Vos 7 kilometrai nuo Kremliaus, Maskvos upės Berežkovskajos krantinėje, sugauto plačiakakčio svoris siekė 30 kilogramų.
Dažniausiai ši žuvis užauga iki maždaug metro ilgio ir 16 kilogramų svorio, tačiau retsykiais pasitaiko ir 50 kilogramų egzempliorių.
Maskvos valstybinio universiteto Biologijos fakulteto profesorius Kirilas Kuziščinas sakė, kad pagrindinėje Rusijos sostinės upėje veisiasi daug tokių žuvų, bet pagauti jas meškere sunku: „Esmė ta, kad plačiakakčiai minta vandens augalija ir reikia parinkti jiems tinkamą masalą.“
Vis dėlto profesorius maskviečius nuvylė: jo nuomone, sugautas plačiakaktis yra ne vietinis, o pasprukęs iš kurio nors žuvininkystės ūkio, kurių Maskvos regione – net trylika.
Apskritai plačiakakčiai yra Tolimuosiuose Rytuose tekančios Amūro upės žuvys ir dar nėra įrodyta, kad Vidurio Rusijos vandens telkiniuose laisvėje jie gali daugintis ir išgyventi patys.
„Todėl Maskvos upėje atsiradę plačiakakčiai greičiausiai yra atplaukę iš žuvininkystės ūkių“, – teigė K.Kuziščinas.
Biologas taip pat perspėjo, kad Maskvos upės žuvų nereikėtų valgyti dėl didelio vandens užterštumo: „Aš tokį laimikį paleisčiau, tegul sau gyvena.“
Pasak K.Kuziščino, šiuo metu Maskvos upėje galima aptikti apie 35 žuvų rūšis, daugiausia yra kuojų, ešerių, karšių, sidabrinių karšių, lydekų ir aukšlių.
Maskvos aplinkosaugininkai pastebėjo, kad pastaraisiais metais sostinės vandens telkiniuose – upėse, tvenkiniuose ir ežeruose – ėmė atsirasti karpinių žuvų ožkų iš Okos ir Volgos upių, nuodėgulinių grundalų iš Amūro, vaivorykštinių upėtakių, atplaukusių iš Schodnensko upėtakių ūkio tvenkinių.
Taip pat gausėja sidabrinių karosų.
Rusijos sostinės centru tekančios Maskvos upės atkarpoje įprastinėmis žuvimis laikomi ešeriai ir starkiai.
Prieš aštuonerius metus buvo bandoma Maskvos upę įžuvinti „karališkomis rūšimis“ – į ją paleista apie 70 tūkst. vienetų eršketo mailiaus.
Kiekvienas jų svėrė ne daugiau kaip gramą, bet suaugusių eršketų upėje taip niekada ir nepasirodė.
