbą.

„Senovėje Livonijos gyventojai degindavo senus laivelius prie jūros, – pasakoji ji. – Tačiau sovietiniais laikais uždrausta išeiti į paplūdimį, nes tai buvo pasienio zona. Tad ką žmonės darė? Jie paliko savo senas valtis miške.“

Bijodami represijų ir pirmenybę teikdami miestų bei miestelių siūlomoms galimybėms, o ne kolūkio darbams, Livonijos žvejai ėmė tolti nuo savo kaimų ieškodami naujų pragyvenimo šaltinių, pradėdami lėtai sklaidytis. Tai pasirodė lemtinga.

T.Pobusė atkreipė dėmesį į lyvių vėliavą su horizontaliomis žalios, baltos ir mėlynos spalvos juostomis, plevėsuojančią ant pastato, – tai abstraktus pakrantės vaizdavimas: „Lyviai buvo žvejai, o ką žvejys matė išplaukęs į jūrą? Žalią mišką, baltą smėlį ir mėlyną vandenį.“

Žvelgia optimistiškai

Gyvi Mazirbės kaimo ryšiai su senąja kultūra gali išblėsti, bet, kaip rodo naujas blizgus Europos Sąjungos pinigais finansuojamas lyvių kultūros centras Kolkoje, horizonte yra vilties, nepaisant mažytės bendruomenės tragiškos praeities.

Pastaraisiais metais atgijo susidomėjimas lyvių kultūra, o tai įkvėpti padėjo Latvijos valstybės ir įvairių užsienio nevyriausybinių organizacijų finansuojamos programos bei kalbos kursai.

Žinodami, kad laikas bėga, daugelis lyvių vėl atranda ryšius su savo kalbiniu paveldu siekdami užkirsti kelią jo amžinam praradimui. Pora šeimų stengiasi auklėti vaikus vartodami savo protėvių kalbą ir bandydami užtikrinti, kad keli naujos kartos nariai užaugtų mokėdami lyviškai.

Dž.Marinska pasirinko lyvių kalbos studijas, nes manė, kad tai svarbi jos tapatybės dalis.

„Kadangi girdėjau šią kalbą būdama maža, ji liko atmintyje ar smegenyse, – sakė moteris. – Tai mane džiugina ir didžiuojuosi, kad suprantu, kai kas nors ja kalba.

Kai dainuojame kartu, yra pats emocingiausias jausmas.“

Kadangi tik mažiau nei 30 šiandienių lyvių gali susišnekėti gimtąja kalba, muzika tapo svarbiu įrankiu prisiliesti prie jų protėvių paveldo.

Keli liaudies ansambliai atlieka senas dainas apie tradicinį lyvių gyvenimo būdą.

D.Staltas ir jo lyvių kilmės draugė Monta Kvjatkovska mėgina įtraukti ir jaunąją kartą.

Pora sukūrė „NeiUm“, kurį apibūdina kaip labiau avangardinį projektą: „Mes dainuojame lyvių kalba, elektroninę muziką derindami su tam tikrais etniniais motyvais.“

M.Kvjatkovska Rygoje kas dvejus metus rengia lyvių dainų šventę, kurioje – įvairūs tradiciniai ir šiuolaikiniai lyvių kultūros pasirodymai.

D.Staltas įsitikinęs: „Svarbu padaryti ką nors naujo, pastūmėti mūsų tautą į kitą etapą, išlikti gyviems.“

Apie lyvių bendruomenės ateitį D.Staltas kalba optimistiškai: „Manau, kad vis daugiau žmonių atras savo lyviškas šaknis ir supras, kad ši kultūra jiems yra svarbi.“

Parengta pagal BBC inf.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.