Tiksinti bomba: viduje persitvarkanti Kinija bando permesti savo taisykles visam pasauliui

Spartus šios šalies ekonomikos ir geopolitinės įtakos augimas gąsdina Vakarus: pasaulis gali tapti visiškai kitoks atėjus didžiosios Kinijos erai.

Kinija, pastaruoju metu smarkiai spaudžianti Lietuvą dėl Taivano atstovybės atidarymo Vilniuje, bando primesti savo standartus ir taisykles visam pasauliui.

Tai nėra trumpalaikė strategija: 1,4 milijardo gyventojų turinčią Kinijos Liaudies Respubliką (KLR) valdanti Komunistų partija turi grandiozinių planų mažiausiai artimiausiam šimtmečiui, o 68-erių šalies prezidentas Xi Jinpingas neslepia ambicijų tapti ryškiausiu lyderiu Kinijos istorijoje.

„Xi Jinpingas laiko įkaite Kinijos istoriją“, „Jis nori valdyti Kiniją visą gyvenimą“, „Kinijos lyderis prilygino save Mao Zedongui“ – tokios antraštės 2021-ųjų lapkritį mirgėjo pasaulio žiniasklaidoje.

Atrodė, kad leidiniai varžėsi, kas geriausiai apibūdins artėjančią Kinijos „xi jinpingizaciją“.

Šį ažiotažą sukėlė Kinijos komunistų partijos (KKP) Centro komiteto (CK) 19-ojo šaukimo 6-asis plenumas, vykęs lapkričio 8–11 d. Pekine.

Per penkerių metų politinį ciklą – nuo vieno KKP suvažiavimo iki kito – Kinijoje įvyksta septyni CK plenumai. Šis buvo išties ypatingas.

Pirma, jis surengtas KKP šimtmečio jubiliejaus metais – pirmasis, nors ir neoficialus, partijos suvažiavimas įvyko Šanchajuje 1921 m.

Antra, plenumas priėmė vadinamąją istorinę rezoliuciją. Nepaisant pavadinimo, didžioji jos dalis skirta ne istorijai, o ateičiai, į kurią Kiniją ves Xi Jinpingas ir jo „idėjos apie socializmą su kiniška specifika naujoje epochoje“.

Istorinės rezoliucijos Kinijoje anksčiau buvo priimtos tik dukart. 1945 metais, dar prieš KLR įkūrimą, pirmąją istorinę rezoliuciją patvirtino pats Mao Zedongas.

Tuo jis apibendrino komunistų kovos rezultatus nuo partijos įkūrimo momento ir sukritikavo kontrrevoliucionierius, kurie esą kenkė ir trukdė judėti į priekį, kartu atsikratydamas konkurentų ir įtvirtindamas valdžią savo rankose.

1981 m. antrąją istorinę rezoliuciją patvirtino antras pagal žinomumą asmuo KLR istorijoje – „kinų persitvarkymo“ architektas Deng Xiaopingas. Po niokojančios Kultūrinės revoliucijos, kuri pervažiavo volu ne tik per visas šalies institucijas, bet ir per milijonų paprastų žmonių gyvenimus, kinai grįžo į universitetus ir ėmėsi komercijos.

Tais metais buvo surengtas 11-ojo šaukimo 3-iasis plenumas, lyginamas su Sovietų Sąjungos komunistų partijos 20-uoju suvažiavimu 1956-aisiais, kuriame pasmerktas Josifo Stalino asmenybės kultas.

Tačiau, užuot absoliučiai nuvainikavęs Mao Zedongo asmenybės kultą, Deng Xiaopingas pasiūlė formulę „70/30“.

Tai yra 70 proc. to, ką Mao Zedongas padarė, buvo teisinga, o 30 proc. jau buvo per daug. Tai buvo būtina pripažinti ir judėti toliau.

O kad būtų išvengta kito Mao Zedongo atsiradimo ir nepakeičiamą bei neribotą valdžią lydinčių perlenkimų, vadovaujant Deng Xiaopingui buvo nuspręsta Kiniją valdyti kolektyviai.

