Neįkainojami lobiai nešioja savo vagysčių istoriją: kūrinius kartais pradangina amžiams

Kokiais būdais dabar įvykdomi akylai saugomų muziejų apiplėšimai? Retsykiais pasitaiko ir ginkluotų įsiveržimų kaip bankuose, bet vagys dažniau linkę pasišalinti su grobiu netriukšmaudami.

Retsykiais pasitaiko ir ginkluotų įsiveržimų kaip bankuose, bet vagys dažniau linkę pasišalinti su grobiu netriukšmaudami.<br>Lrytas.lt koliažas.
Retsykiais pasitaiko ir ginkluotų įsiveržimų kaip bankuose, bet vagys dažniau linkę pasišalinti su grobiu netriukšmaudami.<br>Lrytas.lt koliažas.
Dresdeno karališkuosiuose rūmuose esančio „Žaliojo skliauto“ saugyklą apiplėšę nusikaltėliai sulaikyti, bet pagrobti vertingi eksponatai iki šiol nerasti.<br>„Imago“/AP/AFP/„Scanpix“ nuotr.
Dresdeno karališkuosiuose rūmuose esančio „Žaliojo skliauto“ saugyklą apiplėšę nusikaltėliai sulaikyti, bet pagrobti vertingi eksponatai iki šiol nerasti.<br>„Imago“/AP/AFP/„Scanpix“ nuotr.
„Madona su verpste“, įkainota apie 30 mln. eurų, du šimtmečius buvo Buccleuchų šeimos nuosavybė.<br>„AKG Images“/„Scanpix“ nuotr.
„Madona su verpste“, įkainota apie 30 mln. eurų, du šimtmečius buvo Buccleuchų šeimos nuosavybė.<br>„AKG Images“/„Scanpix“ nuotr.
Retsykiais pasitaiko ir ginkluotų įsiveržimų kaip bankuose, bet vagys dažniau linkę pasišalinti su grobiu netriukšmaudami.<br> Imago images/Scanpix nuotr.
Retsykiais pasitaiko ir ginkluotų įsiveržimų kaip bankuose, bet vagys dažniau linkę pasišalinti su grobiu netriukšmaudami.<br> Imago images/Scanpix nuotr.
Retsykiais pasitaiko ir ginkluotų įsiveržimų kaip bankuose, bet vagys dažniau linkę pasišalinti su grobiu netriukšmaudami.<br>„AKG Images“/„Scanpix“ nuotr.
Retsykiais pasitaiko ir ginkluotų įsiveržimų kaip bankuose, bet vagys dažniau linkę pasišalinti su grobiu netriukšmaudami.<br>„AKG Images“/„Scanpix“ nuotr.
Retsykiais pasitaiko ir ginkluotų įsiveržimų kaip bankuose, bet vagys dažniau linkę pasišalinti su grobiu netriukšmaudami.<br>„ZUMA Press“/„Scanpix“ nuotr.
Retsykiais pasitaiko ir ginkluotų įsiveržimų kaip bankuose, bet vagys dažniau linkę pasišalinti su grobiu netriukšmaudami.<br>„ZUMA Press“/„Scanpix“ nuotr.
„Jacobo de Gheyno III portretas“ pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip dažniausiai vagiamas kūrinys.<br>akg-images/Scanpix nuotr.
„Jacobo de Gheyno III portretas“ pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip dažniausiai vagiamas kūrinys.<br>akg-images/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Oct 10, 2021, 9:46 PM, atnaujinta Oct 11, 2021, 9:39 AM

Vokietijos sostinėje Berlyne neseniai buvo sulaikytas paskutinis įtariamasis, susijęs su skandalingu senovinių juvelyrikos dirbinių pagrobimu iš didžiausios visoje Europoje brangakmenių saugyklos, Dresdeno karališkuosiuose rūmuose esančio „Žaliojo skliauto“.

Vagystė pasižymėjo išskirtiniu įžūlumu ir cinizmu.

