Dabar, praėjus 2 mėnesiams nuo karo Ukrainoje pradžios, V.Putinas turėtų jausti pralaimėjimo kartėlį.
Tūkstančiai rusų mirčių mūšių laukuose. Rusijos kariuomenės atsitraukimas trimis frontais Kijevo, Černigovo ir Sumų srityse. Milijonai ukrainiečių, kurie niekada neatleis Maskvai. Iki šiol neregėto masto šalies izoliacija ir mažai pasiektų tikslų.
Po viso šito V.Putinas perrikiavo pajėgas ir sutelkė savo karinę kampaniją į Rytų Ukrainą – tai laikoma planu B, kai jo kariškiams nepavyko nuversti Ukrainos valdžios ar jėga perimti didžiųjų miestų kontrolės.
Bet visą laiką tik daugėja klausimų, kaip Kremliaus lyderis, įpratęs kištis į saugumo politiką ir pagarsėjęs pareiškimais prieš „neapgalvotus“ karus, kuriais siekiama pakeisti režimą, pats galėjo įbristi į tokį strateginį liūną?
Kolonijinė praeitis
V.Putino sprendimo motyvai – dalis platesnės dilemos, kuri istorikus domins dar daugelį metų: kaip Rusija – šalis, turinti tokius glaudžius šeimų, kultūrinius ir istorinius ryšius su Ukraina, galėjo taip neteisingai suprasti savo kaimynę?
JAV ir Europos ekspertai po kruopelę bando sudėlioti atsakymą į šį klausimą. Jie sako, kad galiausiai iškyla paveikslas arogantiško ir izoliuoto lyderio, apsupto išankstinių nuostatų ir iškreiptos informacijos. Valdovo, kuris primygtinai reikalavo priimti katastrofišką sprendimą nesivargindamas pasitarti su visa savo aplinka.
V.Putinas stačia galva puolė veržtis į Ukrainą įsitikinęs savo sugebėjimu užsitikrinti greitą pergalę ir atlaikyti bet kokį atsakomąjį smūgį jo sukurtos autoritarinės sistemos viduje.
Rusijos vadovo prielaidų pamatas yra klaidingas suvokimas apie Ukrainą, kurio šaknys veda giliai į kolonijinę Maskvos praeitį.
„Istoriškai taip susiklostė, kad Rusijoje iš viso nebuvo jokios ekspertizės apie Ukrainą, – sakė Vašingtone įsikūrusio Europos politikos analizės centro (CEPA) prezidentė Alina Poliakova. – Jei netikite, kad kuri nors šalis – tikra šalis, o jos žmonės – tikri žmonės, kodėl turėtumėte investuoti į bet kokią ekspertizę to, kas, jūsų manymu, neegzistuoja?“
Veiksmus dėliojo šnipas
Karo išvakarėse kai kurie lyderiai Europoje ir Ukrainoje atmetė galimybę, kad V.Putinas nuspręs įsiveržti, nes pasienyje nematė pakankamai Rusijos pajėgų, galinčių užtikrinti Maskvos sėkmę puolant keliais frontais ir per vėlesnę okupaciją.
Ko visi nesuprato – kad Kremlius subrandino labai klaidingas prielaidas, ypač dėl Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio dvasios tvirtybės ir ukrainiečių pasirengimo priešintis.
Maskva tikrai planavo plataus masto įsiveržimą, tačiau neapgalvotą. Pasak analitikų, agresija turi paties V.Putino „pirštų atspaudus“.
„Akivaizdu, kad tai buvo karinė operacija, kurią sudėliojo šnipai, o ne generolai, – sakė Londono universiteto koledžo docentas ir Karališkojo jungtinio gynybos tyrimų instituto bendradarbis Markas Galeotti. – Grynai kariniu požiūriu tokia operacija neturi prasmės.“
Anot JAV ir Europos pareigūnų, V.Putinas savo planus laikė paslaptyje. Net aukščiausia kariuomenės vadovybė ir jo patikimi patarėjai nežinojo, kad Rusija ruošiasi pulti.
Gerai žinoma, kad Kremliaus lyderis nesinaudoja išmaniuoju telefonu ir labai retai – internetu.
Daugybę metų jis smaugė nepriklausomą Rusijos žiniasklaidą ir kūrė autoritarinę valdymo sistemą, kurioje neliko konstruktyvaus grįžtamojo ryšio ar nepklusniųjų.
Todėl jau kurį laiką V.Putinas dirbo „aido kameros“ atmosferoje apsuptas patarėjų, kurie, anot M.Galeotti, „išmoko, kad carui nedera nešti blogų naujienų“. Rusijos prezidento izoliaciją dar labiau sustiprino pandemija.
