Teroristų paieškai po 1977 m. sausį Maskvoje nugriaudėjusių sprogimų mestos milžiniškos SSRS KGB ir Vidaus reikalų ministerijos pajėgos.
Tyrimo metu apklausta daugiau kaip 500 liudininkų, tačiau nė vienas jų nepajėgė tiksliai apibūdinti įtariamųjų išvaizdos, painiojosi parodymuose.
Sulaikyti nusikaltėlius pavyko tik po aštuonių mėnesių, kai jie pabandė surengti dar vieną sprogdinimą.
Kaip vėliau paaiškėjo, laikas teroro aktams buvo pasirinktas neatsitiktinai.
1976 metų gruodžio mėnesį Maskvoje vyko šventiniai renginiai, skirti SSRS vadovo Leonido Brežnevo 60-mečiui.
Į sostinę atvyko daug oficialių delegacijų iš užsienio, todėl mieste buvo smarkiai sustiprintos saugumo priemonės.
Bet kai prieš Naujuosius metus svečiai išsiskirstė, Maskva atsipalaidavo.
Vagonas išlėkė į orą
1977 metų sausio 8-oji buvo sekmadienis.
Moksleiviams tęsėsi atostogos, daug maskviečių skubėjo į vakarinius kino seansus, spektaklius, naujamečius renginius. Tad metro buvo pilnas žmonių.
17 val. 31 min. Izmailovo metro stotyje sustojo iš centro važiavęs traukinys. Kai jis vėl pajudėjo, iki kitos stoties – Pervomaiskajos – turėjo važiuoti kiek daugiau nei 2 minutes – jos tapo paskutinės keleiviams iš trečiojo vagono. Būtent ten 17 val. 33 min. sprogo bomba. Žuvo 7 žmonės, dar 37 buvo sužeisti.
Ekspertų vertinimu, gerokai didesnio aukų skaičiaus pavyko išvengti dėl to, kad sprogimas įvyko tunelyje, o ne atviroje maršruto dalyje.
Dar du sprogimai
Kai žmonės tik bandė suvokti, kas įvyko metro, ir stengėsi padėti nukentėjusiesiems, įvyko naujas incidentas.
18 val. 5 min. F.Dzeržinskio gatvėje (dabar – Didžiosios Lubiankos), netoli SSRS KGB rūmų, buvo detonuota bomba po prekystaliu maisto produktų parduotuvėje.
Sprogimo metu skeveldros susmigo į metalinį prekystalio karkasą, tad rimtų traumų išvengta. Nesunkiai sužeisti keli žmonės.
18 val. 10 min. – naujas sprogimas. Į orą išlėkė šiukšlių dėžė prie maisto produktų parduotuvės Spalio 25-osios gatvėje (dabar – Nikolskajos), priešais Istorijos archyvų institutą. Vėlgi masyvi urna iš ketaus suvaidino teigiamą vaidmenį: ji neišsilakstė į gabalėlius, o visa sprogimo energija nukrypo aukštyn. Tai ir išgelbėjo šalia buvusius žmones.
Po teroro aktų į Kremlių buvo skubiai sukviesti visų teisėtvarkos ir saugumo struktūrų vadovai. Pasitarimuose žodžiai „teroro aktas“ jau skambėjo atvirai, nes trys sprogimai 40 minučių laikotarpiu skirtingose Maskvos vietose negalėjo būti atsitiktinumas.
Visuomenėje kilo panika, sklido įvairiausi gandai, nes oficialus pranešimas apie sprogimą metro pasirodė tik po dviejų dienų.
Atsakomybės už tai neprisiėmė jokia teroristinė grupuotė. Netrukus išgryninta pagrindinė įvykio versija – politinė. Įtariamieji – Ukrainos ir Armėnijos separatistai.
Įkalčius rinko po kruopelę
Daugiau negu pusės tūkstančio žmonių apklausos jokių rezultatų nedavė. Reikėjo remtis tiktai įkalčiais.