2019 m. lapkričio 25-ąją apie 5 val. ryto nusikaltėliai nusileido į katakombas po tiltu virš Elbės ir padegė netoli muziejaus esantį elektros skydą.

Dėl nutrūkusio elektros tiekimo šiame Dresdeno rajone visuose miesto muziejuose nebeveikė signalizacija.

Po to įsilaužėliai be jokio vargo pateko į „Žaliojo skliauto“ parodų sales perpjovę vieno pirmojo aukšto lango grotas ir išdaužę stiklą.

Iš vaizdo stebėjimo kamerų įrašų matoma, kaip du neaukšto ūgio žmonės spraudžiasi pro nedidelę kiaurymę ir pasišviesdami kelią žibintuvėliais eina prie pagrindinės lobyno salės spintų.

Vienas bando kirviu sudaužyti vitriną su briliantais, bet smūgiams atsparus daugiasluoksnis stiklas neskyla.

Galiausiai plėšikui keletą kartų smogus į vitrinos centrą kirvis įstringa.

Jį tenka traukti jėga ir tiesiog išplėšti stiklą, kad būtų galima pasiekti brangenybes.

Labiausiai stebina, kad visa tai muziejaus apsauga matė monitoriuje, tačiau nusprendė nesikišti ir iškvietė policiją.

Nors pareigūnai atvyko po penkių minučių, nusikaltėlių pėdos spėjo ataušti.

Gatvėje vagių laukė mašina su dviem bendrininkais. Šiame miesto rajone nešvietė net gatvės žibintai ir dėl to piktadariams buvo lengviau pabėgti.

Kitame Elbės krante esančiame požeminiame garaže netrukus buvo aptiktas degantis „Audi“. Šiuo automobiliu, kaip manoma, vagys pasišalino iš nusikaltimo vietos.

Dievino brangakmenius

Dresdeno karališkuosiuose rūmuose esančiame lobyne „Žaliasis skliautas“, pavadintame pagal vienos salės sienų spalvą, saugoma didžiausia visoje Europoje juvelyrikos dirbinių ir brangakmenių kolekcija.

Didžiąją jų dalį XVIII amžiuje sukaupė Saksonijos kurfiurstas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II Stiprusis.

Jis savo rūmų prabanga ir spindesiu nenusileido Prancūzijos monarchui Liudvikui XIV, vadintam Karaliumi Saule.

Linksmas ir optimistiškas vyno ir moterų mylėtojas Augustas II Stiprusis buvo nenuilstantis šokėjas, mėgo pokylius ir medžioklę, puikiai šaudė ir fechtavosi, pasižymėjo nepaprasta jėga.

Bet tikra valdovo aistra buvo brangenybės.

Saksonijos monarchų sandėliuose saugota daugybė unikalių šedevrų, įsigytų už pasakiškus pinigus.

1728 metų vasarį Augustas II Stiprusis nusipirko iš Hamburgo juvelyro didžiulį 49,9 karato briliantą „Saksonijos baltasis“.

Už jį paklojo 200 tūkst. talerių, arba 2 tonas aukso.

O jo sūnus Augustas III pinigus, skirtus armijai apginkluoti sunkiomis patrankomis – net 400 tūkst. talerių – išleido reto grožio žaliam deimantui.

Augustas II Stiprusis suprato, kad briliantai suteikia spindesio Saksonijos karūnai. Ir buvo teisus: Dresdeno lobyno šlovė apskriejo Europą, jis netgi buvo vadinamas gražiausia viso pasaulio vieta.

Sklando legenda, kad per pirmąją savo kelionę po Europą 1698 m. Rusijos caras Petras I naktį praleido Augusto II Stipriojo saugykloje, kur kvapą gniaužė brangakmenių spindesys.

Svečias papildė garsiąją kolekciją kurfiurstui padovanodamas 648 karatų nosies formos safyrą, taip pat auksinę Maskvos didžiojo kunigaikščio ir pirmojo Rusijos caro Ivano Rūsčiojo taurę, gausiai papuoštą deimančiukais ir safyrais.

