„Ar aš nebijau likti Luhanske? O kur man bėgti, kur mums su vaikais būtų saugu?
Mano giminaičiams, kurie gyvena įvairiuose Ukrainos miestuose, tenka slėptis rūsiuose. Todėl likau namuose, čia liko ir mano vaikai“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo našlė E.Zelenec.
Ukrainietė nenorėjo išvykti iš Luhansko dar ir todėl, kad tame mieste yra jos vyro kapas.
M.Zelenecas buvo klestintis vietos verslininkas – valdė gamyklą, kurioje gaminamos gaisrinių mašinų rankovės, taip pat priešgaisrinės signalizacijos įrangos bei juvelyrikos dirbinių įmones. Po to, kai jis buvo nužudytas, našlė verslą perėmė į savo rankas.
Šių metų vasario 24-ąją prasidėjus karui jau po kelių dienų gamybą teko stabdyti, nes ėmė stigti medžiagų, sustojo jų tiekimas, sutriko krovinių gabenimas.
Bet E.Zelenec nesėdi rankų sudėjusi. Ukrainą užpuolęs Kremlius tikėjosi dar labiau suskaldyti jos gyventojus, o pastarieji sako, kad įvyko kitaip, – nepakantumas karui suvienijo daugumą paprastų ukrainiečių, vietos rusakalbių, kitų tautybių žmonių.
Matydami karo paliekamas žaizdas, iš giminių girdėdami pasakojimus apie žuvusius civilius ir sugriautus namus nukentėjusiesiems suskubo padėti ir separatistų kontroliuojamos Rytų Ukrainos gyventojai.
„Čia likusios šeimos galvoja apie tai, kaip išgyventi, ar turės už ką nupirkti maisto vaikams, ar sulauks rytojaus.
Nepaisant visų karo baisumų, mes renkame šiltus drabužius vaikams ir kitą labdarą, siunčiame į tuos miestus, kurie labai nukentėjo, kur sugriauti namai, gyventojai neteko pastogės“, – paaiškino E.Zelenec, su keturiais vaikais vėl atsidūrusi karo verpete.
Prabėgo nemažai laiko nuo 2014 metų rugpjūčio 9-osios, kai separatistai nužudė 39-erių M.Zelenecą, bet žaizdos jo bendraamžės žmonos širdyje neužgijo.
Jo netektį primena ir namuose Luhanske saugomas garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
Buvusiam Lietuvos garbės konsului po mirties skirtas apdovanojimas jo našlei tada buvo įteiktas Ukrainos sostinėje Kijeve įsikūrusioje Lietuvos ambasadoje.
„Esu dėkinga lietuviams, branginu šį apdovanojimą. Jis teikia man stiprybės šiuo sunkiu metu, nes tai, kas vyksta aplinkui Kijevą, kitus Ukrainos miestus, yra labai baisu“, – kalbėjo ukrainietė.
Tekėjo ramus gyvenimas
Parduotuvės, degalinės, kai kurios valdiškos įstaigos veikia, bet gatvės ištuštėjusios. Luhanską pasiekia šūvių, sprogimų aidas.
„Šeštadienį, vasario 26-ąją, vos už dvidešimties kilometrų buvo susprogdinta didelė naftos saugykla“, – teigė E.Zelenec.
Luhanskas ir Doneckas yra kontroliuojami separatistų, kuriuos palaiko Kremlius, o oficiali Ukrainos valdžia nepripažįsta.
Susiskaldymas apsunkino ukrainiečių keliones pas gimines, bet jie niekada neišsižadėjo vieni kitų.
Ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra viešai sakęs, kad Luhanskas jam toks pat svarbus kaip ir kiti miestai, ten yra palaidoti jo geriausio draugo artimieji.
Rytų Ukrainos gyventojai vasario 21-ąją pirmieji išvydo Rusijos kariuomenę, kai Kremlius paskelbė, jog neva eina padėti apsišaukėliškoms liaudies respublikoms.
Bet Rusijos kariuomenės tikslas buvo kitas – ji veržėsi toliau, Kijevo link, kruvini mūšiai įsiplieskė ir aplink kitus miestus.
„Iki tol nei Rusijos kariuomenės, nei jos vėliavų Luhanske nebuvo – tekėjo įprastas ramus gyvenimas, veikė gamyklos, vaikai ėjo į mokyklas.
Netikėtai gatvėse pasirodė karinės kolonos, tolumoje pasigirdo sprogimai.
Aš dažnai pasikalbu telefonu su įvairiuose Ukrainos miestuose gyvenančiais giminaičiais, iš jų sužinau, kokia sunki ten padėtis“, – paaiškino E.Zelenec.