Pirmininkas postą galėjo užimti ne ilgiau kaip 2 kadencijas po penkerius metus, o įpėdinis buvo parenkamas jau antrosios kadencijos pradžioje.

Bet kolektyvinio valdymo koncepcija, priimta Deng Xiaopingo laikais, matyt, nepatiko dabartinei Kinijos vadovybei.

Trečiojoje istorinėje rezoliucijoje yra daug įdomių detalių.

Pavyzdžiui, Mao Zedongo ir Xi Jinpingo pasiekimai vadinami „šuoliu“, o Deng Xiaopingo ir kitų ankstesnių šalies lyderių politika – tik „žingsniu“.

Be to, komentaruose prie rezoliucijos Xi Jinpingas faktiškai prilyginamas Mao Dzedongui, pavadinant jį „vairininku“ – dar ne „vedliu“, bet arti to.

Kad Xi Jinpingas kol kas neprilygsta šalies įkūrėjui, rodo ir tas faktas, jog valstybės vadovo „prekės ženklas“ – „Xi Jinpingo idėjos apie socializmą su kiniška specifika naujoje epochoje“ – dar nebuvo sukonkretintos iki aforizmų kaip „Mao Zedongo idėjos“.

Nežinančiam kiniškų formalumo įmantrybių „idėjų“ ilgis gali atrodyti smulkmena, tačiau tai reikšminga simbolika: kuo jos trumpesnės, tuo svarbesnės.

Maža to, KLR istorijoje vardines „idėjas“ iki šiol turi tik Mao Zedongas, Deng Xiaopingas ir Xi Jinpingas.

O dabartinio lyderio pirmtakų Jiang Zemino ir Hu Jintao „idėjų“ nėra – jos žinomos tiesiog kaip „koncepcijos“.

Prieš 40 metų Kinija įžengė į naują vystymosi epochą ir ėjo Deng Xiaopingo nubrėžta trajektorija iki 2021 metų lapkričio mėnesio, kol pasirodė nauja istorinė rezoliucija.

Amžių sandūra buvo audringa ne tik Kinijos verslininkams, kurie troško pagriebti didesnį reformų ir atvirumo pyrago gabalėlį.Aistros virė ir politiniuose sluoksniuose. Klikos, klanai, regioninės grupuotės – per visą KLR istoriją politinis elitas buvo skirstomas tai į pragmatikus ir radikalus, tai į reformatorius ir konservatorius.

Nuo 1990 metų – į „Šanchajaus žmones“ (išeivius iš išsivysčiusių pietryčių provincijų) ir „komjaunuolius“ (tuos, kurie iškilo į valdžią pasinaudoję komjaunimo socialiniu liftu).

Buvo ir vadinamieji princai – aukštų partijos pareigūnų vaikai. Vienas tokių yra Xi Jinpingas. Jo tėvas Xi Zhongxunas – revoliucionierius, kuris stovėjo prie KLR kūrimo ištakų, nukentėjo per Kultūrinę revoliuciją, o vėliau grįžo į valdžią ir buvo vienas ekonominių reformų iniciatorių.

Toks politikos žemėlapių margumynas lėmė, kad politinė kova valdininkus viliojo gerokai labiau negu šalies valdymas.

KLR įklimpo į korupciją ir nepotizmą, kurie ne kartą privedė prie tragedijų, didėjo atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, ekologinės problemos – o jos yra ekonomikos augimo palydovas – vis labiau ryškėjo.

Naujoje istorinėje rezoliucijoje šis laikotarpis apibendrintas taip: „Vienu metu partijos valdyme buvo pastebimas negriežtumas, palaidumas ir silpnumas, dėl to partijos viduje plito korupcija ir kiti negatyvūs reiškiniai, kilo rimtų problemų politinėje ekosistemoje. Be to, nukentėjo partijos ir liaudies masių santykiai, buvo susilpnintos partijos kūrybinė galia, konsoliduojanti galia ir kovingumas. Partija susidūrė su rimtais valstybės valdymo išbandymais.“

Iš pernykštės, trečiosios istorinės rezoliucijos aiškėja pagrindinis dalykas: Xi Jinpingas išvalė partiją, išardė įtakos grupių kaleidoskopą ir niekur nepasitrauks, kol nenuves Kinijos liaudies į visuotinę gerovę.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Kinija turėjo augti bet kokia kaina. „Nesvarbu, kokios spalvos katė, svarbiausia, kad ji gaudo peles“ – garsiausia to laikotarpio frazė.

