P.Malinausko pavardė kiekvienam Lietuvoje yra akivaizdžiai lietuviška, bet Australijoje viskas kitaip. Pietų Australijos parlamento narys ir valstijos Leiboristų partijos vadovas dažnai palaikomas visai ne lietuviu.
„Manęs visą laiką klausia apie pavardę. Dažniausiai žmonės spėja, kad ji graikiška. Tarp mano rinkėjų nemažai graikų, ir jiems nesakau, kad ne, nesu graikas“, – kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ juokėsi P.Malinauskas.
41 metų politikas savo kabinete Pietų Australijos parlamento rūmuose Adelaidėje dabar kasdien suka galvą, kaip geriau palenkti rinkėjus į savo pusę, nes prasidėjo intensyvi kampanija prieš 2022-ųjų valstijos parlamento rinkimus.
Į Pietų Australijos valstijos parlamentą 2018-aisiais išrinktas P.Malinauskas siekia ne tik perrinkimo, bet ir jo vadovaujamų leiboristų pergalės prieš liberalus, o tai jam reikštų valstijos premjero postą. Žmonėms aiškindamas savo ateities viziją jis dažnai grįžta į praeitį.
„Didžiuojuosi savo šeimos istorija ir ją dažnai pasakoju“, – sakė P.Malinauskas, nuo karjeros pradžios kovojęs už darbininkų ir vidurinės klasės teises.
Dar būdamas 35-erių, pradėjęs dirbti parlamento Teisėsaugos taryboje, jis pasakė kalbą apie tai, kaip svarbu visiems žmonėms suteikti geresnio gyvenimo galimybes, ir kaip pavyzdį naudojo savo šeimos istoriją.
P.Malinausko močiutė Eta pokariu atsidūrė Australijoje bėgdama nuo komunistų valdžios Vengrijoje, o senelis Petras dėl tos pačios priežasties paliko Lietuvą. Jie turėjo dirbti juodus darbus, kol susikūrė gerovę, persikėlė į Adelaidę ir atidarė užkandinę, kur buvo gaminama britiška gruzdinta žuvis su bulvytėmis.
„Norėtųsi sužinoti apie senelio istoriją daugiau, aplankyti Lietuvą. Esu buvęs tik Vengrijoje, iš kur atvyko močiutė“, – sakė P.Malinauskas, puikiai pažįstamas Adelaidės lietuvių bendruomenėje.
Po Antrojo pasaulinio karo į Australiją plaukė daugybė laivų su lietuviais iš pabėgėlių stovyklų Vokietijoje. Australijos vyriausybė norėjo padidinti šalies populiaciją ir taip išspręsti pokario darbo jėgos trūkumą.
Valdžia apmokėdavo bilietą, o už tai reikėjo atvykus porą metų atidirbti ten, kur nusiųsdavo. Pirmasis Australijos migracijos ministras Arthuras Calwellas pristatė australams lietuvius kaip „gražiuosius baltus“, reklamuodamas „šviesiaplaukius, išvaizdžius, vidurinės klasės“ naujuosius atvykėlius.
Kiekvieną laivą iš Europos uostuose pasitikdavo minia fotografų ir politikų. Kampanija buvo akivaizdžiai rasistinė: lietuviams padėjo tai, kad jie buvo pakankamai šviesaus gymio.
Pavyzdžiui, žydų Australija priimti neskubėjo.
Tai buvo pirmas kartas, kai Australija kvietėsi imigrantus, kurie buvo ne britai, todėl valdžia itin stengėsi pabrėžti, kokie naujieji atvykėliai malonūs ir kaip lengvai jie gali asimiliuotis su australais.
Tarp 1947 m. ir 1953 m. Australijos vyriausybė padėjo į šalį migruoti 170 tūkst. perkeltųjų asmenų (vadinamųjų dipukų), daugiausia iš Baltijos šalių.
Dalis migrantų pirmuosius mėnesius Australijoje praleido specialiuose bendrabučiuose arba stovyklose. Kai kurie buvo įdarbinti gamyklose, daugybė, net turintys aukštąjį išsilavinimą, turėjo dvejus metus arti juodžiausiuose darbuose sunkiojoje pramonėje ir anglių kasyklose.
P.Malinauskas puikiai suvokia, kad jis iškilo taip aukštai ir dėl senelių pasiaukojimo bei ryžto, kurį jie perteikė savo palikuoniams.