Tyrėjai nusprendė surinkti ir ištirpdyti sniegą aplink sprogimo vietą prie Istorijos archyvų instituto ir nuo šio pastato stogo.
Vienas tyrimo grupės narių prisiminė: „Daugelis burbėjo, kad tai beprotystė.
Bet būtent nuo instituto stogo ištirpintame sniege aptikta maža rodyklė žadintuvo, kuris buvo pagamintas Armėnijos sostinės Jerevano laikrodžių fabrike. Vėliau šis įkaltis drauge su kitais daiktiniais įrodymais mus nuvedė prie sprogdintojų.“
Kitas svarbus įkaltis, vėliau labai padėjęs tyrėjams, rastas vienos sprogimo metro aukos kūne. Tai buvo keistas mėlynai nudažytas metalo gabaliukas.
Tolesnis identifikavimas parodė, kad ši atplaiša yra virtuvėje troškinti naudojamo ketaus puodo rankenos dalis.
Vėliau ekspertai nustatė, kad būtent tame puode buvo paslėptas savadarbis sprogmuo, pagamintas iš kilogramą svėrusio trotilo ir amonio salietros mišinio.
Viduje taip pat buvo įtaisytas laikrodinis mechanizmas, o puodo dangtis buvo privirintas prie korpuso.
Virinta elektrodu, padengtu floru ir kalciu: tokie specifiniai elektrodai naudoti tik karinėje pramonėje.
Tai gerokai sumažino paieškų ratą.
Netrukus tyrėjams pavyko išsiaiškinti, kad sprogęs puodas yra iš eksperimentinės partijos, pagamintos Ukrainos mieste Charkove: tokių būta vos 50 vienetų.
Išskirtinė šių puodų savybė buvo specifinė emalio sudėtis. Eksperimentinė partija nebuvo išsiuntinėta į parduotuves – Charkovo gamyklos vadovai gražius puodus dovanojo to paties fabrikų susivienijimo darbuotojams.
Svarbiausia – šias dovanas siuntė tik trimis kryptimis: Ukraina, SSRS pietinė dalis ir Užkaukazė. Išskirtinį dėmesį tardytojai sutelkė į tris miestus – Jerevaną, Rostovą prie Dono ir Charkovą.
Susiaurinti ratą vietovių, iš kurių galėjo atvažiuoti nusikaltėliai, padėjo dar vienas įkaltis – atplaišos sportinio krepšio, kuriame buvo paslėptas puodas.
KGB laboratorija pagal skutelius nustatė, kad krepšys buvo pasiūtas iš dirbtinės odos, gamintos Gorkio srityje.
Pagal detales taip pat sudarė krepšio vaizdą ir jį išsiuntinėjo į KGB skyrius visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau krepšį pasiuvusio fabriko nustatyti vis niekaip nepavykdavo.
Atsakymo tyrėjai sulaukė atsitiktinai. Jaunas KGB pareigūnas, budėjęs Uzbekijos sostinės Taškento oro uoste, atkreipė dėmesį į moterį su panašiu krepšiu.
Saugumietis paėmė jos bagažą tolesniam tyrimui. Taip pagaliau pavyko nustatyti ieškomo krepšio kilmę – jis buvo pagamintas Jerevano odos galanterijos fabrike.
Sulaikė traukinyje
Vis dėlto teroristų asmenybę pavyko atskleisti tik tada, kai jie ėmė rengti naują išpuolį, – praėjus aštuoniems mėnesiams.
1977-ųjų spalį Kursko geležinkelio stoties Maskvoje laukiamojoje salėje aptikta bomba.
Nusikaltėliai ten paliko krepšį su sprogstamuoju įtaisu, tačiau jis pragulėjo parą ir nesuveikė dėl nusėdusios baterijos.
Į be priežiūros paliktą daiktą dėmesį atkreipė vienas keleivių ir pranešė milicijai. Netrukus atvyko išminuotojai.
Šalia bombos krepšyje buvo rasta sportinė striukė su Jerevano emblema ir kepurė, kurioje buvo likę keletas juodų plaukų.