Pagal Deng Xiaopingo priesakus, pagrindinė Kinijos vadovybės užduotis buvo pirmiausia leisti praturtėti tiems, kurie suspės įšokti į naujų galimybių vagoną, o likusiems – vėliau.

Tikslai numatė atitinkamus instrumentus: didelio masto privatizacija, urbanizacija, industrializacija, milžiniškos investicijos į infrastruktūros statybą, tarifų ir prekybos barjerų mažinimas, įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją.

Net kariuomenė pradėjo žaisti pagal verslo taisykles. Kinija praturtėjo, bet vystymasis pasirodė nesubalansuotas. Išteklių susikaupė, tačiau jie buvo paskirstyti nesąžiningai.

Dabar, remiantis nauju ekonomikos modeliu, šaliai svarbu pasiekti visuotinę gerovę, o šiam uždaviniui įgyvendinti reikalingi nauji metodai. Kinijai būtina tapti labiau nepriklausomai nuo išorinio pasaulio.

Anksčiau eksportas buvo ekonomikos modelio varomoji jėga, o šiandien šalis pereina prie vadinamosios dvigubos cirkuliacijos – eksporto ir vidaus vartojimo.

Tuo pat metu eksportas turėtų tapti aukštos kokybės: vietoj abejotino pasiuvimo kreivaakių žaislų Kinijos gamintojai turėtų siųsti į Vakarus elektromobilius, pajėgius konkuruoti su „Tesla“.

Taip pat nurodyta pritraukti užsienio investicijų ir kurti savo technlogijas, ypač puslaidininkių ir programinės įrangos srityje. O kontroliuojamų tiekimo grandinių sukūrimas įvardytas nacionalinio saugumo klausimu.

Koronavirusas suteikė Kinijos valdžiai erdvės manevrui: ekonomikos nuosmukį galima susieti su krizės pasekmėmis ir net ribotas augimas atrodo didelis, maža to, jis buvo geriausias tarp didžiųjų ekonomikų.

Tačiu BVP augimo skaičiai nebėra Kinijos valdžios prioritetas – jie net nebuvo įtraukti į naująjį, 14-ąjį, penkerių metų planą (2021–2025 m.). Jame numatyta, kad vystymasis turėtų tapti labiau subalansuotas ir kokybiškesnis, iš burbulų būtina laiku išleisti orą.

Ne paskutinėje vietoje yra ir demografinė politika: kone pusantro milijardo visuomenė turi praturtėti greičiau nei pasenti.

Koronaviruso krizė pasauliui jau atskleidė keletą naujų Kinijos būdų ekonominiams iššūkiams spręsti: palyginti su 2008-aisiais, valstybės pagalba 2020 metais buvo daug mažesnė, tačiau labai tikslinga.

Priemonės buvo diegiamos laipsniškai, kad liktų laiko situacijai įvertinti ir prireikus pakoreguoti požiūrį.

Daugiausia paramos buvo nukreipta į mažas ir vidutines įmones bei vidaus vartojimą, pirmenybė – technologinė infrastruktūra, o ne tiltai ir keliai.

Po to prasidėjusi kova su finansinių technologijų („fintech“) monopolijomis yra dar vienas bandymas palaikyti naujokus ir mažesnius žaidėjus. Balandžio mėnesį valdžia skyrė „Alibaba“ 2,5 mlrd. eurų baudą už sąžiningos konkurencijos taisyklių pažeidimą.

Kinijos vadovybė vis rečiau rodo norą gelbėti nuostolingas ir skolose paskendusias įmones.

