Dabar 67 metų JAV admirolas J.Stavridis vadovavo amerikiečių karo laivams Persijos įlankos ir Pietų Kinijos jūros konfliktų zonose. O 2009 m. tapęs pirmuoju laivyno karininku – visų NATO pajėgų Europoje vadu, iki 2013 m. pats turėjo Vakarų aljanso branduolinius kodus.
Išėjęs į atsargą admirolas pernai išleido geopolitinį trilerį „2034“, kuriame aprašė, kaip lokalus konfliktas Ramiajame vandenyne pavirsta branduoliniu karu tarp JAV ir Kinijos.
J.Stavridis pripažįsta: Vakarai deramai neįvertino galimo karo Senajame žemyne pavojaus, todėl Rusija ir ryžosi pulti Ukrainą.
„Nemanau, kad karas Ukrainoje virs branduoliniu, nes Vladimiras Putinas gali siekti savo tikslų naudodamas įprastą ginkluotę. Liūdna, bet jis tai ir daro – bombomis, raketomis, visais ginklais, kuriuos jau naudojo Sirijoje. Taigi jis neturi taktinės priežasties naudoti branduolinį ginklą“, – aiškino J.Stavridis.
– Kas gali tapti priežastimi branduoliniam konfliktui? – buvo paklausta J.Stavridžio.
– Vienintelė priežastis, kurią galiu numatyti, – jei NATO puola Rusiją. Bet Aljansas nėra suinteresuotas įsiveržti į Rusiją. Kaip buvęs vyriausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje vadas žinau NATO karo doktrinas – plano pulti Rusiją nėra ir niekada nebuvo.
– Ar tai reiškia, kad daugelio žmonių nerimas dėl branduolinio eskalavimo yra nepagrįstas?
– Nerimauju dėl klaidingo įvertinimo grėsmės. Pavyzdžiui, jei rusų raketa įlekia į Lenkijos oro erdvę ir smogia NATO valdymo ir kontrolės centrui, į tai reaguoja sąjungininkų Europoje vyriausiasis vadas ir tada galima tolesnė eskalacija iš Rusijos pusės. Tai tikrai knygos „2034“ scenarijus. Ar taip gali atsitikti? Įmanoma.
– Su kokiu istoriniu konfliktu palygintumėte dabartinę situaciją?
– Su 1962 m. Kubos krize, kai Sovietų Sąjunga ten dislokavo raketas, kurios JAV galėjo pasiekti per kelias minutes. Prezidento Johno F.Kennedy vyriausybė pareikalavo, kad šios raketos būtų pašalintos, o Maskva atsisakė tai padaryti.
Panašumas tas, kad tarp dviejų branduolinių supervalstybių aštrus konfliktas dėl trečiosios šalies: anuomet Kubos, dabar – Ukrainos.
Bet, priešingai nei Kuboje, dabar Europoje turime stiprų Aljansą – NATO. Iš Kubos krizės galime mokytis to, jog komunikacija tarp Vašingtono ir Maskvos buvo pakankamai gera, kad pavyktų pasiekti kompromisą. Tada JAV pašalino savo raketas iš Turkijos, o Sovietų Sąjunga galiausiai – savo iš Kubos.
– Ar dabar JAV ir Rusijos komunikacija gera, pirmiausia tarp karinių vadų?
– Stebėtinai gera, jau seniai. Asmeniškai nuolat atvirai bendravau su buvusiu Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininku Nikolajumi Makarovu, ir tai tęsiasi iki šiol.
Mano įpėdiniai ir mūsų Jungtinio generalinio štabo vadovai kalbėjosi su kolegomis iš Rusijos dėl Afganistano, jūrų piratavimo, Libijos. Tvirtai galiu pasakyti, kad bendrauja ir šios krizės metu.
Be to, turime vadinamąsias dekonfliktines linijas. Kaip ir Sirijoje, privalome išlaikyti mūsų ginkluotąsias pajėgas nuošalyje viena nuo kitos. Šie ryšiai egzistuoja ir privalo toliau likti atviri.
– Kaip vertinate Vokietijos elgesį Ukrainos karo kontekste? Berlynas sustabdė dujotiekio „Nord Stream 2“ sertifikavimą, stipriai padidins savo gynybos biudžetą ir ateityje laikysis NATO užsibrėžto tikslo – skirti 2 proc. BVP gynybai.
