Maskvą aplankęs prancūzas suvokė šokiruojančią realybę: kaip rusai priima karą

Prancūzų rašytojas Emmanuelis Carrere’as apsilankė Maskvoje. Jis negali pasakyti – kodėl ir atskleisti ten sutiktų žmonių vardų ir pavardžių. Tačiau gali rašyti apie tai, ką išvydo Rusijos karo su Ukraina dienomis.

Paradas Maskvoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Paradas Maskvoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
E.Carrere’as: „Išskyrus nedidelį karštagalvių procentą, dauguma karo rėmėjų iš esmės nelaiko savęs karo šalininkais.“<br>Reuters/Scanpix nuotr.
E.Carrere’as: „Išskyrus nedidelį karštagalvių procentą, dauguma karo rėmėjų iš esmės nelaiko savęs karo šalininkais.“<br>Reuters/Scanpix nuotr.
V. Putinas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
V. Putinas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karo Ukrainoje priešininkų akcijos Rusijoje – negausios, o su dalyviais iškart susidoroja pareigūnai. Maskvoje apsilankiusiam prancūzų rašytojui E.Carrere’ui susidarė įspūdis, kad dauguma rusų palaiko V.Putino sumanytą įsiveržimą į kaimyninę šalį. O jei ir nepritaria, yra linkę tylėti baimindamiesi valdžios represijų.<br>AFP/„Scanpix“ nuotr.
Karo Ukrainoje priešininkų akcijos Rusijoje – negausios, o su dalyviais iškart susidoroja pareigūnai. Maskvoje apsilankiusiam prancūzų rašytojui E.Carrere’ui susidarė įspūdis, kad dauguma rusų palaiko V.Putino sumanytą įsiveržimą į kaimyninę šalį. O jei ir nepritaria, yra linkę tylėti baimindamiesi valdžios represijų.<br>AFP/„Scanpix“ nuotr.
AFP/„Scanpix“ nuotr.
AFP/„Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Apr 2, 2022, 9:51 PM

64-erių E.Carrere’as yra vienas žymiausių šiuolaikinių Prancūzijos rašytojų. Autobiografinės fantastikos žanro kūrėją išgarsino knygos „Varžovas“ („L’Adversaire“), „Rusų romanas“ („Un Roman Russe“ ). Didžiulio populiarumo sulaukė ir naujausia jo knyga „Joga“ („Yoga“).

Pateikiame E.Carrere’o įspūdžius iš kelionės į Rusijos sostinę.

Irinos sapnas

„Kai buvau maža, sapnavau, kad slėpiausi subombarduoto namo rūsyje. Išgirdau kulkosvaidžio papliūpą lauke. Šaudė naciai. Bijojau, kad mane ras ir nužudys, kaip jie nužudė mano šeimą. Nuo karo Ukrainoje pradžios vis matau tą sapną. Bet šį kartą jaučiuosi blogiau, nes suprantu, kad aš esu nacistė. Pabundu paplūdusi ašaromis.“

Irina pasakoja, ką rašė savo feisbuko paskyroje, kai Rusijoje dar buvo prieiga prie šio socialinio tinklo. Dabar, kai perteikiu šią istoriją, feisbukas šalyje jau užblokuotas.

„Visas pasaulis dabar mūsų nekenčia. Nekenčia rusų“, – sako Irina.

Noriu ją paguosti, paaiškinu, kad žmonės – gal ne visi, bet daugelis prancūzų kaip aš geba atskirti. Jie tikrai mato skirtumą tarp rusų ir jų išprotėjusio prezidento arba tarp rusų, kurie palaiko savo išprotėjusį prezidentą, ir tų, kurie pasibaisėję jo beprotybe.

Irina skeptiškai sako: „Nejau tikrai manai, kad jie atskiria? Turiu pripažinti, kad pavydžiu ukrainiečiams. Jie – didvyriai. Tačiau mes persmelkti baimės ir turime mažai vilties.“ Pakartojusi „mažai“ Irina pravirksta.

Sėdime Maskvos centre esančioje kavinėje: šviesaus medžio staliukas, latė, mačia, miesto žmonių, kuriems nereikia nerimauti, gyvenimas. O Irina verkia.

Žvelgiu pro langą, matau atvažiuojančias policijos mašinas, vieną po kitos. Jų vis daugiau.

