„Lietuvos ryto“ korespondentas Kijeve: diversantų medžioklė, mirties alsavimas ir padėka lietuviams

Pareigūnai nagrinėjo dokumentus, turimus daiktus ir net nuotraukas, susirašinėjimus ir elektroninius laiškus telefone.

Taip siekiama išsiaiškinti, ar į sostinę neatvyksta rusų diversantų ir šnipų. Kaip vėliau pasakojo kijeviečiai, visą pirmą agresijos naktį vyko susišaudymas su mieste esančiais diversantais. Juos gynėjams pavyko sunaikinti, ir daugiau naktinių kautynių nebegirdėti.

Kijeve specialiai susiradau tokią vietą nakvynei, kuri įrengta namo rūsyje ir atstoja slėptuvę.

Paaiškėjo, kad čia, kaip ir į visus svečių namus bei viešbučius, kas rytą ateina policininkai, nuodugniai patikrina visų gyventojų dokumentus, peržiūri telefonus ir fotoaparatus.

Patraukiau į pačiame sostinės centre, Maidano prospekte, esančią Nepriklausomybės aikštę. Pasijutau tarsi vaiduoklių mieste, nes beveik nebuvo matyti praeivių, pravažiuodavo vos vienas kitas automobilis.

Taip yra todėl, kad daugybė žmonių pirmomis karo dienomis išvyko automobiliais iš sostinės. Be to, miesto valdžia gyventojus nuolat įspėja, kad net neaidint oro pavojaus sirenoms geriau niekur nevaikščioti ir likti namuose.

Kijeviečiai dažniausiai išeina tik į parduotuves ir vaistines – jų nužingsniavęs tris kilometrus aptikau vos kelias. Veikiančių kavinių nemačiau nė vienos, tačiau radau kioskelį, kuriame išsinešti buvo galima nusipirkti kavos, sumuštinių, gėrimų, saldumynų.

Gatvėje kalbindamas retus praeivius susipažinau su inteligentiška ponia. 73 metų Olga Kasjanenko pasirodė esanti diplomatų šeimos atstovė. Moters žentas ir anūkė dirba Užsienio reikalų ministerijoje, o pernai mirę vyras ir dukra ėjo diplomatines pareigas užsienyje.

Moters dukra dirbo atstovybėse JAV ir Malaizijoje, o vyras Anatolijus buvo pirmasis Ukrainos atstovas prie Europos Parlamento, ėjo ambasadoriaus pareigas Gruzijoje, Uzbekistane, Afganistane, be to, yra vadovavęs šalies Turizmo departamentui, dirbęs Chersono srities gubernatoriumi.

Pati O.Kasjanenko praeityje buvo profesionali pianistė, dėstė konservatorijoje, tačiau vėliau išsižadėjo karjeros ir visur lydėjo savo vyrą.

Kaip ir dauguma ukrainiečių, ji visiškai nenujautė tokio plataus masto Rusijos agresijos: „Manėme, kad Vladimiras Putinas tik gąsdina, o susirėmimai gali atsinaujinti nebent dėl atplėštų Luhansko ir Donecko regionų, pasiskelbusių pseudorespublikomis.“

Niekas nelaukė tokio rusų žiaurumo ir masinių bombardavimų, neįsivaizdavo, jog raketos lėks į ligonines, mokyklas, pabėgėlių automobilius, kad liesis vaikų kraujas.

Pirmos karo dienos visus labai išgąsdino ir šokiravo, daugybė žmonių paniškai puolė bėgti iš sostinės: „Mano šešiolikos aukštų name iš 58 butų šiuo metu žmonės gyvena tiktai dvidešimtyje, visi kiti išsilakstė.“

O.Kasjanenko anūkė su vyru irgi persikraustė į Vakarų Ukrainą, o marti su dviem vaikais išvyko į Ispaniją. Sūnus liko Kijeve, nes yra karo prievolininkas.

„Aš iš principo neketinu niekur bėgti, pasižadėjau globoti šalia namo barikadą įrengusius Teritorinės gynybos pajėgų savanorius“, – pareiškė moteris. Buvusi pianistė gynėjams kasdien neša karštą arbatą, verda sriubą ir ieško parduotuvėse cigarečių, bet jų rasti nėra lengva.

„Cigaretės dabar veikia kaip antidepresantas, gynėjai rūko kaip pašėlę, tad kasdien einu 2 kilometrus iki parduotuvės, priperku pilną rankinuką cigarečių ir apdaliju vaikinus“, – pasakojo moteris.

