Naujųjų metų naktį nuo artimiausio kareivių būrio nutolęs per kiek daugiau negu 400 metrų neaukštas vyras atidžiai išsirinko vietą vienoje stipriausiai įtvirtintų sienų pasaulyje ir perkopė 3 metrų aukščio tvorą.
Staiga ryškiai pradėjo mirksėti įspėjamosios lempos ir nuaidėjo pavojaus signalas.
Vyriškis bėgo per nelygų reljefą, nuklotą sniegu, bandydamas neužminti ant vienos iš tūkstančių minų, likusių nuo praėjusio amžiaus karo tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų.
Nors staigūs bėglio judesiai nepraslydo pro šiluminių kamerų akiratį, vis dėlto iki vidurnakčio jam pavyko pereiti maždaug 4 kilometrų pločio demilitarizuotą zoną.
Jis sugrįžo namo – į Šiaurės Korėją.
Tikslaus skaičiaus nėra
Tik po kelių valandų Pietų Korėjos kareiviai, kurie vakaro neramumus buvo supratę kaip netikrą pavojaus signalą, pastebėjo vyriškų batų pėdsakus ir ant spygliuotos pasienio tvoros prikibusias plunksnas iš žieminės striukės.
Tūkstančiai šiaurės korėjiečių, nepaisydami mirtino pavojaus, ryžtasi bėgti į Pietų Korėją palikdami nuskurdusią ekonomiką, politinių gulagų baimę ir jau trijų Kimų kartų asmenybės kultą.
O naujametis pabėgėlis prisidėjo prie kur kas mažesnės grupės žmonių, kurie, paragavę išorinio pasaulio, panoro sugrįžti į izoliuotą komunistinę valstybę.
Remiantis oficialiais Pietų Korėjos žvalgybos duomenimis, apie tris dešimtis Šiaurės Korėjos gyventojų patraukė atgal po mėginimo gyventi pietuose. Bet tikrasis skaičius greičiausiai yra daug didesnis, galbūt – šimtais.
Kai kurie grįžusieji tampa Šiaurės Korėjos valstybės propagandos įrankiais, pasirodydami vaizdo įrašuose ar spaudos konferencijose su graudinančiomis istorijomis apie tai, kaip atgailauja dėl išvykimo.
Yra ir tokių, kurie persigalvoja ir dar kartą pabėga.
„Sunku tiksliai suskaičiuoti šiuos žmones, – sakė Korėjos nacionalinio policijos universiteto profesorius Baek Nam-seolas, dirbęs su Šiaurės Korėjos pabėgėliais. – Tikrai yra tokių, apie kuriuose Šiaurės Korėjos valdžia nutyli. Sulaukiame patvirtinimo tik tada, kai jie nusprendžia tai viešinti.“
Galvoja apie namus
Naujametis bėglys sukėlė skandalą Pietų Korėjoje dėl valstybės sienos saugumo, ypač kai paaiškėjo, kad šis vyras dar 2020-ųjų lapkritį tuo pačiu maršrutu du kartus kirto Pietų Korėjos teritorijos ribas, išvengęs kariuomenės dėmesio.
Bet Šiaurės Korėjos gyventojų persikėlimą į pietus analizuojantiems tyrėjams toks vyro sprendimas grįžti į komunistinę šalį vos po metų svetur tapo nauju įrodymu, su kokiais iššūkiais susiduria pabėgėliai bandydami prisitaikyti prie naujų namų, izoliacijos ir kitų sunkumų, kuriuos dar labiau paskatino pandemija.
Vienas iš penkių sprukusiųjų iš Šiaurės Korėjos teigė, kad yra pagalvoję apie grįžimą atgal, rodo 2021 m. Šiaurės Korėjos žmogaus teisių duomenų bazės centro apklausa.
Dažniausia nurodoma priežastis – gimtojo miesto ar šeimos ilgesys. Kai kurie teigė, kad Pietų Korėjoje patyrė diskriminaciją, arba mano, kad kapitalistinė visuomenė yra per daug konkurencinga.
2002-aisiais iš Šiaurės Korėjos išvykęs Joo Seong-ha, dabar dirbantis žurnalistu viename Pietų Korėjos laikraštyje, pripažino, kad net ir po dviejų dešimtmečių vis dar galvoja apie namus.