Luhanske gyvenanti ukrainietė trokšta tiktai vieno – kad politikai susitartų, kruvinas karas baigtųsi ir daugiau nežūtų nekalti žmonės.
Verslininkė niekam nelinki patirti tokio skausmo, koks teko jai ir jos vaikams jau per ankstesnį karinį konfliktą.
Miestas tapo nesaugus
Dramatiški 2014-ųjų vaizdai giliai įsirėžė į E.Zelenec atmintį.
Tada į Rytų Ukrainą ėmė plūsti ginkluoti samdiniai, Ukrainos kariuomenė ėmėsi atsakomųjų veiksmų.
Įtakingas vietos verslininkas M.Zelenecas manė, kad konfliktą reikėtų išspręsti taikiai, bandė kalbėtis ir su separatistais.
Jis turėjo ir politinių ambicijų – svarstė dalyvauti mero rinkimuose. Taip pat ruošėsi Lietuvos konsulato atidarymui, įrenginėjo patalpas.
Bet įvykiai pasisuko visiškai kita linkme.
Luhanske įsisiautėjusios grupuotės ėmė plėšikauti, užpuldinėti žmones, žudyti.
Gatvėse lakstė karinės mašinos be numerių. Vietos gyventojai, jas pamatę, slėpdavosi. Moterys vengė puoštis, nesegėjo auksinių auskarų, nenešiojo auksinių žiedų. Brangesnius automobilius žmonės laikė garažuose, vengė jais važinėti.
Galiausiai 2014 metų liepos 17 d. pasaulį sukrėtė žinia, kad virš Rytų Ukrainos buvo numuštas keleivinis Malaizijos oro linijų lėktuvas.
Pasitaręs su žmona M.Zelenecas nusprendė skubiai veikti – su šeima palikti separatistų kontroliuojamą nesaugią teritoriją.
Išvežęs savo šeimą jis trumpam grįžo. Kelių įmonių vadovas ketino sumokėti darbuotojams atlyginimus, pasirūpinti motina ir sutvarkyti verslo valdymą taip, kad tai būtų galima daryti per atstumą.
Lietuvos garbės konsulo šeima planavo įsikurti Charkovo mieste. Tačiau tą dieną, kai turėjo išvykti, M.Zelenecas dingo, o Charkovą pasiekusi žmona negalėjo jam prisiskambinti.
Pagrobėjai užgriuvo staiga
Vėliau peržiūrėjus vaizdo stebėjimo kamerų įrašus paaiškėjo, kad 2014 metų rugpjūčio 9-ąją M.Zelenecas sutvarkė verslo reikalus, bute pasiėmė būtiniausius daiktus bei dokumentus ir nusileido į po daugiabučiu namu esančią automobilių stovėjimo aikštelę.
Lietuvos garbės konsulas į Charkovą ketino vykti ne tarnybiniu, o nuosavu automobiliu, iki kurio jį palydėjo daugiabučio durininkės brolis.
Staiga į aikštelę įlėkė mikroautobusas be numerių. Manoma, kad pagrobėjai sekė verslininką.
Iš mašinos iššoko ginkluoti vyrai. Verslininkui ir durininkės broliui jie įsakmiai liepė sėstis į mikroautobusą.
Išsigandusi durininkė spėjo tik paklausti, kodėl suimami du beginkliai vyrai ir kur juos gabens. Jai buvo atsakyta, kad tik patikrins dokumentus ir paleis.
Buvo nušautas į nugarą
M.Zeleneco draugai puolė jo ieškoti, bet rasti gyvo nepavyko. Po penkių parų grįžo durininkės brolis, jis buvo ištiktas šoko. Vyriškis papasakojo, kad su M.Zelenecu jie buvo nuvežti į Luhansko pakraštį.
Lietuvos garbės konsulas buvo parklupdytas ir be jokio paaiškinimo nušautas į nugarą.
Kitas pagrobtasis buvo įkištas į rūsį.
M.Zeleneco draugai puolė ieškoti jo kūno, šukavo apylinkes aplink Luhanską.
Jį pavyko rasti tik po kelių parų miške. Tomis dienomis buvo karšta, tad atpažinti žuvusįjį buvo sunku.
Verslininko motina pažino sūnaus akinius, raktus.
„Galbūt mano vyras buvo nužudytas per klaidą?“ – tada svarstė E.Zelenec, o jos šeimos draugai ėmė ieškoti nusikaltėlių.