Kai ką pavyko išsaugoti

Iš karto po Dresdeno „Žaliojo skliauto“ apiplėšimo buvo pranešama, kad pavogta apie šimtą karališkosios kolekcijos eksponatų. Bet jau kitą dieną lobyno direktorius, meno istorikas Dirkas Syndramas pareiškė, kad dalis rasta.

Muziejaus darbuotojai šių eksponatų nepastebėjo, nes slėpdami pėdsakus plėšikai nusikaltimo vietoje išpurškė sausų miltelių gesintuvo turinį.

Galiausiai paaiškėjo, kad iš muziejaus išnešta 12 juvelyrikos dirbinių ir keletas sagų su deimantų intarpais. Bet nugvelbti vertingiausi eksponatai, įskaitant garsųjį „Saksonijos baltąjį“.

Kitas pagrobtas muziejaus perlas – didžiulė kaspino formos Saksonijos karalienės Amalijos Augustės segė, kurią puošia net 51 didelis briliantas ir 611 mažų.

Plėšikų grobiu tapo ir kardas, kurio rankena inkrustuota devyniais dideliais ir 770 mažesnių brangakmenių, bei lankas, puoštas 662 briliantais, karališkasis perlų vėrinys ir garbingiausias Lenkijos apdovanojimas – Baltojo erelio ordino žvaigždė, pagaminta iš penkių didelių ir 220 mažų briliantų, 92 rubinų, aukso ir sidabro.

Per stebuklą pavyko išgelbėti vieną pagrindinių lobyno šedevrų – briliantą „Dresdeno žaliasis“ – jis likus kelioms dienoms iki vagystės buvo išsiųstas į parodą Niujorke, Metropoliteno meno muziejuje.

To nusikaltėliai galėjo nežinoti – derybos vyko abiejų muziejų vadovybės lygmeniu.

Tyrėjai dirbo sunkiai

Skandalingas nusikaltimas buvo pavadintas amžiaus vagyste. Vokietijos laikraštis „Bild“ pagrobtus eksponatus įvertino milijardu eurų.

Bet muziejininkai sako, kad tokių senovinių eksponatų vertės negalima išreikšti skaičiais.

Karališkųjų brangenybių paieškoms buvo pasitelkti labiausiai patyrę meno srities kriminalistai. Jie sukūrė ypatingos paskirties operatyvinę grupę, tyrė versiją po versijos. Nepaisant didžiulių pastangų, tyrėjai ilgai negalėjo aptikti nusikaltėlių pėdsakų.

Pasigirdo prielaidų, kad vagystę įvykdė profesionalų gauja, kuriai padėjo kažkas iš muziejaus darbuotojų.

Buvo pažadėtas pusės milijono eurų atlygis už informaciją, kur slepiamos pavogtos brangenybės, arba apie piktadarius, apiplėšusius muziejų.

Nusikaltėlių paieška tęsėsi beveik metus, ir vis dėlto vokiečių tyrėjai išvyniojo kamuolį.

Sudegusiame „Audi“ automobilyje kriminalistams pavyko aptikti vagių DNR fragmentų. Jie ir padėjo nustatyti ryšį su Remmo šeima – žinomu Berlyne nusikalstamu klanu, kuriam priklauso apie 500 žmonių.

Mafiozų šeimos „užsiėmimų“ sąrašas ilgas – narkotikų prekyba, reketas, žmogžudystės ir plėšimai.

Nuo 2020-ųjų rudens prasidėjo suėmimai – vienas suimtųjų buvo muziejaus „Žaliasis skliautas“ apsaugos darbuotojas.

Motyvai – skirtingi

Pasaulyje neretai pagrobiama meno kūrinių iš privačių kolekcijų ir muziejų. Šie nusikaltimai – po narkotikų ir ginklų prekybos – yra trečia pagal pelningumą kriminalinio verslo rūšis.

Bet dėl dabartinės skaitmeninių technologijų plėtros ir prieigos prie išsamių duomenų bazių kai kuriuos šedevrus vogti beprasmiška – jų iškišti beveik neįmanoma net juodojoje rinkoje.