„Jeigu ten turi šeimą, kaip gali negalvoti? – klausė jis, pripažinęs, kad dauguma pabėgėlių po kelerių metų vis dėlto įleidžia šaknis pietuose. – Kiekviena bendruomenė turi savų nuokrypių, tas pat galioja Šiaurės Korėjos pabėgėlių bendruomenei.“
Vyriausybės finansuojamo Korėjos nacionalinio susivienijimo instituto tyrėja Park Young-ja pastebėjo, kad sunkiau prisitaiko tie, kurie neturi artimųjų Pietų Korėjoje.
Skirtumai – milžiniški
Nepaisant to, kad dešimtys tūkstančių šiaurės korėjiečių jau daugybę metų gyvena pietuose, pasirodo per televiziją, kandidatuoja į pareigas valdžios institucijose ir pradeda verslą, atvykėliai vis tiek susiduria su nuolatiniais iššūkiais kiekvieną dieną.
Anot Park Young-ja, tai tik dar kartą parodo, kiek dar Pietų Korėjos visuomenė turi nuveikti, kad jos atstovus priimtų kaip visaverčius narius: „Tai rodo šiaurės ir pietų korėjiečių integracijos potencialo ribas. Reikia nuoširdžios integracijos.“
Nors korėjiečių kalba, maistas ir kultūra – bendri, per septynis dešimtmečius nuo pilietinio karo gyvenimo būdas abiejose sienos pusėse stipriai pasikeitė. Pietūs tapo turtingi, o Šiaurės Korėja izoliavosi nuo viso pasaulio.
Be ir taip galiojančių tarptautinių ekonominių sankcijų dėl Kim Jong-uno branduolinių ambicijų, Šiaurės Korėja įvedė griežtus COVID-19 apribojimus, dar sustiprindama žmonių ir informacijos kontrolę šalyje.
Po trumpo santykių atšilimo 2018 metais, kai Kim Jong-unas susitiko su Pietų Korėjos prezidentu ir abi pusės kaip geros valios ženklą išardė kai kuriuos sargybos postus demilitarizuotoje zonoje, Pchenjanas atmetė visus Seulo vyriausybės prašymus ir pagalbos pasiūlymus.
Požiūris pasikeitė
17 metų valdęs dabartinio diktatoriaus tėvas Kim Jong-ilas į migrantų problemą žiūrėjo pro pirštus, laikydamas juos tėvynės išdavikais.
Tačiau neilgai trukus po to, kai 2011 m. jo sūnus perėmė šalies vairą, Šiaurės Korėja pradėjo plataus masto planą vilioti pabėgusius žmones sugrįžti, siūlydama jiems amnestiją ir patogų gyvenimą mainais už informaciją apie kitus emigravusius šiauriečius.
„Kim Jong-unui atėjus į valdžią Pietų Korėjoje atsidūrę pabėgėliai buvo pradėti vertinti kaip grėsmė jo dinastijai, – aiškino Čedžu universiteto docentas, buvęs Policijos mokslo instituto mokslininkas Kim Yun-youngas. – Buvo dedama kur kas daugiau pastangų susitaikymui ir viliojimui, kartais panaudojant pasilikusias šeimas kaip įkaitus.“
Viename 2016 m. vaizdo įraše, paskelbtame Šiaurės Korėjos vyriausybei priklausančiame tinklalapyje, 40-metis Kang Chul-woo teigė grįžęs dėl žmonos, kurią jis buvo palikęs. Vyras tikino, kad Pietų Korėjoje jis patyrė diskriminaciją ir ekonominių sunkumų.
„Pietų Korėjoje praleidau tik metus ir šešis mėnesius, bet kiekviena akimirka ten atrodė kaip dešimtmetis, o kiekviena diena buvo kaip pragaras, – apgailestavo Kang Chul-woo, širdies pusėje prisisegęs ženkliuką su Kim Jong-uno tėvo ir senelio atvaizdu. – Su manimi buvo elgiamasi niekinamai ir su panieka, nes buvau pabėgėlis iš Šiaurės Korėjos.“
Šis vyras po 8 mėnesių vėl spruko iš komunistinės šalies. Pietų Korėjoje jis buvo nuteistas kalėti pusketvirtų metų už tai, kad Šiaurės Korėjos valdžiai suteikė informaciją apie kitus pabėgėlius.
Būna ir tragedijų
Kitos Pietų Korėjos teismų bylos, susijusios su šiaurės korėjiečių bandymais grįžti, atskleidžia desperaciją, kuri verčia pabėgusius sukti atgal.