– Australijoje dažnai pasakojate, kaip jūsų seneliai bėgo nuo komunistų valdžios Lietuvoje ir Vengrijoje. Kodėl šeimos istorija jums, kaip politikui, tokia svarbi? – „Lietuvos rytas“ paklausė P.Malinausko.
– Prieš įsikurdami Adelaidėje seneliai susipažino pabėgėlių stovykloje. Jų istorija ilga, bet labai graži: apie žmones, kurie išgyvenę karo siaubus atranda meilę kitoje pasaulio pusėje, į kurią atvyko tuščiomis kišenėmis, bet pilni vilčių ir ryžto kabintis į gyvenimą.
Senelis daug nepasakojo, bet močiutė buvo kalbesnė. Atvykęs į Australiją senelis dirbo iki paskutinio prakaito lašo, per tris darbus – lietuviai garsėjo dėl puikios darbo etikos.
Mane paveikė tas senelių pasiaukojimas, kad mano tėtis ir visi anūkai Australijoje gyventų geriau.
Mes turime nuotrauką, kurioje jaunas senelis – su Lietuvos policijos uniforma. Detalių apie jo gyvenimą Lietuvoje iki karo daug nežinau, bet puikiai atsimenu, kad jis buvo atsidavęs katalikas ir antikomunistas.
Atmintyje ryškiai įsirėžė vaizdai, kaip senelis žiūri televizorių tuo metu, kai griuvo Sovietų Sąjunga, kai Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės. Jam tai buvo tokia laimė!
– Ar augote girdėdamas lietuvių kalbą, ar laikėtės kokių nors tradicijų?
– Močiutė ir senelis tarpusavyje šnekėjosi vokiškai. Paskui jie išmoko angliškai ir su manimi jau kalbėjo tik taip.
Bet vaikystėje žaidžiau krepšinį lietuviškame klube „Vytis“, kartais dalyvaudavome bendruomenės renginiuose.
Mano tėčio geriausi draugai mokykloje buvo lietuviai, vienas jų, Aleksas Talanskas, dabar yra Adelaidės lietuvių bendruomenės prezidentas.
– Ar lietuviška pavardė Australijos politikoje kada nors kėlė problemų?
– Tikrai dauguma pavardžių Australijos parlamente yra anglosaksiškos. Etninės pavardės nėra dažnos. Yra kažkiek graikiškų, itališkų, bet lietuviškų nesu regėjęs.
Bet man tai iki šiol niekada nekėlė problemų.
– Kampanija dėl perrinkimo į Pietų Australijos parlamentą pačiame įkarštyje. Kokia jūsų žinutė rinkėjams šį kartą?
– Atvirai sakau, kad mano senelių istorija yra mano esminė motyvacija. Jie čia atvyko neturėdami nieko, išskyrus tai, ką vilkėjo. Jie pradėjo naują gyvenimą ir tapo vidurinės klasės australais.
Mano pagrindinis tikslas – suteikti geresnę gyvenimo kokybę žmonėms, kurie neturi daug, bet nori dirbti, kuria nedidelius verslus. Noriu, kad ekonomika nedidintų socialinio atotrūkio. Todėl esu darbininkų partijoje, kas mano seneliui turbūt nepatiktų.
Aš tikiu idėjomis, kurios suteikia lygias galimybes visiems, kurios augina vidurinę klasę. Tai tapo iššūkiu daugybei Vakarų pasaulio šalių.
Viso to centre, be abejonės, yra švietimas. Valstybinis mokymas Australijoje jau atsilieka nuo pasaulio standartų. Pagal matematikos žinias mus lenkia ir Lietuva, ir Latvija, ir dar daug šalių.
Mano lietuvis senelis vaikus vedė į katalikišką mokyklą. Jis suprato, kad vienintelis šansas į geresnį gyvenimą – išsilavinimas.
– Kaip jūsų perrinkimo vajų paveikė koronaviruso pandemija?
– Labai. Kadangi esu leiboristų lyderis, pergalės atveju tapčiau Pietų Australijos premjeru. Apklausose mes pirmavome, bet tada prasidėjo pandemija. Per tokias krizes žmonės linkę palaikyti valdančiuosius.
Australai palaikė sprendimus, kai šalis griežtai tvarkėsi su viruso plitimu. Tai padėjo dabartinei vyriausybei iškilti, o mums atsirado naujas politinis iššūkis.