Todėl meno kūrinių medžioklės formatas pastaraisiais metais pasikeitė.

Žinoma, vis dar galimas konkretus pogrindinio milijonieriaus užsakymas ir vagystės siekiant iš muziejaus, valstybės ar draudimo kompanijos gauti išpirką.

Tačiau pagrobti paveikslai ir antikvarinės relikvijos dažniau atlieka mainų vaidmenį.

Meno kūriniai naudojami kaip savotiška žaidimo korta, padedanti derėtis dėl kalėjimo bausmės sumažinimo ir kaip barteris už reikalingas paslaugas.

Esama šedevrų, kuriuos meno vagystėmis užsiimantys veikėjai itin mėgsta – juos vagia nuolat.

Olandų dailės aukso amžiaus tapytojo Franso Halso drobė „Du besijuokiantys berniukai su alaus bokalu“ iš privataus „Hofje van Mevrouw van Aerden“ muziejaus, esančio Nyderlandų miestelyje Lerdame, pavogta trečią kartą.

Informacija apie tai buvo įkelta 2020 metų rugpjūčio 27-ąją į Utrechto policijos tinklalapį. Vagystė su įsilaužimu įvykdyta apie 3 val. ryto.

Nusikaltėliams išlaužus galines muziejaus duris suveikė signalizacija. Bet dėl kažkokios priežasties policija uždelsė ir į vietą atvyko tik po pusės valandos. Tuo metu jau nebebuvo ko gaudyti.

Iki tol „Du besijuokiančius berniukus su alaus bokalu“ vogė jau dukart.

Pirmąsyk paveikslas 1988 metais išsineštas kartu su Jacobo van Ruisdaelio „Miško vaizdu su žydinčiu šeivamedžiu“ ir surastas tik po trejų metų.

2011-aisiais šie paveikslai vėl buvo pavogti, juos susigrąžinti pavyko praėjus pusmečiui. Po šios vagystės muziejuje buvo sustiprintos saugumo priemonės.

Tačiau drobė su besijuokiančiais berniukais nedavė vagims ramybės ir buvo pagrobta trečią kartą. Į tai vienas socialinio tinklo „Twitter“ komentatorių sureagavo šmaikščiu įrašu: „Atrodo keista, kad Franso Halso paveikslą taip dažnai vagia. Gal jį reikia pakabinti kiek aukščiau?“

Pavogė keturis kartus

Trys kartai – ne riba.

Rembrandto „Jacobo de Gheyno III portretą“ vogė keturis kartus. Paveikslas dėl populiarumo tarp muziejaus vagių gavo pavadinimą „Rembrandtas išsineštinai“ ir pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip dažniausiai vagiamas meno kūrinys.

Bet po kiekvienos vagystės drobė, tarsi būtų užburta, grįždavo į muziejų.

Ir kaskart paveikslas buvo randamas gana netikėtose vietose – ant suoliuko Londono kapinėse, geležinkelio stoties saugojimo kameroje Vokietijoje, ant palikto dviračio bagažinės.

Kartą paveikslo nepavyko nuskraidinti į Švediją – suimtas kurjeris, kuris sėdo į taksi, vykstantį į oro uostą.

Kūrinys nutapytas 1632-aisiais graverio Jacobo de Gheyno iš Utrechto ir jo bičiulio Mauritso Huygenso užsakymu. Abu buvę didžiojo olandų dailininko gerbėjai užsakė du portretus. Bičiuliai sutarė, kad po vieno jų mirties antrąjį paveikslą pasiima tas, kuris liko gyvas.

Rembrandtas paėmė ąžuolinę lentą ir perpjovė ją į tris dalis.

Ant dviejų vienodų dalių nutapė bičiulių portretus, o vėliau ant trečiosios sukūrė autoportretą.