Irina – smulkaus sudėjimo, nervinga. Ši apie 50 metų moteris dirba vaikų knygų leidykloje. Ji – Maskvos vidurinės klasės dalis. Bet, kaip dažnai būna Rusijoje, nereikia ilgai grandyti paviršiaus, kad už sociologiniu požiūriu apsaugoto fasado atrastum ilgą ir siaubingą Sovietų Sąjungos istoriją.

Irina kilusi iš Magadano, esančio 2200 km į šiaurės rytus nuo Vladivostoko. Ten, kaip žino rusų rašytojų, politinių kalinių Aleksandro Solženicyno ir Varlamo Šalamovo kūrinių skaitytojai, atsiverdavo vartai į gulagą.

Būdama penkerių metų ji paliko Magadaną, jis dabar jai svetimas. Bet šiuo metu Irina labai rimtai svarsto, gal ten sugrįžti.

Dar viena praraja tarp rusų, bent jau tų, kuriuos pažįstu: vieni gali išvykti į užsienį, kiti – ne. Kas gali, išvyks arba jau išvyko. Irina negali. Ji neturi vizos ir žino, kad jos lauktų ilga kelionė per laiką ir nežinomybę.

Optimistinė hipotezė – branduolinio karo nebus. Tačiau aišku, kad sankcijos Rusijai galios ne vienus, gal net dešimtis metų ir dėl jų gyvenimas iš esmės pasikeis.

Irinos dukrai 13 metų. Laimė, kad moteris turi dukterį, o ne sūnų, nes jis greičiau nei po penkerių metų galėtų būti pašauktas į kariuomenę – dabar dėl to jau abejoti neverta.

Irinos duktė su draugėmis bando gyventi taip, kaip įprasta jaunimui. Tačiau ji ir draugės žino, kad dabar prasidėjo gyvenimas be „Netflix“ ir „TikTok“. Ir tai ne pokštas.

Esama žmonių – ir tai ne pokštas, – kurie vėl įsirengia laidinį telefoną. Ir tokių, kurie iš to šaiposi. Kas pavėluos, vėliau save keiks.

„Man saugumą suteikia tik tai, kad mūsų šalis yra labai didelė. Yra vietų, kur gali pasislėpti. Magadanas, Baikalo ežeras, Altajaus kalnai... Laisvalaikiu mėgstu buriuoti. Su draugais įsigijome nedidelę valtį, kuri laikoma apie 50 kilometrų nuo Maskvos.

Svajojau apie ilgą kelionę upėmis ir jūromis – net iki Afrikos. Viskas buvo paruošta. Vasarą turėjo prasidėti mano atostogos. Bet vietoj jų dabar gal su dukra keliausiu tik iki Arkties vandenyno. Galbūt ten pakrantėje įsikursime. Galbūt mes išmoksime kitaip gyventi. Gal bus gerai“, – sako Irina ir vėl su ašaromis akyse.

Melagienos

Perteikiau Irinos žodžius, bet pakeičiau jos vardą ir profesiją. Taip elgiausi beveik visų pašnekovų, apie kuriuos kalbama šiame straipsnyje, atžvilgiu.

Nors gali atrodyti visiška nesąmonė, kad net negaliu pasakyti, dėl kokios priežasties karo pradžioje buvau Maskvoje, – net jei dėl jos tikrai neturėčiau gėdytis.

Mano sutikti žmonės prašė nerašyti to, iš ko būtų galima nustatyti jų tapatybę. Per kelias dienas Rusijoje buvo pasiektas toks paranojos lygis, kuris beveik prilygsta Josifo Stalino teroro laikams. Viskas tikrinama, jokia komunikacijos priemonė nebegali būti laikoma saugia.

Jei dar būtų kilusi abejonė, kas iš tikrųjų laukia, po kovo 4-ąją priimto įstatymo dvejonių nebeliko. Pagal šį įstatymą baudžiamos „Fake News“ – melagienos – apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Pavyzdžiui, žodis „karas“ vietoj „specialioji operacija“ – iki 3 metų kalėjimo. Nuo 5 iki 10 metų, jei vartojamas interneto grupėje. Iki 15 metų – jeigu tai turi „viešų pasekmių“, nors neapibrėžta, kas yra tos „viešos pasekmės“.

Įstatymas galioja ne tiktai rusams, bet ir užsieniečiams.

Žiniasklaida įvykių Ukrainoje nebevadina karu, o rodo. Kartą per pusryčius viešbutyje žiūrėjau „Pirmąjį kanalą“, labai populiarų pusiau valstybinį šalies transliuotoją. Nieko įdomaus – loterijos, filmai apie gyvūnus ir kitos banalios laidos.