O.Kasjanenko prisipažino esanti ligota – serga cukriniu diabetu, jai reikia širdies operacijos, tačiau moteris nenori palikti be pagalbos savanorių: „Prasidėjęs karas stebuklingu būdu man suteikė jėgų, noro būti reikalingai gynėjams, nors dar neseniai vos įstengdavau atsikelti iš lovos – išgyvenau depresiją dėl beveik vienu metu palaidotų vyro ir dukters.“

Diplomatas A.Kasjanenka pernai mirė po ilgos ligos, o dukra – netikėtai ištikus insultui.

„Mirti nebijau, žinau, kad mano ligota širdis ilgai neatlaikys.

Tačiau tokiu metu aš nematau prasmės jos operuoti, privalau padėti gnėjams, mano nedidelė parama juos labai džiugina“, – nusišypsojo O.Kasjanenko ir atsisveikindama paprašė parašyti, kad Ukraina būtinai nugalės.

Sužinojęs, kad pusantro kilometro nuo vietos, kur apsistojau, yra raketos sprogimo apgriautas namas, nuskubėjau ten. Kalbindamas susirinkusius žmones netikėtai išgirdau lietuvišką pasisveikinimą: „Laba diena.“

Senyvas, bet tvirto stoto vyras taip mane prašnekino išgirdęs, kad prisistačiau žurnalistu iš Lietuvos.

Ukrainietis ištarė dar kelias lietuviškas frazes – jas išmoko tarnaudamas kariuomenėje Usurijsko mieste Rusijoje iš vilniečio, vardu Algis Baravykas.

Su lietuviais ukrainiečiai sovietinėje armijoje tada vienijosi, kad galėtų atsilaikyti per susistumdymus su Vidurinės Azijos respublikų atstovais.

Vyras atsisakė prisistatyti, nesileido fotografuojamas teisindamasis, kad išgyvena šoką dėl mirusio kaimyno, nesunkiai sužeistų keliolikos kitų ir prarasto buto. Užtat sutiko papasakoti tragedijos aplinkybes.

Anot pensininko, trys maskolių paleistos raketos buvo skirtos sunaikinti netoli esantį pastatų kompleksą, kur sovietmečiu veikė Petrovskio karinė gamykla. Joje buvo gaminamos raketos ir optikos prietaisai.

Ukrainos karinės pajėgos visas tris raketas numušė.

Viena jų nukrito šalia kiek toliau esančios vaistinės, antra netoli buvusios gamyklos, o trečia pataikė į vieną viršutinio, keturiolikto, aukšto butą.

„Ten buvo mano kaimynas, 84 metų pasiligojęs pensininkas, paskelbus oro pavojų jis atsisakė leistis į slėptuvę.

Jei aš tada būčiau likęs gretimame savo bute, greičiausiai irgi būčiau žuvęs“, – tvirtino vyras.

Įtrūkus namo sienoms visiems gyventojams teko apsistoti greta esančios mokyklos sporto salėje.

Krisdama raketa subyrėjo į dvi dalis – mažesnioji sprogdama apgadino gretimo namo stogą, dalį balkonų, išdaužė langus. Nuo smūgio bangos stiklai išdužo ir kituose šešiuose namuose.

„Viršutiniame aukšte laiptinė užversta griuvenomis, bet ugniagesiai išmušė skylę koridoriaus sienoje, tad galite užlipti pasižvalgyti“, – pasiūlė vyriškis.

Norint patekti į laiptinę pirmiausia reikia įveikti kieme riogsančią griuvėsių krūvą, po kuria atsidūrė prie namo stovėjusios mašinos.

Du viršutiniai laiptinės aukštai nusėti prikritusių plytų ir cemento nuolaužų, kaip ir koridorius prie žuvusiojo buto.

Į jį įžengus dvelkteli šaltas vėjo gūsis – visi langai išmušti. Prieškambaryje nuvirtusi lyginimo lenta ir nuriedėjęs lygintuvas, nukritę marškiniai.

Virtuvėje ant grindų guli lango rėmai, parvirtęs stalas ir kėdė, nukritusi viena spintelė, mikrobangų krosnelė, šalia mėtosi ir arbatinukas, kelios lėkštės, puodukas, puskepalis duonos, arbatos pakelis, šiukšlių kibiras.

Visur pilna stiklų, medžio ir cemento nuolaužų.

Miegamajame ant grindų parvirtęs tuščias paukščiuko narvelis, stalinė lempa, mėtosi drabužiai, knygos, sujaukta patalynė.

Ant sienos vis dar kabo įrėmintas diplomas buto šeimininkui už gerą darbą. Jo fotografuoti ranka nekyla.

Pirmą atvykimo į Kijevą dieną vaikščiodamas po miestą patyriau vieną nesmagiausių nutikimų gyvenime.