Aš stengiuosi elgtis teisingai ir tokiu atveju nežaisti politikos. Bet rinkimai po šešių mėnesių, ir stengiuosi pristatyti alternatyvią viziją mūsų valstijai popandeminiu laikotarpiu.
Apklausos rodo, kad lipame vieni kitiems ant kulnų, balsų skirtumas labai mažas. Nebus lengva ir todėl, kad dabartinė vyriausybė valdžioje – tik vieną kadenciją. Aš pirmą kartą esu partijos lyderis, bet esame jauna, energinga ir užsidegusi komanda.
– Australijos spaudoje atvirai kritikuojate valdžioje esančius liberalus, nepaisant neblogų pandemijos valdymo rezultatų.
– Pagrindinė Pietų Australijos problema – kad elementarios sveikatos apsaugos paslaugos yra apimtos krizės. Nors COVID-19 atvejų šiuo metu beveik neturime, dėl griežtos sienų uždarymo politikos sala saugi, mūsų ligoninės nepasiruošusios krizei.
Šiuo metu Pietų Australijos valstijos sienos uždarytos, čia neįmanoma patekti net iš kitų valstijų, iš Sidnėjaus, kur skaičiai vėl buvo išaugę. Tačiau galiausiai turėsime atverti sienas.
– Kada galėsime vėl keliauti į Australiją, o gal jūs – į Lietuvą?
– Federalinė valdžia kalba, kad galbūt kitų metų viduryje pradės atverti tarptautines sienas.
Matau, kad žmonių kantrybė pradėjo sekti. Ir šiuo metu už parlamento lango girdžiu protestuojančius dėl apribojimų, bet jie yra mažuma.
Dauguma australų paiso taisyklių ir jas palaiko. Nepasitenkinimas kilo dėl lėto vakcinavimo, nes valdančioji konservatorių partija nebuvo užsakiusi pakankamai skiepų.
– Australijos spauda jus yra pavadinusi „politikos princu“ ir jau ne vienus metus spėliojo, kada ateis diena, kai tapsite partijos lyderiu ir premjeru ne tik valstijos, bet ir visos šalies lygmeniu. Būtų neįtikėtina, jei Australijos premjeras būtų pavarde Malinauskas. Kaip jums pačiam skamba tokios kalbos?
– Visa tai labai malonu, bet visas mano dėmesys yra sutelktas į valstijos rinkimus.
Atvirai sakant, turėjau galimybę kandidatuoti į nacionalinį Parlamentą, bet dėl įvairiausių priežasčių nusprendžiau likti Pietų Australijos valstijoje.
– Kaip pavyksta tokią karjerą suderinti su šeima, rasti laiko pabūti su trimis mažais vaikais?
– Būtų gerai, jei galėčiau pasakyti, kad tai lengva, bet ne, tai sudėtinga. Kiekvieną vakarą turiu kur nors dalyvauti, namo grįžtu, kai vaikai jau miega. Aš turiu dirbti kiekvieną savaitgalį.
Tačiau kai esame kartu, laiką leidžiame smagiai. Be to, vis dar žaidžiu australiškų taisyklių futbolą – reikia turėti išsikrovimo būdą už darbo ribų.
– Kodėl australiškas futbolas vietoj lietuviško krepšinio?
– Labai mėgstu ir krepšinį, vaikystėje daug žaidžiau, australišką futbolą pradėjau vėliau.
Bet tai itin fizinis žaidimas, man darosi sunkiau. Manau, kad baigęs futbolą grįšiu prie krepšinio.
Visada seku ir Lietuvos krepšinio rinktinę, buvo liūdna, kad lietuvių nebuvo Tokijo žaidynėse.
2000-aisiais Sidnėjuje, kai Lietuva iškovojo bronzą rungtynėse su Australija, buvau arenoje.
– Ką palaikėte?
– Australiją, bet džiaugiausi ir dėl Lietuvos.
– Kokias Lietuvos istorijos pamokas perteiksite savo vaikams? Nors jie jau trečios kartos australai, lietuviška jų pavardė niekur nedings.
– Mano vyriausiai dukrai dabar šešeri ir ji jau pradeda suvokti pasaulį. Rodžiau Lietuvą žemėlapyje, senelio nuotrauką.
Prieš keletą savaičių nusivedžiau į lietuviškas mišias. Nors ji nekalbės lietuviškai, man svarbu, kad ji suprastų savo kilmę ir senelio istoriją.