Iš vieno žmogaus, kuris Pietų Korėjoje darbavosi statybose, buvo išviliota apie 45 tūkst. eurų suma, vėliau jį persekiojo ir skolų išieškotojai. Kitas prarado savo užstatą už būstą, kai neišgalėjo grąžinti maždaug 700 eurų žmogui, kuris ir suorganizavo jo pabėgimą.
Vienas šiaurės korėjietis buvo patyręs insultą ir prieš mirtį norėjo darkart pamatyti žmoną ir sūnų, piktindamasis, kad Pietų Korėjoje su juo elgiamasi kaip su nelegaliu migrantu.
Kai kurie perbėgėliai į Šiaurės Korėją pasiruošia vienkartines sumas grynaisiais sumokėti „lojalumo mokesčius“ valdančiajai Darbininkų partijai, kad būtų atleistas pabėgimas iš šalies, o už tai paprastai žmonės siunčiami į priverstinio darbo stovyklą.
O vyras, į Šiaurės Korėją grįžęs per šiuos naujuosius metus, dirbo sargu ir sunkiai gyveno iš gaunamos algos.
Ekonominiai sunkumai, su kuriais kaimyninėje šalyje susiduria pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos, ypač garsiai buvo aptariami 2019 m., kai vieniša motina ir jos 6 metų sūnus buvo rasti negyvi savo bute Seule – spėjama, kad mirę iš bado. Ši tragedija tapo pagalbos šauksmu kitiems pabėgėliams.
Pietų Korėja pirmuosius penkerius metus suteikia pradinio perkėlimo lėšas ir būstą, tačiau daugelis šiauriečių lieka be nieko sumokėję migracijos tarpininkams ir turi įdėti daug pastangų, kad susirastų stabilų darbą.
Šiaurės Korėjos pabėgėlių advokatė Jeon Su-mi pasakojo, kad daugelis jų jaučiasi nusivylę pietuose išvystu individualizmu ir kapitalizmu.
Jos teigimu, žmonių pasirinkimas savanoriškai grįžti į komunistinę šalį turėtų duoti peno apmąstymams Pietų Korėjai.
„Ar Pietų Korėja buvo pasirengusi nuoširdžiai priimti ir integruoti šiuos pabėgėlius? – klausė Jeon Su-mi. – Jie rizikavo gyvybe, kad čia patektų, o po to dar kartą rizikavo gyvybe, kad išvyktų. Tai turėtų būti įspėjamasis ženklas.“
Grasina branduoliniu ginklu
Šiaurės Korėja užsiminė, kad gali atnaujinti branduolinių ir tolimojo nuotolio ginklų bandymus (nuotr.) ruošdamasi „konfrontacijai“ su Vašingtonu. Toks netiesioginis grasinimas nuskambėjo šaliai neseniai atlikus virtinę tarptautines sankcijas pažeidžiančių raketų bandymų.
Pchenjanas nėra išbandęs jokių tarpžemyninių balistinių raketų ar branduolinių ginklų nuo 2017 m., kai šalies lyderis Kim Jong-unas netikėtai ėmėsi aukšto lygio diplomatijos su JAV. Jis triskart susitiko su tuomečiu amerikiečių prezidentu Donaldu Trumpu, tačiau derybos po dvejų metų žlugo.
Nuo to laiko branduolinį arsenalą turinti Šiaurės Korėja atmeta JAV siūlymus susėsti derybų ir atnaujino kai kurių ginklų, įskaitant hipergarsines raketas, bandymus Kim Jong-unui siekiant savo deklaruoto tikslo dar labiau sustiprinti kariuomenę.
Vašingtonui prieš dvi savaites paskelbus Šiaurės Korėjai naujas sankcijas Pchenjanas tą žingsnį pavadino provokacija ir suintensyvino įprastinės ginkluotės bandymus, žadėdamas „griežčiau ir užtikrintai“ atsakyti į bet kokius mėginimus pažaboti tokią veiklą. „Priešiška JAV politika ir karinė grėsmė pasiekė pavojaus ribą, kurios nebegalima ignoruoti“, – apie Šiaurės Korėjos politinio biuro susitikimo rezultatus pranešė valstybinė naujienų agentūra KCNA.
Branduolinių ginklų ir tolimojo nuotolio balistinių raketų, pajėgių pasiekti JAV žemyninę dalį, bandymai gali atsinaujinti įtemptu metu regione: vienintelė svarbi Šiaurės Korėjos sąjungininkė Kinija vasarį rengs žiemos olimpiadą, o Pietų Korėja ruošiasi kovą vyksiantiems prezidento rinkimams.
Parengta pagal „Los Angeles Times“ inf.