Netoli Olimpinio sporto centro netikėtai aptikau veikiantį didelį prekybos centrą, o jame esančiose mažose parduotuvėse – tokius produktus kaip avietės, šilauogės, avokadai, petražolės, „Džiugo“ sūris. Pagalvojęs, kad kitur to galiu nerasti, nusprendžiau prisipirkti vaisių ir daržovių, prekių maišelį susigrūdau į fotoaparato dėklą, patį aparatą pasikabinęs ant kaklo. Tai ir tapo vėlesnio nesusipratimo užuomazga.

Pamatęs, kad Nepriklausomybės aikštės prieigose įvykius tiesiogiai komentuoja dviejų užsienio televizijų korespondentai, aš irgi nusprendžiau padaryti kelias nuotraukas.

Padėjęs pirkinių prigrūstą fotoaparato dėklą ant žemės ir paėjėjęs keliolika metrų į šalį fiksuoti vaizdų išgirdau įsakmų šūksnį: „Stop!“

Netoliese mašinoje sėdintis Teritorinės gynybos pajėgų savanoris pamanė, kad padėjau bombą.

Prie manęs pribėgęs gynėjas pasielgė taip, kaip ne kartą matytuose veiksmo filmuose: liepė nedaryti staigių judesių, paduoti dokumentus ir iš lėto praskleisti paliktą dėklą, visą laiką laikydamas į mane nutaikytą ginklą.

Vėliau vaikinas atsiprašė, pasakė, kad toks jo darbas, ir palinkėjo sėkmės.

Į tave nukreipto ir užtaisomo šautuvo vaizdas buvo labai nemaloni patirtis. Pagalvojau: po velnių, čia vyksta tikras karas.

Tai netrukus patvirtino ir pasigirdusi oro pavojaus sirena – dienomis ir naktimis vėliau kaukė kas kelias valandas.

Antra pažintis su Teritorinės gynybos pajėgų atstovu buvo visai kitokia – irgi paliko neišdildomą įspūdį, bet šį kartą teigiamą, šiltą: 36 metų kijevietis Aleksejus Prochorovas netikėtai panoro perduoti padėką lietuvių tautai.

Vaikščiojant po Ukrainos sostinę kas keletą šimtų metrų tenka eiti pro barikadas, prie kurių stovi gynėjai. Prie vienų automobiliai ir žmonės tikrinami pasirinktinai, o prie kitų apžiūrimi visi be išimties.

Einant fotografuoti rusų raketos apgriauto namo Teritorinės gynybos pajėgų savanoris patikrinti stabdė ne visus asmenis, tačiau į mane iš karto pažiūrėjo įtariai ir paprašė prieiti.

Gynėjas labai įdėmiai apžiūrėjo dokumentus, po to paprašė parodyti telefoną ir fotoaparatą – norėjo įsitikinti, kad nefiksuoju neleistinų objektų.

Iš pradžių griežtai elgęsis vyras po apžiūros nusišypsojo ir ėmė bičiuliškai šnekučiuotis.

Pasidomėjo, kodėl vaikštau vienas ir be apsaugos, mat nedaug Kijeve likusių žurnalistų atstovauja didelėms naujienų agentūroms ir dirba grupėmis, važinėja ryškiai pažymėtomis mašinomis, dėvi neperšaunamąsias liemenes.

Karys išreiškė nusivylimą dėl nepakankamos ES paramos ir NATO nenoro uždaryti Ukrainos oro erdvę, sakė, kad nesiunčiama taip trūkstamos ginkluotės.

A.Prochorovas – trečios kartos kijevietis, prieš karą dirbo automobilių techninės apžiūros centre. Turi 12-metę dukrą, o žmona Irina netrukus turi pagimdyti dar vieną dukrelę. Jau pirmą karo dieną jis mylimas savo moteris išgabeno į Lvovą pas gimines, o pats grįžęs įstojo į Teritorinės gynybos pajėgas ir sostinėje ėmė statyti barikadas.

A.Prochorovas pasisiūlė pavėžėti mane porą kilometrų iki kelionės tikslo, o man išlipant padėkojo lietuviams.

Ukrainietis savanoris pasakė: „Jūs, lietuviai, esate nedidelė tauta, bet tokiu mums sunkiu metu elgiatės kaip tikri broliai. To nepamiršime, nes draugus pažinsi nelaimėje. Padėkite ir toliau pas jus pabėgusiems mūsų tėvynainiams, gėdinkite didžiąsias valstybes ir siųskite ginklų, ginklų, ginklų. Ir žinokite – mes nepasiduosime, kausimės už kiekvieną Kijevo centimetrą.

Kausimės iki paskutinio šovinio, iki paskutinio kraujo lašo ir nugalėsime. Slava Ukraini!“