Vylėsi, kad įsivyraus taika
Luhanske sklido kalbos, jog M.Zeleneco žmogžudystė galėjo būti užsakyta, – esą separatistai siekė atkeršyti už tai, kad jis norėjo atidaryti Lietuvos garbės konsulatą, arba už tai, kad nutarė išvykti.
Tačiau tai buvo tiktai spėlionės, o tikrieji motyvai buvo nežinomi.
Praėjus penkiems mėnesiams po to, kai separatistai nužudė M.Zelenecą, padėtis Luhanske aprimo ir našlė su vaikais grįžo į namus, nuvyko prie vyro kapo.
Į miestą grįžo ir daugiau gyventojų. Jie vylėsi, kad konfliktuojantys politikai ras taikų kelią, gyvenimas stos į vėžes.
„Verslo aš neparduosiu. Auga vaikai, tegul jie po manęs tęsia tėvo darbus, kuriems jis atidavė daug jėgų ir laiko.
Jis viską darė su meile“, – tada nutarė našlė.
Ji tęsė vyro pradėtą verslą, leido vaikus į mokyklą, rūpinosi namais ir manė, kad siaubas, kurį teko tada išgyventi, niekada nepasikartos.
Tačiau ukrainietė klydo.
Bijojo pakliūti į apšaudymą
– Karas, pasiglemžęs iš jūsų šeimos maitintoją, vėl įsiplieskė.
Ar vis dėlto svarstėte išvykti? – paklausiau E.Zelenec.
– Svarsčiau tokią galimybę, bet pabijojau, kad gali kas nors atsitikti kelyje, mūsų mašina gali pakliūti į apšaudymus.
Aš su vaikais gyvenu miesto centre, čia kol kas nebuvo ginkluotų susirėmimų. Tiktai iš toli atsklinda šūvių, sprogimų aidas.
Tačiau daug gyventojų išvyko, miestas ištuštėjo. Vieni pasitraukė į Ukrainos gilumą, kiti – į Rusiją. Išvyko apie pusę mano vaikų bendraklasių iš mokyklos.
Mačiau draugų atsiųstas nuotraukas iš pasienio punktų, ten buvo susidariusios didelės eilės.
Tie gyventojai, kurie pasiliko, slepiasi, vengia išeiti į gatvę. Kol kas turime visko, kas būtiniausia, – vandens, elektros, dujų, maisto. Kainos nepasikeitė, nes dar prekiaujama tuo, kas buvo atvežta iki karinio konflikto. Ligoninėse medikai dirba.
Prasidėjus karui daugelio verslo įmonių veikla sustojo, darbo nėra, žmonės stengiasi kaip nors išgyventi.
– Kodėl taip ir nebuvo išsiaiškinti jūsų vyro žudikai?
– Pareigūnai, kurie tyrė baudžiamąją bylą, vienos grupuotės būstinėje per kratą rado dokumentų, kurie priklausė mano vyrui.
Tokių grupuočių tada buvo prisikūrusių ne viena.
Ginkluoti jų nariai buvo pasivadinę šauktiniais, neva prižiūrėjo tvarką, bet iš tiesų plėšikavo, puldinėjo žmones.
Prokuratūra nėra nutraukusi bylos, bet iki šiol nepavyko nustatyti konkrečių asmenų, kurie pagrobė mano vyrą ir paleido mirtinus šūvius į jį.
Man tik pasakė, kad grupuotė buvo likviduota, jos narių neliko gyvų.
– Jūsų vyras buvo turtingas. Gal dėl to buvo pagrobtas?
– Iki šiol neaišku, kodėl mano vyras buvo nušautas. Išpirkos niekas neprašė.
Liudininkas, kuris liko gyvas, pasakojo, kad mano vyrą pagrobę žmonės tai padarė ne dėl išpirkos. Bet motyvas taip ir nepaaiškėjo. Liudininkas girdėjo, kaip mano vyras pagrobėjų paklausė, ko jie siekia, galbūt jiems reikia pinigų.
Pagrobėjai nieko nepaaiškinę jį šaltakraujiškai nužudė.
– Nepabūgote tada tęsti vyro veiklos. O kaip bus toliau?
– Tada buvo likę visi jo įmonių darbuotojai, niekas neišėjo, norėjau išsaugoti jų darbo vietas. Liko gamyklos įranga, kitas turtas. Tiesa, vienas įmonių biurų buvo apiplėštas.
Tada turėjau galvoti pirmiausia apie tai, kaip vienai išmaitinti keturis vaikus. Dabar du iš jų yra moksleiviai, du – jau studentai. Stengsiuosi verslą ir darbo vietas išsaugoti ir toliau. Tik ateitis kol kas yra neaiški.