Pagal radinius tyrėjai surašė numanomų nusikaltėlių bruožus ir informaciją išsiuntinėjo transporto milicijai nurodę tikrinti visus į SSRS pietus važiuojančius traukinius.
Ir štai traukinio Maskva–Jerevanas trečiajame vagone, Gruzijos ir Armėnijos pasienyje, pareigūnų dėmesį patraukė vyriškis, dėvintis mėlynas sportines kelnes iš to paties komplekto kaip ir Kursko geležinkelio stotyje aptikta striukė.
Dokumentų, viršutinių rūbų ir jokių kitų daiktų neturėjęs vyras su bendrakeleiviu buvo sulaikyti. Netrukus nustatyta jų tapatybė – Akopas Stepanianas ir Zavenas Bagdasarianas, Jerevano gyventojai.
Tardomi armėnai nesugebėjo įvardyti kelionės į Maskvą tikslo. Per kratą A.Stepaniano namuose tyrėjai rado sprogstamojo įtaiso gamybos schemą – lygiai toks pat suveikė Maskvos metro.
Pas Z.Bagdasarianą buvo aptikta naujų sprogmenų detalių.
Sulaikytieji išdavė trečią grupuotės narį, kuris vėliau buvo įvardytas kaip idėjinis vadas ir sprogimų organizatorius, – Stepaną Zatikianą. Paaiškėjo, kad studijuodamas jis sukūrė pogrindinę Armėnijos nacionalinės vienybės partiją, buvo už šios SSRS respublikos nepriklausomybę, platino atsišaukimus su protestais prieš rusišką šovinizmą.
Jo kaimynai A.Stepanianas ir Z.Bagdasarianas priklausė tai pačiai partijai.
1968-aisiais S.Zatikianas buvo nuteistas už „antisovietinę agitaciją ir propagandą“ ir dalyvavimą „antisovietinėje organizacijoje“.
Į laisvę jis išėjo 1972-aisiais, vedė, žmona pagimdė du vaikus.
1975-aisiais S.Zatikianas nusiuntė į SSRS Aukščiausiąją Tarybą pareiškimą, kad atsisako SSRS pilietybės, ir pridėjo savo pasą.
Armėnas prašė suteikti jam galimybę išvykti į bet kurią nesocialistinę šalį.
Atsakymo jis nesulaukė. 1977-ųjų rugsėjį, likus pusantro mėnesio iki paskutinio arešto, S.Zatikianas atvežtas į KGB „profilaktinio pokalbio“, kuris užsitęsė 12 valandų.
Kaip parodė tolesni įvykiai, „profilaktika“ jau nebepadėjo.
Visus tris nuteisė myriop
Maskvos metro teroristų teismas vyko praėjus metams po sprogdinimo, 1978-ųjų sausio 16–20 d.
Apie šį teismą buvo sukurtas dokumentinis filmas.
Įraše girdima, kaip S.Zatikianas sako armėniškai: „Perduokite žmonėms, kad paskutiniai Stepano žodžiai buvo tokie: kerštas, kerštas ir dar kartą kerštas.“
Visi trys armėnai buvo pripažinti kaltais ir jiems skirta mirties bausmė.
Nuosprendis įvykdytas nedelsiant – 1978-ųjų sausio 30-ąją.
Tačiau ne visi buvo linkę sutikti su oficialia versija.
Garsiausias SSRS disidentas Andrejus Sacharovas savo laiške L.Brežnevui rašė, jog „yra svarus pagrindas manyti, kad šioje byloje gali būti teismo klaida arba sąmoninga falsifikacija“.
A.Sacharovas teigė: „S.Zatikiano nebuvo Maskvoje sprogimo metro metu – daug liudininkų gali patvirtinti jo alibi; tyrėjai nerodė jokio suinteresuotumo išsiaiškinti šios ir kitų svarbių aplinkybių. Teismas be jokios būtinybės buvo visiškai uždaras ir slaptas, net teisiamųjų giminės apie jį nieko nežinojo.