„Dabar visiškai akivaizdu, kad galime kalbėti apie dviejų veiksnių derinį: žmonės nesakė jam to, ką jis privalėjo išgirsti, o jis neklausė, kai jam buvo sakoma tai, ko jis nenorėjo girdėti“, – teigė britų ministras Europos ir Šiaurės Amerikos reikalams Jamesas Cleverly.
Kontroliavo asmeniškai
V.Putinas į nepriklausomą Ukrainą visada žiūrėjo kaip į kažkokį nesusipratimą po sovietų imperijos subyrėjimo, kurį jam reikėjo išsiaiškinti asmeniškai. Kaip rašoma rusų žurnalisto Michailo Zygario knygoje „Visa Kremliaus kariauna“, Rusijos prezidentas daug metų vienas kontroliavo politiką Ukrainos atžvilgiu, nes niekuo kitu nebepasitikėjo.
„Mums reikia užsiimti Ukraina, kitaip ją prarasime“, – kalbėdavo V.Putinas per susitikimus dar prieš du dešimtmečius. Taip tvirtina M.Zygaris, kuris pavadino artimiausius Rusijos vadovo patarėjus „kolektyviniu Putinu“, nes jie siekė organizuoti savo veiklą taip, kad nuspėtų viršininko norus.
V.Putino tikėjimas asmenine ekspertize apie Ukrainą atsispindėjo ilgame traktate, kurį jis paskelbė praėjusią vasarą. Šiame straipsnyje ukrainiečiai parodyti kaip žmonės, savo prigimtimi niekuo nesiskiriantys nuo rusų, bet tapę įkaitais Vakarų vyriausybių, kurios trokšta radikaliai nuteikti juos prieš Maskvą, rankose.
„Toks požiūris paskatino V.Putiną ir kitus manyti, kad jei jie tiesiog nukirs galvą Ukrainos valdžiai su V.Zelenskiu priešakyje, „išjungs“ politinę vadovybę, o likusi ukrainiečių visuomenės dalis jaus prorusiškas nuotaikas“, – sakė Andrea Kendall-Taylor, Naujojo Amerikos saugumo centro mokslinė bendradarbė.
Pasak vieno Baltųjų rūmų administracijos darbuotojo, kuris specializuojasi Rusijos klausimais, Kremlius Ukrainoje suklydo, nes „tai buvo V.Putino surežisuota operacija, o jis yra įtikėjęs savo teisumu“.
V.Zelenskis liko tvirtas
Vakarų žvalgybos pareigūnai teigia, kad įsiveržimo idėja buvo sustiprinta prielaida, kad Ukrainos valdžią greit ištiks krachas.
Vasario 24-ąją pradėto karo pirmosiomis dienomis Rusijos valstybinė žiniasklaida ėmė skleisti žinias, kad V.Zelenskis neva jau pabėgo iš Ukrainos.
V.Putinas buvo tapęs Ukrainos vyriausybės žlugimo liudininku, kai 2014-aisiais per Maidano revoliuciją prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo į Rusiją.
Anot V.Zygario, V.Putinas tuomet šaukė ant V.Janukovyčiaus ragindamas jį neišvykti iš Kijevo, o kai jis vis dėlto spruko iš sostinės išsigandęs provakarietiško sukilimo, vadino jį mulkiu ir bailiu.
Tai galėjo paskatinti Kremliaus lyderį patikėti, kad panašus scenarijus galimas ir su V.Zelenskiu.
V.Putino klaidingas suvokimas apie ukrainiečių silpnumą derėjo su išdidžia Rusijos galybės vizija. 2014-ųjų pabaigoje vienam aukštų Europos pareigūnų jis gyrėsi, kad užimtų Kijevą „per dvi savaites“, jeigu panorėtų, – panašu, kad šiuo kliedesiu V.Putinas tikėjo, kol nepabandė to padaryti.
„Jis įsitikinęs savo gebėjimu kontroliuoti įvykius“, – sakė aukštas NATO žvalgybos pareigūnas.
Galbūt joks kitas momentas nepademonstravo Rusijos valdžios nesusivokimo lygio geriau nei elitinių rusų desantininkų bandymas užgrobti Hostomelio oro uostą netoli Kijevo karo pradžioje – akivaizdu, kad buvo ketinta su vėjeliu įsiveržti į Ukrainos sostinę.
„Matant, kaip viskas galiausiai susiklostė, Maskvos planuose atsiskleidžia neįtikėtina arogancija, – sakė vienas Europos pareigūnas. – Pažiūrėkite į desantininkų operaciją Hostomelio oro uoste, kurios užduotis aiškiai buvo nuversti Kijevo vyriausybę, ir kaip jie buvo sumušti ukrainiečių.“
Carnegie centro Maskvoje vyresnysis bendradarbis Aleksandras Gabujevas teigė, kad Rusijos valdžia nelaiko Ukrainos, kurią kažkada kontroliavo Maskva, verta išsamių tyrimų.