Kitą rytą rodė tik tankus, liepsnas, sužeistuosius. Net aš, prastai kalbantis rusiškai, supratau nuolatos kartojamus tuos pačius žodžius: naciai, naciai, genocidas, genocidas. Ir kartkartėmis įterptą „uničtožat“ – „naikinti“.

Žinau, kas vyksta Ukrainoje. Bombos krinta ant ukrainiečių, aplink Černobylio elektrinę kilo dideli gaisrai.

Bet Rusijoje, Maskvoje, matomi kiti vaizdai: visuomenė pašėlusiu greičiu gniuždoma, nes to nori vienas žmogus.

Į tą pačią situaciją – du požiūriai. Vladimiro Putino, Rusijos prezidento: „Sužinosite dalykų, kurių niekas niekada nežinojo.“

Dmitrijaus Muratovo, „Novaja gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus, Nobelio taikos premijos laureato: „Ateitis mirusi.“

Karo nervas

Kaip apmokėti sąskaitą? Prieš tris dienas Irina dar piktinosi, kad automobilių stovėjimo aikštelėje negalėjo atsiskaityti „Apple Pay“ – išmaniojo telefono programėle, kurią Maskvoje visi naudojasi.

Už tai, kuo pasivaišinome, norėjau sumokėti savo „Visa“ kortele, tačiau nebepavyko. Tada suvokiau, kad sankcijos, kaip antai pašalinimas iš Swift sistemos, nėra žaidimėlis tarp valstybių ir bankų, kuris paliečia tik nedidelę dalį tų, kurie linkę savo turtus laikyti kitur, kaip buvo įpratę rusai. Vadinasi, čia niekas nebegalės atsiskaityti užsienietiškomis kortelėmis.

Prie kiekvieno bankomato stovi maždaug po 20 žmonių – visi rusai. Susirūpinę, bet ramūs. Visi žvelgia į lentelę, kuri rodo rublio, euro ir dolerio kursą. Stovintys eilėje priversti žiūrėti, kaip jų akyse mažėja santaupos.

Mielai kalbuosi su nepažįstamaisiais ir dar nejaučiu Maskvoje jokio agresyvumo užsieniečių atžvilgiu. Nepaisant to, mes, atvykėliai, esame atsargūs nuo to laiko, kai įsigaliojo sankcijos.

Daugelis mano pažįstamų, kaip aš užsieniečių, dabar nuleidžia balsą, kai gatvėje kalba telefonu prancūziškai. Ir aš nenoriu rizikuoti.

Apima beprotiška baimė, kad bankomatas praris mano kortelę. To neatsitinka. Bet pinigų negaliu išsigryninti. Gerai, kad už viešbutį ir skrydžio bilietą susimokėjau iš anksto. Ką daryčiau priešingu atveju? Nežinau.

O kaip dėl taksi iki oro uosto? Nejau būsiu priverstas likti Maskvoje, nes nebegaliu susimokėti?

„Visa“ ir „Mastercard“ pranešė, kad ir jie trauksis iš Rusijos. Man pagelbėjo bičiulis maskvietis Pavelas, įteikęs voką su grynaisiais.

Žmogus iš gatvės

Žmogus iš gatvės – iš esmės problemiška kategorija. Prisimenu draugą italą, kuris kartą juokaudamas pasakė: „Mano šaliai daug metų vadovavo Silvio Berlusconi, bet nesutikau nė vieno, kuris būtų jį rinkęs.“

Iš tikrųjų pažįstu keletą V.Putino šalininkų. Beje, daugiau prancūzų nei rusų. O čia aprašau rusus, kuriuos sutikau Maskvoje šiomis dienomis. Jų likimas mane taip pat paliečia, nes jie panašūs į mane. Aktorė Maša, režisierė Lionia ir jų draugai patiria tai, ką patirčiau aš ir mano draugai, jei Prancūziją ištiktų katastrofa.

Mašos motina – ukrainietė. Ji buvo aplankiusi savo seserį, gyvenančią Charkove. Anksčiau abi bendravo per „Telegram“. Bet jos žino, kad dabar nebegalės. Seserys nebesitiki ir kada nors susitikti.

Per praėjusias 10 dienų tikrai sėdėjau poroje dešimčių taksi. Paprastai Maskvoje naudojuosi metro, bet važiuodamas taksi pasikalbu su paprastais žmonėmis. Dabar remdamasis kad ir apgailėtinomis savo rusų kalbos žiniomis galiu pateikti tokios apklausos rezultatus.