Anksčiau vadinamosios „per didelės, kad žlugtų“ bendrovės iškilus problemoms galėjo tikėtis išsigelbėjimo valstybės lėšomis, pastarųjų metų patirtis rodo, kad šis langas užsidaro. To įrodymu tapo didžiausio Kinijos nekilnojamojo turto plėtotojo „Evergrande“ paskelbimas nemokiu ir negalinčiu įvykdyti įsipareigojimų.

Siekdamas naujų tikslų Pekinas gali imtis ryžtingesnių priemonių, kurios anksčiau atrodė neįmanomos. Pavyzdžiui, įvesti nekilnojamojo turto mokestį.

Šiai iniciatyvai jau daug metų priešinasi valdininkai, turintys daugiau turto, nei rodo jų deklaracijos.

Ir vis dėlto vietoj seniai pribrendusių mokesčių reformų, kurios realiai padėtų išspręsti nelygybės problemas, Kinijos valdžia kol kas tik savanoriškai-priverstinai kviečia stambius verslininkus įsitraukti į filantropiją.

Technologijų milžinai „Alibaba“, „Tencent“ ir kiti spalį iš viso paaukojo apie 41 mln. eurų kovai su potvynių Centrinėje Kinijoje pasekmėmis. Prieš tai „Alibaba“ paskelbė skirsianti 13,7 mlrd. eurų „visuotinės gerovės“ iniciatyvoms: technologinių inovacijų plėtrai, smulkiajam verslui remti, kovai su skurdu regionuose.

Kad ateityje valdžia neplanuoja kamšyti skylių ekonomikoje pinigais, liudija neseniai vykusios Centrinės ekonomikos konferencijos, kurioje nustatomas ateinančių metų darbų planas, rezultatai. Pagrindinis 2022-ųjų tikslas – ekonominis stabilumas, kuris galutiniame dokumente buvo paminėtas net 25 kartus.

Tuo pat metu kapitalas, kuris turėtų lemti socialistinės sistemos plėtrą, ir toliau bus laikomas griežtose rankose – reikalaujant dalyvauti socialiniuose projektuose ir vykdyti griežtą antimonopolinę politiką. Kapitalas į pagalbą socializmui – vienas kitam prieštaraujantys dalykai, bet Kinijos valdžia neįžvelgia prieštaravimų, nes vis tiek nesvarbu, kokios spalvos katė. Esmė – kad ji gaudytų peles.

Iš tiesų sunku suprasti, kaip socialistinės Karlo Marxo idėjos dera su šalies, kurioje 80 proc. gyventojų dirba privačiose įmonėse, realijomis. Tačiau vokiečių filosofo mintys, kuriomis rėmėsi komunistinė Sovietų Sąjungos valdžia, Kinijoje interpretuojamos naujai.

Kinijos televizijos laidose, skirtose marksizmo ideologijai populiarinti, aiškinama: marksizmas pirmiausia – vienos partijos valdžia; SSRS subyrėjo todėl, kad idėjos buvo nuvertintos, o Sovietų Sąjungos komunistų partija užleido lyderės pozicijas. Kova su nelygybe, kuo šiandien užsiima Kinijos komunistų partija, – dar vienas marksizmo požymis.

2021-aisiais Kinija paskelbė išnaikinsianti didžiulį skurdą kaimuose – to nesugebėjo padaryti jokia kita valdžia per visus 5000 metų Kinijos istorijos.

Visokiausi draudimai ir taisyklės, neseniai atsiradę kultūros sferoje, taip pat yra skirti įdiegti jaunimui „teisingas“ vertybes naujai erai. Nuo valdžios jau kliuvo „morališkai pūvančioms“ įžymybėms, tatuiruotes turintiems sportininkams, įvairiausiems gerbėjų klubams ir net į moteris panašiems vaikinams – jų paskyros socialiniuose tinkluose blokuojamos, o televizijos kompanijoms primygtinai patariama šių žmonių nerodyti eteryje.

Kinija kardinaliai ir veržliai keičiasi ne tik viduje, bet ir išorėje.