– Keliu abu nykščius į viršų! Ketverius metus būdamas NATO sąjungininkų pajėgų Europoje vadu per kiekvieną Aljanso konferenciją, kaskart sutikęs Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir tuometę gynybos ministrę Ursulą von der Leyen, joms sakydavau: „Prašau padidinti savo ginkluotės išlaidas. Jūs galite tai padaryti. Galite būti lyderiai.“ Man nepavyko.
O V.Putinui pavyko tai padaryti per 48 valandas.
Sakau su šypsena, bet jei rimtai: ačiū, labai tuo džiaugiamės. Tai protingas sprendimas, kurį Vokietija turėjo priimti.
– Kaip kariniu požiūriu vertinate Rusijos įsiveržimo į Ukrainą eigą?
– Mane nustebino kelios klaidos, kurias padarė Maskva. Pirma: puolė iš pernelyg daug krypčių. Antra: neįvertino Ukrainos tautos dvasios ir kovinės valios. Trečia: efektyviai nenaudojo kibernetinių atakų, kad pablogintų Ukrainos vadovavimą ir kontrolę.
Ir ketvirta: rusams nepavyko visiškai perimti oro erdvės kontrolės. Jie arti to, bet nėra visiško dominavimo.
– Ką manote apie reikalavimą, kad NATO turi virš Ukrainos įvesti neskraidymo zoną?
– Esu įvedęs neskraidymo zoną 2011-aisiais virš Libijos. Anuomet NATO tai padarė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nurodymu. Mes tai įgyvendinome, nes buvome įsitikinę, kad taip galime įveikti Libijos pajėgas. Ačiū Dievui, Libija neturėjo branduolinių ginklų.
Dabartinėje situacijoje neskraidymo zonos įvedimą laikau pavojingu. NATO pilotai atsidurtų prieš rusų oro transporto ir naikintuvų lakūnus. Galime lengvai pakliūti į tokią situaciją, kai NATO ir Rusija šaudo vieni į kitus raketomis virš Kijevo. Ir tai vyksta dalyvaujant ne dviem, o keturioms branduolinėms valstybėms.
Kad ir koks viliojantis būtų žingsnis nustatyti neskraidymo zoną, naudingesnės yra plačios ekonominės sankcijos, didelės apimties ginklų tiekimas Ukrainai, kariniai patarimai, žvalgybos informacija ir kibernetinės paramos užtikrinimas už šalies ribų. Siųsti NATO naikintuvus virš Ukrainos dangaus – Trečiojo pasaulinio karo receptas.
– Ką pamanėte, kai V.Putinas nurodė padidinti Rusijos branduolinių pajėgų parengties lygį?
– Tai labai pavojingas žingsnis, jis turėtų būti pasmerktas visame pasaulyje. Jo negalima žengti nei šio konflikto metu, nei apskritai šiuolaikinėje karyboje.
– Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas sakė, kad Trečiasis pasaulinis karas gali būti tiktai branduolinis.
– Aš netikiu tuo, ką sako S.Lavrovas. Jis daug mėnesių meluoja. Prieš kameras pasakė: „Mes neturime visiškai jokio ketinimo ar interesų įsiveržti į Ukrainą.“ Nesąmonė. Jis buvo susipažinęs su planais.
Dabar svarbu, ką daro JAV ir NATO. Kaip žmogus, 4 metus turėjęs branduolinius NATO kodus, sakau: neturėtume didinti mūsų branduolinių pajėgų parengties. Tai sustiprintų įtampą ir tai nereikalinga.
Susidarius siaubingai situacijai, jeigu privalome, galime greitai reaguoti. Bet neturime apie tai kalbėti, juolab stengtis patraukti dėmesio. Mes ramiai rūpinsimės savo reikalais ir elgsimės, kaip dera suaugusiesiems.
– JAV pasigirsta balsų, kurie ragina dėl karo Ukrainoje sutelkti dėmesį į Rusiją ir mažinti įtampą su Kinija.
– Kaip kariškis pasakyčiau taip: V.Putinas – mūsų taktinė grėsmė. Mūsų strateginis iššūkis – Kinija.
– O ką pasakytumėte Ukrainos žmonėms?