Ar ne šis dailininko stropumas tapo portretų populiarumo kriminaliniame pasaulyje priežastimi? Juk paveikslas nedidelio formato – tiktai 29,9 cm x 24,9 cm, jį lengva paslėpti ir patogu pervežti.

Daug prisikentėjęs „Jacobo de Gheyno III portretas“ dabar saugomas toje pačioje Dalvičo paveikslų galerijoje Londono pakraštyje.

Jos direktorius tikina: apsaugos sistema tokia patikima, kad paprasčiau išnešti visą muziejaus pastatą nei šį nedidelį Rembrandto darbą.

Ar jau baigėsi kriminalinė šio paveikslo šlovė, parodys laikas.

Pagrobė iš pilies

Vertingiausios tapybos kolekcijos sukauptos ir privačiose valdose, tačiau jų savininkai taip pat turėtų pasirūpinti meno kūrinių apsaugos sistema.

Tuo 2003 m. įsitikino škotų hercogas Walteris Buccleuchas, kurio XVII a. pastatyta rožinio smiltainio pilis yra Damfriso ir Galovėjaus srityje Škotijos pietvakariuose.

Kaip daugelio aristokratų šeimų paveldimos pilys, taip ir ši atverta turistams.

Hercogo meno kūrinių kolekcijoje yra Rembrandto, Leonardo da Vinci, Hanso Holbeino jaunesniojo šedevrų.

2003 metų rugpjūčio 27-ąją apie 10 val. ryto du vyrai kaip paprasti turistai įėjo į pilį. Surišę prižiūrėtoją jie nuo sienos nuėmė L.da Vinci paveikslą „Madona su verpste“, kuris kabojo lankytojams atvertame vestibiulyje. Paskui išbėgo į gatvę, kur jų laukė mašina.

„Madona su verpste“, įkainota apie 30 mln. eurų, du šimtmečius buvo Buccleuchų šeimos nuosavybė. Pilies savininkas, vienas turtingiausių Škotijos žmonių, pažadėjo 1 mln. svarų sterlingų (1,2 mln. eurų) atlygį tam, kuris padės rasti paveikslą.

Tačiau taip ir nesulaukė „Madonos su verpste“ grįžimo.

Po ketverių metų paveikslą policija aptiko viename Glazgo teisininkų biure. Bet likus mėnesiui iki laimingo įvykio 83-ejų hercogas mirė.

Jo sūnus ir įpėdinis Richardas – dešimtasis hercogas Buccleuchas, vykdydamas tėvo valią, iš pradžių „Madoną su verpste“ buvo pakabinęs pilyje, kad žmonės galėtų susipažinti. Bet vėliau šedevrą atidavė laikinai saugoti į Nacionalinę galeriją Edinburge.

Darbininko radinys

Panaši laiminga istorija nutiko Italijoje. 2019 m. gruodį Pjačencos mieste nuo „Galleria d’Arte moderna Ricci Oddi“ pastato buvo valomas gebenių tankumynas. Vienas darbininkų, kirpdamas sudžiūvusias šakas ant išorinės galerijos sienos, aptiko duris, kurios slėpė nedidelę nišą – jos viduje gulėjo juodas plastikinis paketas.

Nusprendęs, kad tai šiukšlės, darbininkas ketino jas išmesti. Bet paskui apsigalvojo ir pažvelgė į paketo vidų: ten buvo į dėžutę supakuotas paveikslas.

Sukrėsti muziejaus darbuotojai atpažino Gustavo Klimto „Ponios portretą“, pavogtą iš galerijos prieš 22 metus. Visi sunkiai galėjo patikėti tokia sėkme, nes paveikslas buvo įtrauktas į labiausiai ieškomų Italijoje meno kūrinių sąrašą. Mažai kas tikėjo, kad 60 mln. eurų vertinamas darbas kada nors atsiras.

Paveikslas dingo 1997-ųjų lapkritį. Tuo metu galerija buvo uždaroma remontui, dalis meno kūrinių buvo išnešta iš ekspozicijos, signalizacija atjungta.