Maždaug trečdalis taksi vairuotojų vengė su manimi šnekėti. Pirmiausia pradžioje, kai vartojau žodį „voina“ („karas“), nenumanydamas, kad už šį žodį gali būti įkištas į kalėjimą.

Kitas trečdalis buvo pasirengęs kalbėti, bet sakė, kad visa tai nesąmonė. Karas? Koks karas? Tik pažiūrėkite: šviečia saulė, žmonės vaikštinėja gatvėmis, eina apsipirkti, linksminasi. Ar žinote, kas yra karas? Ar kada nors girdėjote apie Stalingradą?

Vienas žodis apibendrino tai, ką jie sakė, – „normalno“ ir tai reiškė daugiau negu „normalu“. Viskas gerai, viskas kontroliuojama. Žmonės, kuriems mokama už vadovavimą, tvarko, jie žino, ką daro. Viskas pagal planą! „Normalno“.

Paskutinį trečdalį sudaro tie, kurie kalba apie prasidėjusį rusų genocidą Donbase, paskui – apie kovą su naciais, kuriuos būtina sunaikinti. Šis trečdalis palaiko V.Putiną, kuris, jų nuomone, bando gelbėti pasaulį.

Savo žinioms praplėsti aplankiau Valerijų Fiodorovą – vieno iš trijų svarbiausių Rusijos nuomonės tyrimų institutų vadovą.

Jis skuba man paaiškinti, kad jo bendrovė turi būti finansuojama iš valstybės. Jis nenorėtų sudaryti klaidingo įspūdžio.

Telefonu surengta 1600 asmenų apklausa atskleidė, jog 68 proc. yra už karą, 22 proc. – prieš. Nuokrypio rezultatas einamuoju momentu mažai džiugina: karo šalininkų skaičius nuo savaitės pradžios pamažu, tačiau nuolat auga, karo priešininkų – atitinkamu santykiu mažėja.

Kaip tikėtasi, karo šalininkų skaičius didesnis tarp vyresnių, vyriškosios lyties, mažiau išsilavinusių, atokiau nuo miestų gyvenančių ir informaciją iš televizijos gaunančių apklaustųjų.

Karo priešininkai – jaunesni, daugiausia moterys, miestų gyventojai, pasiturintys, išsilavinę ir informaciją gaunantys iš socialinės žiniasklaidos.

Kad tai suprasčiau, man nereikia V.Fiodorovo. Bet jis pabrėžia du įdomius aspektus. Išskyrus santykinai nedidelį karštagalvių procentą, dauguma karo rėmėjų iš esmės nelaiko savęs karo šalininkais. Jie nenori jokio karo.

Joks protingas žmogus negali norėti karo. Nepaisant to, jie mano, kad Ukraina, remiama Vakarų, jau aštuoneri metai įstūmusi Rusiją į negailestingą karą.

Karo priešininkai mano, kad V.Putinas pradėjo karą, dėl kurio, jei tai tiesa, jį bet kokiu atveju tektų apkaltinti. Karo šalininkai įsitikinę, kad yra priešingai, – Rusijos prezidentas nori karą užbaigti, todėl būtų beprotiška pykti ant žmogaus, kuris būtent to ir siekia.

Antra įdomi V.Fiodorovo įžvalga susijusi su Vakarų sankcijomis. Mano pažįstami rusai baiminasi sunkių pasekmių, kurios juntamos jau dabar ir, tikėtina, turės poveikį daugelį metų, jei ne dešimtmečių.

Dar kartą prisiminkime Iraną, Iraką. Paradoksas toks: kad ir kaip būtų ironiška, šiuo atveju V.Putinas teisus – kad sankcijos palies ne jo, bet Vakarų draugus.

Tokie žmonės kaip jūs ir aš, karo priešininkai, V.Putino priešai, nuskurs įstrigę pasaulyje be „Apple“ ir „Netflix“, be kamambero ir užsienio kelionių.

O paprastas rusas? Liaudis, kaip formulavo mano draugė? Ar tautai rūpi, jei nebegalite skrieti „Jaguar“, gurkšnoti šampano „Dom Perignon“, slidinėti Kurševelyje?

Paprastas rusas niekada nėra buvęs užsienyje, niekuomet nėra išvykęs iš savo srities. 70 proc. rusų neturi užsienio paso, net nežino, kad toks yra.

Bet V.Putinas – jie tai žino – egzistuoja. V.Putinas yra ir jis nori jiems geriausio.