– Jų šalis naikinama mūsų akyse. Jeigu būčiau prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas, jam sakyčiau, kad viskas turi būti ant stalo, – viskas, išskyrus kapituliaciją rusams. Kalbant apie galimus derybų aspektus, šalies padalijimą, federaciją, sakyčiau: „Esate sunkioje situacijoje, pone prezidente. Apsvarstykite visas galimybes.“
– Dar iki karo pradžios „The New York Times“ apžvalgininkas Thomas Friedmanas prisiminė savo 1998 m. interviu su George’u Kennanu, kuris Šaltojo karo metais formavo JAV politikos sulaikymo strategiją. G.Kennanas laikė NATO plėtrą tragiška klaida ir prognozavo didžiulį Rusijos atsaką. Ar G.Kennanas buvo teisus?
– Žvelgiant į praeitį, jis buvo teisus vienu aspektu – kad protingi žmonės gali turėti skirtingus požiūrius. Pateiksiu savo požiūrį, nes nemažą savo gyvenimo dalį praleidau kariuomenėje, Šaltojo karo metais ir bendraudamas su rusais.
Jei būtume pritarę G.Kennanui, anuomet Estijai, Latvijai, Lietuvai, Lenkijai, Rumunijai ir Bulgarijai būtume sakę: „Atsiprašome, jūs negalite įstoti į NATO.“ Jei būtume gerai apgalvoję šį G.Kennano argumentą, būtume turėję net panaikinti NATO...
– ... nes Šaltasis karas baigėsi, ir, kaip G.Kennanas sakė, „niekas niekam nekėlė grėsmės“.
– Dabar tai tikrai įdomus istorinis klausimas, bet ar dėl to Rusija būtų tapusi geresne valstybe?
Manau, kad niekas nebūtų sustabdęs didžiulės komunistinės ekonomikos ir niekas nebūtų subalansavęs griūties ir jos pasekmių, – pirmiausia kilusio įsiūčio, kartėlio dėl Šaltojo karo baigties.
Jei anuomet būtume panaikinę NATO ar bent jau niekam neleidę įstoti, šiandien būtume dar prastesnėje padėtyje. Dabar V.Putinas jau seniai būtų grįžęs į Baltijos šalis ir Ukrainą patraukęs prie savęs. Jis belstųsi ne į Kijevo, o į Varšuvos duris.
– Tai irgi didelė prielaida.
– Galima grįžti į istoriją ir bet kuriam konkrečiam atvejui pateikti „čia-tai-ką-turėjome-padaryti“ argumentą.
Bet esu įsitikinęs, kad NATO žengė protingą žingsnį, kai priėmė Varšuvos pakto ir Baltijos valstybes. Aš džiaugiuosi, kad jos su mumis.
– V.Putinas tvirtino, kad su JAV prezidentais Billu Clintonu ir George’u W.Bushu net kalbėjęs apie Rusijos įstojimą į NATO. Ar tai kada nors buvo realus pasirinkimas?
– Po Šaltojo karo narystė NATO buvo atvira visoms demokratinėms valstybėms. Maskva galėjo kreiptis, kaip ir visos kitos buvusios Varšuvos pakto šalys.
Vienas mano pirmtakų generolas George’as Joulwanas įgyvendino programą „Partnerystė taikos labui“, prie kurios prisijungė ir Rusija. Vėliau buvo įkurta NATO ir Rusijos Taryba, kuri po Krymo aneksijos 2014-aisiais susitikdavo retai ir be rezultatų.
Šiaip jau Rusija turėjo daug galimybių su mumis bendradarbiauti. Nebegaliu klausytis argumento, kad NATO yra grėsmė Rusijai ir todėl V.Putinas elgiasi taip, kaip elgiasi.
Atverskime istorijos knygą ir atraskime puslapį, kur NATO tankai įrieda į Rusiją, – tokio nėra.
Bet nesunku rasti puslapių, kur sovietų tankai įrieda į Budapeštą, Rytų Berlyną ir Prahą. Būtų kvaila tai ignoruoti ir pasiduoti stebuklingam mąstymui, kad prieš 30 metų galėjome pasielgti kitaip ir dabar mūsų padėtis būtų kitokia. Rusijos istorijoje ir jos dabartyje nėra signalų, kad toks mąstymas būtų susijęs su egzistuojančia realybe.