„Ponios portretas“ turėjo būti išvežtas į parodą miesto Rotušėje, todėl keletą dienų dėl tvyrojusios netvarkos šio meno kūrinio niekas nepasigedo.

Galerijos direktorius pažymėjo, jog „Ponios portretas“ nepaprastai gerai išsilaikęs ir nepanašu, kad visus tuos metus paveikslas buvo laikomas šioje nepatikimoje slėptuvėje. Jis buvo nustebintas, kad G.Klimto darbas rastas muziejaus teritorijoje, nes po jo dingimo kruopščiai buvo apžiūrėtas kiekvienas galerijos ir sodo centimetras.

Ekspertai, pasinaudoję infraraudonųjų spindulių ir kitais tyrimų metodais, patvirtino, kad tai „Ponios portreto“ originalas.

Ekspertizė truko mėnesį. Visą tą laiką paveikslas buvo laikomas Italijos banke.

Svarbiausia, kad tyrimas rentgenu atskleidė, jog po originaliu tapybos paviršiumi slypi ankstesnė portreto versija, žinoma iš archyvinių nuotraukų.

Pasakojama, kad garsusis austrų dailininkas G.Klimtas įsimylėjo gražuolę iš Vienos. Ją nutapė su plačiakrašte skrybėle ir kailiniu boa.

Bet mergina netikėtai mirė, ir menininkas perpiešė paveikslą, kad jis neprimintų jam netekties.

Kokia ponia pavaizduota ant drobės, tiksliai nėra žinoma.

1925 m. „Ponios portretą“ nusipirko aristokratas iš Pjačencos miesto Giuseppe Ricci Oddi. Kolekcininkas savo surinktus meno kūrinius testamentu paliko miestui ir jie saugomi galerijoje, pavadintoje jo vardu.

„Ponios portretas“ buvo brangiausias galerijos eksponatas.

Per spaudos konferenciją, surengtą po visų „Ponios portreto“ tyrimų, paveikslą iš abiejų pusių saugojo du karabinieriai.

Kur dingo brangakmeniai?

O ar atsiras pavogtos brangenybės iš „Žaliojo skliauto“? Sunku atsakyti. Ekspertų nuomone, vagystė veikiausiai buvo užsakyta ir brangenybės gali ilgam likti privačioje kolekcijoje.

Bet baiminamasi, kad piktadariai briliantus galėjo išimti iš aptaisų, iš naujo nušlifuoti ir parduoti juodojoje rinkoje.

Šiuo atveju nusikaltėliai susižertų nuo 100 mln. iki 200 mln. eurų, o pasaulis visiems laikams netektų vertingiausių meno kūrinių.

Apsimetė pareigūnais

Retsykiais meno kūrinių plėšikai sugalvoja tokių scenarijų, kokie nesisapnavo net Holivudui. Pavyzdžiui, vagiant paveikslus iš Bostono Isabellos Stewart Gardner muziejaus buvo pasitelkta policininko uniforma, suklastoti arešto orderiai ir priklijuoti ūsai.

1990 m. kovo 18-osios naktį du pareigūnais persirengę piktadariai paprašė muziejaus apsaugos įleisti, nes jie turi skubiai paskambinti. Po to, kai pažeidžiant taisykles muziejaus durys buvo atidarytos, nusikaltėliai nutempė nevykėlius apsaugininkus į rūsį, prirakino antrankiais prie vamzdžio, užklijavo burną lipniąja juosta.

Po to neskubėdami daugiau nei valandą metodiškai pjovė iš rėmų prancūzų Edgaro Dega, Edouard’o Manet, olando Govaerto Flincko drobes.

Tarp šedevrų buvo ir du tikrai neįkainojami – Rembrandto „Kristus per audrą Galilėjos jūroje“ bei Jano Vermeerio „Koncertas“.

Vagys sukrovė 13 eksponatų į raudoną mašiną, atsisveikino su apsaugos darbuotojais, ištrynė visus vaizdo įrašus ir nuvažiavo. Nuo to laiko nei paveikslų, nei pagrobėjų niekas niekada nematė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.