Po pokalbio V.Fiodorovo vadovaujamame nuomonių tyrimo institute mane vežė itin linksmas taksi vairuotojas. Jo nuomonė tokia: „Gal visai neblogai, kai visi vėl susiburiame, visi lygūs, gražus gyvenimas „vo dne“ – dugne, skylėje!

Demonstracija

Bičiulė Lionia manimi pasitiki. Ji prijungia prie vienos „Telegram“ grupės. Ši dabar informuoja apie karą ir kviečia į ateinantį sekmadienį 14 val. rengiamas dideles demonstracijas Rusijos didmiesčių centre. Nurodomos susibūrimų vietos: Maskvoje susitinkama Maniežo aikštėje šalia Kremliaus.

Einu ten su tam tikru nerimu: įdomu, kaip seksis. Įprastais laikais Rusijoje į protesto maršą leidžiama susirinkti daugiausia dešimčiai asmenų. Apie tai institucijas turi informuoti prieš 14 dienų. Bet juk gyvename laikais, kurių nepavadinsi normaliais.

Tai turėtų būti pasivaikščiojimas. Susirenka mažiau jaunų žmonių, nei tikėjausi.

Atvažiuoja ištisos šeimos, žmonės apsimeta, kad naudojasi nors ir šaltu, tačiau saulėtu pavasario sekmadieniu pasivaikščioti aplink Kremlių.

Vaikščiojama laisvomis grupelėmis, mažai organizuotomis, įspraustomis tarp arti vienas kito stovinčių specialiosios paskirties būrio OMON pareigūnų. Uniformuotieji gana nervingi.

Kai kurie pastato užtvaras, kiti patruliuoja. Matyt, negavo jokių tikslių nurodymų.

Jei vaikštai priešais grupę ar prie jos prieini, nekreipia dėmesio, lyg neprieštarautų pramanui dėl taikaus sekmadienio popietės pasivaikščiojimo.

Arba pareigūnai daugiau ar mažiau šiurkščiai verčia daug kartų vaikščioti ratu, tai ir aš kelis kartus darau. Bet veikiau iš baimės nei būtinybės. Arba staiga išsiskirsto po tris ar keturis tam, kad kažką išsitemptų iš minios, stipriai primuštų ir nutemptų į savo tarnybinį automobilį. Bet kodėl štai tą, o ne kitą?

Niekas neneša plakato, jokių šūkių. Bet, kaip sako rusų patarlė: išlindusi vinis prašosi plaktuko.

Kiekvieną minutę tikimės brutalių veiksmų. Žinome, kad suėmimas turėtų dramatiškų pasekmių: gresia ilgi metai kalėjimo. Tačiau yra tik keli išpuoliai ir jie vargu ar provokuoja pareigūnų reakciją. Tikros konfrontacijos nėra.

Porą kartų mane apėmė baimė, kad kosmonautai, kaip žmonės vadina šalmuotus OMON pareigūnus, užtaisys savo ginklus ar net šaudys. To neįvyksta.

Demonstracija pasibaigia taip pat nepastebimai kaip prasidėjo. Akcijoje dalyvavau kartu su prancūzų žurnalistu, jo žmona ruse ir rusų fotografe. Vienas eiti būčiau bijojęs.

Visi keturi jaučiamės prislėgti, tai sunku apibūdinti ir dar sunkiau pripažinti.

Nemačiau spindinčių akių, susitikusių žvilgsnių, džiaugsmo, entuziazmo, postūmio. Jokio įsitikinimo, kad nugalėsime, dabar, kai esame kartu. Mirti – galbūt. Gal mes mirsime.

Bet džiaugsimės nugalėję? Jei jau ne dėl mūsų, gal dėl mūsų vaikų, idealo, laisvės?

Į mano atmintį giliai įstrigo Irinos žodžiai: „Ukrainiečiai – didvyriai. Mes, rusai, gyvename baimėje.“

Ji klysta – ne visi: norėčiau galvoti apie žmones, kurie išdrįsta nesutikti su tuo, ką Rusija daro Ukrainoje. Po šios demonstracijos susidariau įspūdį, kad žmonės atėjo protestuoti prieš karą. Atėjo, nes tai garbinga, kad nugalėtum savo baimę. Aš tuo džiaugiuosi. Tai puiku.

Bet iš tikrųjų jie visi žino, kad tai veltui. Man sunku tokiais žodžiais pabaigti šį straipsnį“, – rašo prancūzas E.Carrere’as.

Parengė Ona KACĖNAITĖ

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.