„Klaidingai jausta, kad viskas žinoma, – pabrėžė A.Gabujevas. – Dėl to Rusija tikrai suklydo.“
Kai paaiškėjo, jog pirminės prielaidos klaidingos, rusų kariškiai pasirodė nesugebantys persigrupuoti, apsunkinti problemų dėl degalų, amunicijos, maisto, logistikos. Taip pat kareiviai buvo demoralizuoti dėl to, jog jiems nebuvo pasakyta, kad jie siunčiami ne į pratybas, o kariauti.
„Jei pradinis planas blogas, o joks kitas neparengtas, tada netenka kalbėti apie galimybių ribą“, – pažymėjo kompanijos „Rand Corp“ vyresnysis gynybos analitikas Scottas Bostonas.
Žvalgyba dirbo prastai
Rinkdama informaciją apie tokias šalis kaip JAV ir Kinija Rusija pirmiausia remiasi savo Užsienio žvalgybos tarnyba. Bet kai kalbama apie „artimojo užsienio“ valstybes, įskaitant Ukrainą, Kremlius pasitelkia Federalinę saugumo tarnybą (FST) – daugiausia vidaus žvalgybos struktūrą.
Rusų žurnalistas Andrejus Soldatovas, kurio sritis yra Rusijos specialiosios tarnybos, sakė, kad FST visada neteisingai interpretavo ir nacionalinius masinius judėjimus, kurie yra Ukrainos politinės kultūros pagrindas.
JAV ir Europos pareigūnai teigia, kad nesėkmės ankstyvosiose karo stadijose paskatino priešiškumą tarp Rusijos kariškių ir žvalgybos struktūrų, taip pat rimtas atpirkimo ožių paieškas.
Daugybė šaltinių teigia, kad artimiausi prezidento patarėjai nenorėjo teikti jam tokios informacijos, kuri skatintų abejoti Kremliaus lyderio sumanymais.
Žemesnio lygio saugumo tarybų pareigūnai įsiveržimą laikė neapgalvotu, tačiau jų būgštavimai nepasiekdavo viršūnių.
Vakarų žvalgybų sluoksniuose FST reputacija smarkiai skiriasi nuo jos pirmtako Valstybės saugumo komiteto (KGB), laikyto negailestingu ir klastingu monstru.
Keli pareigūnai FST apibūdino kaip korumpuotą, slegiamą išpūstos biurokratijos ir atitrūkusią nuo realybės struktūrą.
Aiškėja, kad FST išleido milijonus verbuojant prorusiškų kolaborantų tinklą Ukrainoje. Tie žmonės V.Putinui ir jo aukščiausiems patarėjams, įskaitant dabartinį FST direktorių Aleksandrą Bortnikovą, sakė tai, ką užsakovai norėjo girdėti: kad centrinė valdžia Kijeve neišsilaikys ir pasipriešinimas žlugs.
Vienu didžiausių tokios nepatikimos informacijos šaltinių vadinamas prorusiškas oligarchas, Aukščiausiosios Rados deputatas Viktoras Medvedčukas, kurio dukters krikšto tėvas yra V.Putinas.Šį vieną turtingiausių šalies žmonių, nuosekliai atstovavusį Rusijos interesams, Ukraina pernai apkaltino valstybės išdavimu. Netrukus po įsiveržimo V.Medvedčukas pabėgo iš namų arešto, bet balandžio 12 d. V.Zelenskis paskelbė Ukrainos saugumo tarnybos sulaikyto oligarcho nuotrauką.
Kremlius taip pat gauna iškreiptos informacijos iš su V.Janukovyčiumi siejamų, nuo realybės atitrūkusių buvusio elito atstovų, kuriems, kaip ir V.Medvedčukui, Rusijos įsigalėjimas Ukrainoje būtų naudingas.
Likus kelioms savaitėms iki įsiveržimo Didžiosios Britanijos vyriausybė perspėjo, kad Rusijos žvalgyba planuoja Kijeve sąmokslą, kuriame pagrindinis vaidmuo buvo numatytas V.Janukovyčiaus aplinkos žmonėms, įskaitant buvusį ministrą pirmininką ir prezidento administracijos vadovą.
Nepaisydamas bet kokių informacijos srautų, V.Putinas save laiko didžiausiu Ukrainos ekspertu, sako žurnalistas A.Soldatovas ir pabrėžia Rusijos valdininkų polinkį manyti, kad jie supranta Ukrainą.
„Panašaus lygio šovinizmo Rusijoje galima įžvelgti visur, – teigė A.Soldatovas. – Tai tiesioginis nesėkmingos imperinės praeities palikimas.“
Parengta pagal „The Washington Post“ inf.