Deng Xiaopingo valdymo metu Pekinas stengėsi labiau užsiimti savimi ir neišsiskirti tarptautinėje arenoje – „slėpti savo galimybes, laikytis šešėlyje“. Dabar, būdama antra pagal dydį pasaulio ekonomika, lipanti ant kulnų Jungtinėms Valstijoms, Kinija daugiau nebegali slėpti drakono ragų po taikios pandos kailiu.

Bet kartu su ambicijomis ir galimybėmis auga atsakomybė. Ir tai ypač pasakytina apie klimato kaitos problemas.

Kinija yra pagrindinė pasaulio teršėja, kuri išmeta maždaug ketvirtadalį pasaulio dujų, sukeliančių šiltnamio efektą. Imant bendrai, tai yra daugiau nei bet kuri kita valstybė, bet, skaičiuojant vienam gyventojui, Kinijos išmetamų teršalų kiekis yra du kartus mažesnis nei JAV.

Vienaip ar kitaip, iš Kinijos reikalaujama daug, ypač kai kalbama apie iškastinio kuro atsisakymą: 60 proc. elektros energijos Kinijoje vis dar tiekia anglimis kūrenamos elektrinės. Atsikratyti tokios priklausomybės nėra lengva, nes nuo stabilaus energijos tiekimo priklauso gamyba ir ekonomikos augimas.

Kinija neužmerkia akių prieš šią problemą. Per praėjusį penkmetį 2015–2020 m. šalis viršijo savo planą mažinti anglies dvideginio emisiją, o 2021-aisiais tapo pasauline lydere diegiant atsinaujinančios energijos šaltinius.

2020-aisiais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Xi Jinpingas paskelbė daug žadantį pareiškimą: iki 2030-ųjų Kinija pasieks didžiausią šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo lygį, bet iki 2060-ųjų taps klimatui neutralia – tik žaliosios energijos šalimi.

Po metų iš tos pačios tribūnos Xi Jinpingas pareiškė, kad Kinija nebedalyvaus anglių projektuose užsienyje ir padės besivystančioms šalims keisti energijos išteklius, nes Vakarų valstybės negali su tuo susidoroti.

Nereikia skaityti tarp eilučių, kad suprastum: Xi Jinpingas rengia šalį pasaulinei lyderystei „bendro likimo žmonijos bendruomenėje“ – ir ekonomikoje, ir politikoje, ir technologijų srityje.

Ar tai pavyks, vis mažiau priklauso nuo išorinių veiksnių ir vis labiau nuo to, kaip Kinijos vadovybė tvarkysis su iššūkiais šalies viduje. 

Kinijos valstybiniame žiniasklaidos kanale „China Reports Network“ pasirodė raginimas: kiekvienas valdančiosios Komunistų partijos narys, kurių yra beveik 100 mln., „turėtų prisiimti atsakomybę ir pareigą dėl šalies gyventojų skaičiaus augimo ir veikti pagal trijų vaikų politiką“.

„Nė vienas partijos narys neturėtų naudoti jokių pasiteisinimų, objektyvių ar asmeninių, kad nesusituoktų ar neturėtų vaikų, taip pat negali pasiteisinti, kad turi tik vieną ar du vaikus“, – sakoma straipsnyje.

Kinija susiduria su demografine krize – senstančia visuomene ir mažėjančiu gimstamumu. 2020-ųjų surašymo duomenimis, daugiau nei 18 proc. gyventojų yra vyresni nei 60 metų. Šalies Nacionalinio statistikos biuro duomenys rodo, kad 2020 m. 1000 žmonių teko 8,5 gimimo – pirmą kartą per dešimtmečius šis skaičius nukrito žemiau 10. Pavyzdžiui, 1978 m. šis rodiklis buvo 18 gimimų 1000 žmonių.

Vieno vaiko politika Kinijoje buvo oficialiai nutraukta 2016 m., daugumai porų leista turėti du vaikus, o pernai kartelė pakelta iki trijų. Tačiau jauni Kinijos žmonės toliau teigia, kad didelės pragyvenimo išlaidos ir spaudimas dėl ilgų darbo valandų yra kliūtis turėti vaikų.