Toks teismas, kuriame visiškai pažeistas viešumo principas, negali nustatyti tiesos.“
A.Sacharovas savo knygoje „Atsiminimai“ rašė: „Apie savo laišką Brežnevui aš telefonu pranešiau užsienio korespondentams ir naujienų agentūroms.
Po valandos ar dviejų pasipylė skambučiai mums į namus.
Skambinusieji sakė, kad jie dalyvavo teroristų teisme, ir reiškė pasipiktinimą mano pozicija ginti žudikus.
Forma, kuria visa tai buvo išsakoma, buvo nevienoda: kartais – tik apgailestavimas dėl mano neinformuotumo ir naivumo, kartais ironija, pajuoka, kartais – įsiūtis, grasinimai susidoroti su manimi.
Aš bandžiau man skambinantiems, kurie neva dalyvavo teisme, uždavinėti klausimus, tačiau dauguma jų likdavo be atsakymų – pavyzdžiui, kada vyko teismas ir kas jam pirmininkavo.“
Po A.Sacharovo pareiškimų laikraštis „Izvestija“ išspausdino prieš jį nukreiptą laišką „Gėda žudikų gynėjams“.
Pasipylė srautas laiškų su disidentui skirtais įžeidinėjimais ir grasinimais jį nužudyti.
Bet ne tik A.Sacharovas laikėsi versijos, kad nuteistieji dėl sprogdinimo metro yra nekalti.
KGB 1-osios valdybos pulkininkas Olegas Gordijevskis, vėliau pabėgęs į Vakarus, manė, kad armėnams tiesiog prikabino bylą, nes daugiau įtariamųjų nebuvo.
O žurnalistas Sergejus Grigoriancas, buvęs SSRS politinis kalinys ir disidentas, knygoje „Pusė amžiaus sovietinės pertvarkos“ tikino, kad sprogdinimai buvo organizuoti KGB pirmininko Jurijaus Andropovo įsakymu.
Teroro aktai – po ilgos pertraukos
Po 1977-ųjų teroro aktų kitas išpuolis Rusijos sostinės metro įvyko 1996 m. birželio 11 d. vėlų vakarą tarp Tulos ir Nagatino stočių. Suveikė savadarbis sprogmuo – 4 žmonės žuvo, 12 atsidūrė ligoninėje. Praėjus pusantrų metų sulaikyti du įtariamieji, jų tapatybė nebuvo atskleista. Nusikaltimas taip ir liko neištirtas.
2004 m. vasarį sprogimas traukinyje tarp Avtozavodskajos ir Paveleco stočių nusinešė 42 gyvybes, daugiau kaip 250 žmonių sužeista. Tą rytą teroristas mirtininkas detonavo bombą, kurios galingumas prilygo 4 kg trotilo. Tunelyje kilo milžiniškas gaisras. 2007 m. Maskvos miesto teismas tris čečėnus – Muratą Šavajevą, Maksimą Ponarjiną ir Tambijų Chubijevą – pripažino kaltais dėl šio sprogdinimo ir visus nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
2004 m. vasarą mirtininkė susisprogdino Rygos metro stoties vestibiulyje. Žuvo 10 žmonių, įskaitant pačią teroristę ir jos bendrininką. Dar apie pusšimtį žmonių patyrė sužalojimų.
Paskutinė teroro aktų serija Maskvos metro įvyko 2010 m. kovo 29 d.: 7 val. 58 min. bomba sprogo Lubiankos stotyje, o 8 val. 39 min. sprogimas driokstelėjo važiuojančio traukinio vagone. Abu teroro aktai nusinešė 37 gyvybes, sužeisti 65 žmonės. Po dviejų mėnesių buvo sulaikytos 6 mirtininkės ir 2 vyrai, rengę naujus išpuolius. 2010 m. gegužę per specialiųjų pajėgų operaciją Dagestane buvo nukautas Magomedalis Vagabovas – pasak pareigūnų, tiesioginis sprogdinimų Maskvos metro organizatorius.
Parengta pagal „Gazeta.ru“ inf.
